Kai bėgu nuo sapnų,
kiekvieną naktį,
kaskart sunkiau sugrįžt
į rytą.
Vėjuotas langas
be saulėtekių
nežadina dienos.
Sutrupinu save
lyg duoną
į daugybę trupinių
ir paberiu į dangų
paukščiams.
Tegul sau lesa,
tegul džiaugias...
Paskui skraidins mane
po žydrumos beribį plotą
su vėju
ir su debesim,
kol permatomi paukščių kaulai
amžinai nutūps
į drėgną, kvepiantį
pajūrio smėlį.