Paėmęs į ranką teptuką, netgi brūkštelėjęs pirmąjį potėpį Vaidas niekada nežinodavo, kas iš to išeis. Paveikslai gimdavo, taip sakant, eigoje ir, jei tapydavo peizažą ar natiurmortą, rezultatas jo niekada nedžiugindavo. Patenkintas darbu būdavo tik tada, kai piešdavo moterį. Nesvarbu kaip: sėdinčią ar stovinčią, liūdną ar besišypsančią, šviesos nutviekstą ar prieblandoj, su skrybėlaite ant galvos ar gėle rankoje. Pačiam autoriui jo piešiama moteris atrodė tiesiog tobula ir visada... labai panaši. Ne, jam niekas nepozavo. Ir savo svajonių moters jis neturėjo. Pagaliau niekada nerūpėjo, kodėl ta moteris būtent tokia. Svarbiausia buvo paveikslo visuma.
Pradedantį, bet tarp dailininkų jau žinomą Vaidą kolegos ne pirmą kartą ragino surengti savo tapybos darbų parodą. Pasak jų, nei tikru rašytoju, nei tikru muziku, nei, tuo labiau, tikru dailininku netapsi, kol tavo darbų neperskaitys, neišgirs, nepamatys ne tik draugai, bet ir pats išrankiausias vertintojas – pinigus už tai mokantis vartotojas.
Parodų salės vedėja nuoširdžiai apsidžiaugė Vaido pasiūlymu. Numatyta Baltijos šalių meno bienalė, kaip paaiškėjo, mažiausiai porą mėnesių vėluos, o visą rudenį eksponuojami „Vasaros eskizai“ jau netraukia žiūrovų. Dar nematyti jauno tapytojo darbai – kaip tik. Sutarė parodą bendromis pastangomis surengti kuo greičiau. Vedėja pažadėjo jau tą pačią dieną išsiųsti informaciją laikraščiams ir televizijai, Vaidas – asmeninius kvietimus tiems, ką pats nori pakviesti. Juk tų kvietimų – vos keletas.
Sesuo iš kaimo tikrai neatvažiuos, vyresnis brolis – užsienyje, o močiutė... Geroji, mieloji močiutė jo paroda grožėsis iš dangaus. Ji visada, kiek tik Vaidas save atsimena, gyrė jo piešinius. „Tu, panele, bulves nuskusk, o tu, vaikine, šiukšles išnešk ir kefyro į parduotuvę nubėk. Vaidutis tegul piešia – jis bus tikras menininkas, pamatysit“, – dažnai sakydavo ji, įsitikinusi savo tiesa ir net neįtardama, kad vėliau už tą „menininką“ Vaidui tekdavo iškęsti ne vieną vyresniųjų patyčią. Močiutė, kaip vėliau suprato Vaidas, taip elgėsi gerai žinodama, kad daugiau niekas jo nepagirs.
Mamą ir tėtį prisiminė tik vyresnieji vaikai. Kai Vaidui buvo treji, mamai diagnozavo vėžį. Niekada šeima per daug nesirūpinęs tėvas be jokios sąžinės graužaties paliko sergančią žmoną ir vaikus. Sielvarto ir nepriteklių prislėgta moteris nesugebėjo ilgai priešintis gyvybes šienaute šienaujančiai ligai. Tėvui vaikai nerūpėjo. Juos skurdžiai, bet dorai ir sąžiningai užaugino močiutė, priglaudusi pas save ir pardavusi nedidelį nelaimingos šeimos butą. Savo nevykėliui žentui ji buvo dėkinga nors už tai, kad nesigviešė iš vaikų atimti pinigų už jų namus, kuriuose, deja, jie neilgai buvo laimingi. Vaikai užaugo, vyresnieji sukūrė savo šeimas, o jauniausias, Vaidas, liko gyventi su močiute. Jiedu visada geriausiai sutarė. Iki paskutiniojo vakaro, kol močiutė, laikydama Vaido ranką, tyliai pasakė: „Aš žinau, ką tu vis pieši...“. Ir... užgeso. Ką jis piešia? Ką tokio gali nupiešti, kol nebaigė jokių piešimo mokslų? Gamtos vaizdelį? Prapjautą obuolį ant stalo ar žydinčią vyšnios šaką vazoj? Net žmogus piešiniuose visą laiką tas pats – dailių, nugludintų bruožų moteris mąsliomis akimis.

