Žolynų siluetai ir bespalviai, ir bevardžiai,
Ar ne todėl nėra kaip vasaron sugrįžti?
Drobulę voro vėjas jau suardė.
Kaip aš jaučiuos? Lyg pietūs vakarykščiai.
Žinau, kad liesi be aistros, be ūpo,
Kalba lėtės, o žodžiai bus besparniai.
Ryškėja raukšlės ne dėl to, jog trupam —
Dėl to, kad glostymams abu seniai pavargę.
Kažką meluoja žvarbūs vėjo gūsiai,
Lyg duburiai bedugniai tamsios naktys.
Maldoj kuždu, kad rytą atsibustum,
Ne, ne jaunesnis — būčiai alkanesnis.
Tada įvardinsime trupančius žolynus,
Atminsim vasaras ir kaip į jas nueiti.
Matau — šypsais. Eiti jau mėgina
Net nebe vaikas — mudviejų vaikaitis.