Mūsų priesaikų pagrindas – pažadas būti,
O didybė, kai priesaika būna įvykdyta.
Šią minutę jaučiu, jog nuvilsiu truputį,
Kai bedugnėj žiemos nekliedėsiu saulėtu pavasario rytu.
Dievaži, dar laikyčiausi dieną ir kitą,
Bet raumuo nebeklauso ir pirštų negniaužia.
Atsimerkti sunku. Kaip jausmus suvaldyti?
Nei vienos kibirkšties iš aistrų karšto laužo.
Po kraujagysles braižosi ižo ledėkai –
It kaulėtoji lietė ir gyvplaukius šiaušė.
Neįvykdysiu priesaikos, net jei mylėsiu –
Žemės traukai paklūsta net skraidančių griaučiai.
Lyg paguoda lai lieka rudeniniai atodūsiai,
Ir veržli aimana, iš pavasario likusi.
Iki lašo sulos būčiai aš atsiduosiu,
Ar ne toks būna priesaikos pildomos tikslas?