Kai išpuikęs šiaurys atskubėjo prie jūros,
Kai mėnulis susikeitė vietom su saule,
Aš akių rąžuliais vėsią būtį prakiurdžiau,
Žalvarinėm bangom smėlio veidą suspaudžiau.
Nebuvai krantuose, kai žvejai tempė naktį
Taip liūdnai per bangas į prakiurusį tolį.
Užrakino šviesoj, nepaliko net rakto,
O ji verkė baikšti, pilnatim užsimojus.
Pilnaties nasruose kaukė vienišas vilkas,
Pagalando lietum ledo blizgesio iltis.
Neužpuolė žvejų – tinklo akį ištirpdė,
Ir naktis tamsiaplunksnė ryžos pakilti.
Kai išpuikęs šiaurys atskubėjo prie jūros,
Toji ritino bangą, baltai apsidrabsčiusią.
Saulė raudo žemai, nakčiai akį išdūrus.
Ir nematė naktis, ir nakties mes nematėm.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2007-07-05 22:29:05
Pirmas posmas vykęs tikrai, antro ketvirtą eilutę taisyčiau ,nes ten ta "ji" sukelia neaiškumą, ketvirtame perejimas į epiškumą-veiksmų pasakojimą man ne itin, penktame išnyra keistas -mes.
Tai mano " matymas" . O apskritai esi labai gabi ir rašai puikiai, Yra tokių gražių vietų- tikrų poetinių perliukų. Šaunuolė.
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2007-07-05 21:41:59
kūrinys labai geras. patiko:
Pilnaties nasruose kaukė vienišas vilkas,
Pagalando lietum ledo blizgesio iltis.
Neužpuolė žvejų – tinklo akį ištirpdė,
Ir naktis tamsiaplunksnė ryžos pakilti
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-07-05 18:33:00
Saulė raudo žemai, nakčiai akį išdūrus. :D
O šiaip puikus kūrinys, man tikrai patiko :) Įsimėgstamiausinsiu :)