x x x

Po to, kai išėjo į pensiją, Salomėja vis rečiau susiruošdavo į žmones. Tiesą sakant, ji niekada nemėgo didelių susibūrimų, tačiau išsiugdytas, o gal ir įgimtas domėjimasis menu ją traukte traukė į muziejus, parodų sales. Stengdavosi nueiti ten tada, kai jau nuslūgdavo naujos parodos atidarymo šurmulys, kad galėtų viena, niekieno netrukdoma ir netrikdoma, ramiai apžiūrėti tai, prie ko įdomu ilgiau stabtėlti.
Tąkart viskas vyko kitaip. Salomėja į jauno menininko tapybos darbų parodos atidarymą atėjo viena pirmųjų. „Štai taip vienatvės nuobodulys ir man atsuk savo dantis – dar neseniai juokdavausi iš pensininkių, laukiančių, kol atidarys prekybos centrą, o bus taip, kad pati ilgesingai klebinsiu užrakintas duris“, – mintyse pasišaipė iš savęs moteris, kuriai tikrai ne kiekvienas galėjo skirti jau pensinį amžių. Skoningai apsirengusi, tinkamai išnaudojusi makiažo bei manikiūro teikiamas galimybes, elegantiška – kitaip tariant, save nepriekaištingai išlaikiusi moteris. Salomėja neįsivaizdavo savęs kitaip, tarsi būtų jau gimdama žinojusi neginčijamą taisyklę – save gerbianti moteris privalo padaryti viską, kad šiandien atrodytų geriau negu vakar.
Iš rūbinės įėjusi į salę, kurioje sukabinti darbai, Salomėja suglumo. Daugelyje paveikslų ji matė... save. Tiesa, ne tokią kaip dabar, o jauną, gal prieš trisdešimt ar dar daugiau metų. Ji tylėdama ėjo nuo vieno paveikslo prie kito, kuriuose dailininkas nupiešė moterį, ir negalėjo atsistebėti. Kodėl? Kodėl čia – ji? Arba kodėl taip keistai veikia jos vaizduotė? Salomėja negirdėjo, ką, pristatydama autorių, kalbėjo parodų salės darbuotoja. Tik tada, kai prakalbo pats autorius, ji susizgribo paklausyti, pažiūrėti į jį, gerai įsižiūrėti – gal pažins, gal jie buvo kur nors kada nors susitikę? Ne, Salomėjai nieko nesakė nei jauno menininko balsas, nei veidas. Bet juk turi būti koks nors paaiškinimas.
Kai žmonės pradėjo skirstytis, Salomėja įsidrąsino ir, priėjusi prie autoriaus, paklausė, ar jis neturi savo darbų katalogo.
– Man labai patinka jūsų darbai. Jei sugalvosite parduoti, būtinai įsigysiu. O dabar nusipirkčiau bent katalogą, bent ką nors, – kalbėjo Salomėja, turėdama tik vieną tikslą – parsinešti namo nors atviruką su moterį vaizduojančiu paveikslu ir palyginti jį su savo jaunystės nuotraukomis.
– Ačiū, bet aš dar neketinau pardavinėti savo darbų. Dar nedaug jų turiu. Tai tik pati pirmoji mano darbų paroda, nežinau, kaip žiūrovai įvertins. Ir katalogo neturiu, kur jau ten man. Tiesa, turiu tokį paprastą, spausdintuvu atspausdintą lankstinuką su keliais savo darbais. Jei nieko prieš, padovanosiu jums už gerą žodį, – susijaudinęs kalbėjo menininkas, po to iš aplanko ištraukė į tris dalis perlenktą popieriaus lapą užlenktu kampu ir, kiek pataisęs, ištiesė jį Salomėjai. – Atleiskit, tik tą vienintelį turiu. Nemaniau, kad prireiks, – kukliai šyptelėjo.

