Aš čežu. Tu čeži. Ką nurengia, ką apvelka vėjas.
Nuskaidrėjęs vanduo plukdo šviną pilkų debesų.
Kaip romantiška šėlt nenugrėbstytoj parko alėjoj,
Kur nuo aukso beržų net ir prieblandoj daros šviesu.
Tu čeži. Aš čežu. Nesvarbu, kur mes ėjom, kur eisim,
Kada galvas abiems karūnuoja mums bendras ruduo.
Turi laisvę visi kaip išmano pavidalus keisti,
Bet ar laikas pajėgs aistrą urnoj varinėj užvožt?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-10-07 09:28:02
Toks priešVėlinis.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2009-10-06 22:57:46
joks laikas nepajėgs užvožti aistros... jautrus dalykas... toks rudeniškas lapų čežėjimas
Anonimas
Sukurta: 2009-10-06 22:29:24
jautriai pasklidęs
Anonimas
Sukurta: 2009-10-06 20:22:49
o štai man tik tas čeženimas labai patiko (aš kaip tik dar sustiprinčiau). Girdisi pėdų braukomas kritusių lapų išnykstamas likimas... prisimenu, kaip man vaikystėje patikdavo taip einant, braukiant klausytis...:)
(paskutinę eilutę vertėtų suminkštinti)
Anonimas
Sukurta: 2009-10-06 17:27:19
Aha, sunkiau skaitosi su tomis Č,Ž... O šiaip patiko :)
Anonimas
Sukurta: 2009-10-06 15:22:35
Tie Č, Ž priebalsiai romantiškam eilėraščiui šiek tiek kenkia – neša šaltį. O visa kita tiesiog puikiai ir tiek:-)