Dešimtas skyrius. Praeities pėdsakai

– Gal pakvaišai?! – įtūžęs suriko Rodžeris, supratęs, kur juos teleportavo Gertrūda. – Tai pirma vieta, kurioje Tasdaras mūsų ieškos!

– Pirmiausia padėkok, kad išgelbėjau tau gyvybę, – įsižeidusi moteris sukniubo ant sofos. – Jeigu ne aš, dabar jau būtum nebegyvas.

– Ir pats būčiau su tuo susitvarkęs, bet dabar vis tiek mirsime, tai koks skirtumas?

– Ne, mes dar turime laiko. Mozanratas labiausiai nutolęs nuo Tamsos Karalystės, todėl Tasdarui bus kur kas sunkiau mus susekti, o per tą laiką galbūt spėsime panaudoti tuos burtus, kurių pagalba visiškai paslėpsime savo energiją.

– O kaipgi tai, kad Tasdaras pats man atidavė šią planetą?

– Būtent todėl jis neįtars, jog mes čia, o ką kitą beliko daryti? Juk sakiau, kad privalome saugotis, Tasdaru ne taip lengva atsikratyti, bet elgeisi taip, kaip pats norėjai.

Stengdamasis bent šiek tiek aprimti, Rodžeris įsitaisė šalia Gertrūdos ir minutėlę žiūrėdamas į sieną tylėjo. Žinoma, pripažino, kad ji sakė tiesą, bet neištarė to garsiai, nes neleido jo išdidumas.

– Ir ką darysime dabar? – paklausė moteris, prisiglausdama jam prie peties. – Turiu omenyje, dėl Tasdaro? Taip ir paliksime viską?

– Ką nori tuo pasakyti? – įdėmiai žvelgdamas į ją pakėlė vieną antakį vyras. – Slapstytis geriausia išeitis, Karalystės užgrobti daugiau nepavyks. Be to, man dar reikia surasti Liną, privalau perspėti ją dėl pavojaus, nes Tasdaras gali kėsintis ir į jos gyvybę.

– Tau ji vis dar rūpi? – suraukė antakius Gertrūda. – Maniau, kad jau kalbėjome apie tai, be to, kaip tu ją rasi?

– Galiu dar kartą pamėginti, juk įmanoma aptikti net menkiausią energiją. Privalau kuo skubiau ją surasti.

– Bandei jau daugybę kartų, kodėl turėtų pavykti dabar?

Tačiau ignoruodamas jos klausimą, Rodžeris sunkiai pakilo nuo sofos ir priėjo prie lango. Gertrūda tylėdama stebėjo, kaip jis užsidėjo pirštus ant smilkinių, mėgindamas susitelkti į tai, ką darė, užsimerkus akių vokai vos vos virpčiojo. Bet susikaupimas ilgai netruko, Rodžeris tuoj pat atleidęs rankas grįžo atgal pas ją.

– Nesuprantu kodėl, bet Lina nebeslepia savo energijos, – kiek sutrikęs prakalbo jis. – Negaliu atpažinti vietos, kurioje ji yra, nes niekada nesu ten buvęs, bet pagal energiją turėtų būti nesunku teleportuotis. Neturėčiau ilgai užtrukti, bet per tą laiką pasikviesk Edeną ir Marką, kad padėtų surasti tuos burtažodžius, kurie paslėptų mūsų energiją, gerai?

– Žinoma, daryk ką nori, – numojo ranka ji. – Visą kitą sutvarkysiu aš.

Daugiau nieko nesakęs jis išėjo pro laukujes duris įkvėpti gryno oro ir pagaliau pasiruošė kelionei. Teleportuotis į vietą, kurioje niekada nesilankė, buvo kur kas sudėtingiau nei manė ir reikalavo nemažo susikaupimo, bet galiausiai jam pavyko. Pajutęs lengvą vėjo gaivą po kojomis jis apsidairė. Stovėjo daugiabučio namo laiptinėje prie tamsiai rudų durų, kurios, spėjo, priklausė Linos butui. Jis žinojo, jog ji viduje, bet tik dabar suprato, kad kažkas negerai, kodėl gi Lina turėtų taip staiga nustoti nuo jo slėptis? O jeigu tai kokie nors spąstai? Galbūt Tasdaras ją jau surado ir tokiu būdu bando jį prisivilioti? Bet ne... kaipgi jis galėjo taip greitai ją rasti, kai pats užtruko net kelis mėnesius ir nepavyko rasti nė pėdsako?

Vis dėlto nusprendęs patikrinti, Rodžeris atsargiai nuspaudė rankeną. Durys buvo atrakintos, tad iš lėto žengė į vidų. Iš pradžių nieko nepastebėjo, koridorius buvo gana tamsus, bet skendėjo visiškoje tyloje, nors juto Liną visai čia pat, o šalia jos dar kažką, tik kol kas nebandė suprasti ką, kol galiausiai priešais jį atsivėrė visas virtuvės vaizdas. Lina gulėjo ant grindų, o po ja telkėsi nemaža kraujo bala. Pati patalpa atrodė tarsi nusiaubta uragano, visur buvo išmėtyti daiktai, pasklidę sudužę indai. Rodžerio žvilgsnis lėtai skenavo kiekvieną smulkmeną, bet staiga smigo į netoliese gulinčią Raveną. Jos veido nesimatė, mat jis buvo nusuktas į grindis ir uždengtas plaukais, viena ranka nepatogiai ištiesta, o kita pakišta po pilvu.

