Sako, „mama, į vienatvę įgrimzdai,
Naktys tapo ilgos, slogesni sapnai...“
Netiesa, dabar jau gyvenu ir sau,
Nemeluosiu, laimė, kai vaikus matau.

Nepaskambina ilgiau? Ne, nepykstu,
Jie gi žino, kaip aš jų pasiilgstu.
Kiemo vartai visada jiems – atviri,
Atvažiuos, bučiuos – užaugo juk geri.

O mamos yra tokia jau ta dalia,
Myli iš toli, myli, kai jie – šalia.
Glostei, popinai, gerais užauginai...
Ne, neslogūs, žalia viltimi pilni – sapnai.