Aš šiandieną nieko nebijau:
Paskalų, melų paleistų vėjais...
Tyloje skendėt yra saugiau,
Mintys, lyg pelytės, šmirinėja.

Tik nerodo jos aštrių dantų,
Akys šviesoje mėnulio spindi.
Šildo, net vidunakčio metu,
Ir ramybės pripila į širdį.

Taip ji išsišvarina, šviesi
Tampa sveikint naujam rytui.
Ar svarbu, laimingas kur esi?
Mintes neįmanoma juk uždaryti.

Jau seniai ji neina į svečius,
Pasirodys tik, save praradus.
Būdravimas vysto ją saugus,
Atsitraukė sopulingas metas.

Baimės dingo, džiaugtis išėjau,
Viską atrandu po savo kojomis.
Drugeliu plazdėti daug smagiau,
Dovanotą tylą į eiles sukloju.