Eiti galima kartais
Apsnigtų liepų alėja
Neieškant durų nei vartų
Stebint, kaip snaigės artėja..
Velkant koją už kojos,
Ar dūkstant sūkuriuos vėjo,
Stebink keistai kaip kartotis
Plytelių raštai nespėja..
Uosti mamos orchidėjas,
Skristi su saulės vėjais
Ir su senelio saulučių
Darželio fėjom...
Irtis valtimi dviese
Taurėje žalsvo mochito,
Gulėti kriaušės pavėsy..
..jos žiedai krito ir krito...
Krito ir tirpo
Kaip snaigės ant nosies.
Senelio saulutės
Išsilydė sapnuose...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-01-06 00:05:15
Mochito ir fėjos kiek išsiderinę šiame kontekste. Bendras vaizdas neblogas.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-01-05 23:30:04
.... forma tai labai tradiciška, IRTĖ teisi, tik kalbėjimo būdas savitas
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-01-05 23:28:26
Senelio saulutės
Išsilydė sapnuose... / fantastiškai/
Anonimas
Sukurta: 2010-01-05 22:10:21
Nieko čia tradiciško nėra, išskyrus tai, kas apskritai vienija poeziją ;)
Gražios mintys (stebėti kaip snaigės artėja), tik joms dar reiktų patobulinti erdvę (formą).
Anonimas
Sukurta: 2010-01-05 21:42:04
Ir ištirpo pirmieji pajūrio laumės žodžiai žolėj... Su tuo ir sveikinu. O eilius tradiciškas, bet gražus. įdomiau nuskambėjo Irtis valtimi dviese / Taurėje žalsvo mochito.