x x x

Grįžusi namo Salomėja net nepersirengusi komodos stalčiuje susirado jaunystės nuotraukų albumą. Ilgai žiūrėjo, gretino savo nuotraukas su atvaizdais parsineštajame lankstinuke ir dar labiau įsitikino sunkiai suvokiamu jų panašumu. Praleidusi bemiegę naktį ir supratusi, kad kitaip nenurims, rytą ji ryžosi paskambinti lankstinuke nurodytu telefonu. Jau žinojo, ką pasakys jaunajam dailininkui. Ji norinti, kad šis nupieštų jos portretą. Sumokės, kiek paprašys.
Vaidas iš pradžių abejojo. Sakė tiesą – juk niekada to nedaręs. O jei nepavyks?
– Pozuosiu, kiek reikės. Juk aš neužsiėmusi, neturiu ką veikti. Man būtų didelė garbė. Pagaliau – jubiliejus artėja. Neatsisakykite, noriu pati sau įteikti tokią dovaną, – mokėjo įkalbinėti Salomėja.
– Būsite pirmasis mano modelis, – pasitikdamas keistąją viešnią prie močiutės, ne, dabar jau savo buto durų pašmaikštavo Vaidas.
Dailininkas piešė, o Salomėja stengėsi kuo geriau įsižiūrėti jo bruožus, judesius. Gal atpažins? Gal ką nors prisimins?
Po poros valandų darbo moteris pasijuto pavargusi ir paprašė padaryti pertraukėlę.
– Bet jūs neišeikite. Pailsėkit, galite patogiai įsitaisyti supamajame močiutės fotelyje, o po to dar padirbėkime. Aš niekaip neįveikiu vieno dalyko. Na, jei jūs galite, –staiga susigriebė Vaidas, kurio degančios akys ir gestikuliuojančios rankos sakyte sakė, jog šis darbas jį užvaldė ir taip paprastai nepaleis.
– Kokio dalyko? – sukluso Salomėja. – Kokio dalyko jūs, sakėte, neįveikiat?
– Kad ir kiek taisyčiau, net eskize matau, kad jus piešiu daug jaunesnę. Bet aš pasistengsiu, regis, jau žinau, ką reikia daryti. Jūs pailsėkit, o aš dar pabandysiu, – nenustygo Vaidas.
Jis bandė. Vėl ir vėl pieštuku brėžė, po to trynė lapą ant molberto, atsitraukęs žiūrėjo tai į savo darbą, tai į savo modelį, kol galų gale nusprendė, kad poilsio reikia ir jam pačiam.
– Sakėt, jog sėdžiu močiutės fotelyje. O kur ji pati? – paklausė Salomėja, kai dailininkas paklausė, ar jo viešnia nenorinti arbatos.
Kol gurkšnojo arbatą, Vaidas pasakojo apie savo gerąją močiutę.
Parodysiu jos nuotrauką, – pašoko. – Ji močiutės kambaryje, aš tuoj. Tik čia močiutė daug jaunesnė, – sugrįžęs iš kito kambario ištiesė gražiai įstiklintą rėmelį.

x x x

Salomėja viską suprato. Ji, nors ir šiek tiek miglotai, prisiminė tą moterį. Tai pernelyg anksti išėjusios jos kaimynės mama. Visa laiptinė kalbėjo, užjautė ir gėrėjosi, kai gedinti močiutė, priglaudusi tris mamos netekusius anūkus, su visa jų manta išvažiavo kitur, į kitą didelio miesto rajoną, į savo namus. Ištuštėjusį butą nusipirko jauna šeima, su kuria Salomėja taip ir nesusibendravo.
– Tai jūs pažinojote mano močiutę? Ir mano mamą?
– Ir tave, Vaidai. Ir tave aš pažinojau, tokį mielą rubuilį vaiką, spalvotomis kreidelėmis nuolat išpiešiantį laiptinės sienas. Visos kaimynės dėl to pyko.
– Mama man pirkdavo kreidelių? Aš tai neprisimenu, bet brolis su sese visada sakydavo, kad mama nepirkdavo nieko nereikalingo, nes neturėjo už ką, – nuoširdus kaip niekad buvo Vaidas.
– Kreidelių tau nupirkdavau aš. Niekas to nežinojo, tik aš ir tavo mama, kaimynės būtų man akis iškabinusios. O man taip patiko tavo piešiniai. Mudu dažnai apie juos kalbėdavom. Tu jau tada turėjai labai lakią fantaziją. Gaila, kad po to, kai jūs išvažiavote, nieko nei apie tave, nei apie tavo močiutę nežinojau. Matai, vaikeli, viename mieste pasimetėm, o dar sako, kad Lietuva maža, – graudinosi Salomėja.
– Aišku, maža. Juk jūs vėl matote, vėl giriate mano piešinius, – suspaudė jos petį Vaidas. – Dabar man atrodo, kad ir mūsų fantazija turi ribas – juk nieko naujo neprifantazavau. Kūriau ir tebekuriu savo modelį – vaikystėje įsidėmėtą ir pasąmonėje išlikusį gerą veidą.