prieš metus

Aš ir rašalas. Rašalas ir aš. Kuo daugiau geriu, tuo labiau tikiu, kad Tas, su kuriuo karts nuo karto pakalbu, vis dėlto yra Dievas. Žinau- Jo nėra, bet geriau galvot, kad kalbu su Juo, o ne su savim.

Cigarečių mažėja. Galva vistiek tuščia. Kaip filmai su Stallone ar priedainis „aš tave myliu, jėė“... Kuo toliau, tuo labiau rodosi, kad tie du dalykai man greitu laiku pradės patikt. To ir bijau. Labiau, negu išspyrimo iš kvailos mokslo lūšnos, net labiau už mažą ir išalkusią tarakonų atžalėlę, kuri tik iš trečio karto pasidavė pribaigiama mano purvino, makaronais aplipusio virtuvinio rankšluosčio.

Kaip kartais sako mano draugas, dabar mėtantis malkas į židinį kažkur Rokiškio apylinkėse ir, padedamas naminio vyno, ieško gyvenimo prasmės- „Gyvenimas geras, nors virvę pink“. Pritariu jam. Pini, prakaituoji, ir už tokį triūsą gauni neblogą rezultatą (nors vieną kart gyvenime atlikčiau kažkokį darbą). Dar ir vietą pasirinkt gali, kur darbo pabaigą įamžint- ar miške, ar palėpėj, o gal kur mieste ant stulpo. Stulpas turėtų būti ne tasai, kuriuo elektra keliauja, nes nespėsi net savo virvės išbandyt.

Labai mėgstu savo irštvą. Plyštantys tapetai, kuriems atsikraustimo proga padovanojau šiokias tokias purškiamas spalvas. Juoda ir mėlyna. Juodai bei mėlynai išprievartautos sienos. Tie purškiami dažai turbūt buvo automobiliniai, nes karts nuo karto su sienom truputį pasivažinėjam. Net ir jos stogą turi, kuris taip pat mėgsta nuvažiuot. Kur nenuvažiuos, kai čia, spėju, gyveno ir komjaunuolė Marytė, dabar dirbanti lietuvių kalbos mokytoja Lietuvos provincijoj, ir koks nors pankas (gal net tas pats Atsuktuvas), sienoms grojęs savo dainų pirminius variantus, ar pakvaišęs poetas, svajojantis apie mūzą bei baltą kortą.

Rašalo mažėja, minčių daugėja. Naujo cigarečių pakelio plėvelė nuplėšta. Kiekvienas pakelis- tarsi nekalta mergaitė. Prašosi suplėšyt tai, kas trukdo paimt... O paskui imi vieną po kitos. Taip ir pripratau. Be to neišgyvenčiau. Kada nors tai mane nužudys. Tarsi prostitutės, kurių kaina dienai- apie penkiolika litų. Beje, mano prostitutės iš Vokietijos...
nepoetas

2009-09-21 16:29:21

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2009-09-22 10:59:17

Dienoraštis, vienas iš n. Nors kalba ir gera, tačiau tuščias žaidimas. O tas nevilties ir apatiškumo pasireiškimas, jau senokai nuvalkiotas. Naujumo reiktų, kolega:)

Vartotojas (-a): nepoetas

Sukurta: 2009-09-21 17:59:37

ačiū jums.gal šie komentarai paskatins mane ne tik eilėraščius rašyt..

Vartotojas (-a): skroblas

Sukurta: 2009-09-21 17:38:57

Stipri kalba, įtaigūs realistiniai vaizdai. Geras pagrindas gražiai kūrėjo ateičiai.

Anonimas

Sukurta: 2009-09-21 17:33:08

Labiausia patiko cigarečių pakelio ir nekaltos mergaitės palyginimas. :)
Kalbant plačiau - kad kūrinėlis gyvuotų pats sau vienas, jam truputį trūksta užtaiso. Galėtų būti gera kūrinio ištraukėlė, bet... kad būtų ištraukėlė, turi būti ir iš kur ją ištraukti.
Tai ir nežinau - gal čia mano senamadiškas požiūris į prozą pasireiškia, bet nesuprantu tikrai tokių trumpų ir nepritaikomų šmotelių. Net jeigu jie patys savaime geri. O šitas neblogas. Bet.

Vartotojas (-a): O dabar

Sukurta: 2009-09-21 17:14:05

Vaizdingai. Patiko stiprus vedimas :)