– Po velnių, pavėlavau, – piktai nusikeikė Rodžeris. – Tasdaras čia jau buvo.

Bet tą pačią akimirką galvą persmelkė mintis, kad vis dėlto kažkas ne taip. Nejaugi Tasdaras sužeistų savo paties dukterį ir paliktų ją likimo valiai? Bet tuomet kodėl nenužudė Linos? Ar tai dar vienas iš jo žaidimų?

Atsiklaupęs šalia moters, jis patraukė jai nuo veido kruvinas sulipusių plaukų sruogas. Turėjo kažką daryti, bet nežinojo ką, negalėjo jos čia palikti, o gabenti į Mozanratą nenorėjo. Kurį laiką žvelgdamas į skausmo perkreiptą jos veidą mąstė. Žinojo, kad dar niekas nebaigta, turėjo jai dar daug ką pasakyti, bet tada į galvą šovė geniali mintis, su Lina visiškai nesusijusi. Perlipęs kelyje besipainiojančias šukes, Rodžeris priartėjo prie Ravenos. Na žinoma, juk galėtų palikti Tasdarui staigmenėlę, pakenkdamas jo dukteriai, kaip anksčiau apie tai nepagalvojo? Tik taip galėtų atkeršyti už tai, kad buvo priverstas jam tarnauti, kad praradęs savo vaiką, Tasdaras kentėtų lygiai taip pat, kaip ir jis. Atsikratyti Ravena buvo senas planas, kurio jis niekada neįvykdė, bet dabar, kai ji gulėjo čia paslika, tokia bejėgė... Jis tiesiog negalėjo atsispirti, privalėjo tai padaryti.

Pasilenkęs virš mergaitės, Rodžeris nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir plačiai išsišiepė. Toks planas jam atrodė tobuliau nei tobulas, tad nelaukdamas suėmė ją už liemens ir pakėlė nuo grindų.

– Patrauk nuo jos rankas, – staiga pasigirdo slogus balsas ir pakreipęs galvą jis išvydo Liną, iš lėto kylančią nuo grindų ir viena ranka spaudžiančią kraujuojančią žaizdą.

– Ir ką man padarysi? – pašaipiai paklausė jis. – Tu vos pastovi ant kojų.

– Žinau, kas esi, neleisiu jos nuskriausti.

– Jei taip nori žinoti, turiu su ja kitokių planų.

– Neliesk jos, ji dar tik vaikas.

Rodžeris tik įkyriai nusijuokė ir persimetė Raveną per petį kaip maišą.

– Ne tavo vaikas, tad koks skirtumas, ką su ja darysiu, tavimi dėtas greičiau palikčiau šią vietą. Tiesa, tu tik ir sugebi visus palikti, o kad jau pabudai, susitvarkysi su tuo pati.

– Nuo kada virtai tokiu bejausmiu? – Lina pabandė prieiti, bet susverdėjusi atsirėmė į stalą.

– Tu pati dėl visko kalta, nė neatsisveikinusi su manimi išvykai į kitą miestą ir dar bandei slėptis. Manei, kad taip lengvai pavyks manimi nusikratyti?

– Tikriausiai net nesupranti, kodėl taip elgiuosi, – piktai atkirto ji. – Daugiau nenoriu su tavimi nieko bendro, kodėl negali palikti manęs ramybėje?

– Puikiai žinai, kad mus visuomet sies vaikai, turiu į juos lygiai tokią pačią teisę, kaip ir tu, tad tau niekada nepavyks jų nuo manęs atskirti. Pridarei per daug klaidų, kad išleisčiau tave iš akių. Pripažįstu, visai neseniai dar tave mylėjau, jeigu dabar jausčiau tą patį, galbūt atleisčiau už tai, ką padarei.

– Man neberūpi, tu jauti kažką ar ne, paleisk Raveną, – vis labiau tūždama pro dantis iškošė Lina. – Tasdaras tave užmuš, jeigu jai kas nors nutiks.

– Neužmuš, aš gerai slepiuosi. Be to, pažiūrėk, pati vis dar esi gyva, jis pasiliko tave vėlesniems žaidimams.

– Čia buvo ne Tasdaras, o Melburnas, – kelis kartus sumirksėjo Lina, stengdamasi ir vėl neprarasti sąmonės. – Jis norėjo pasiimti Agnesę...

– Tave nugalėjo Melburnas? – pasišaipė jis. – Maniau, kad esi stipresnė. Reikėjo atiduoti jam Agnesę kur kas anksčiau, kodėl to nepadarei?

– Tu niekada nesuprasi... – vos matomai papurtė galvą ji, vis žvilgčiodama į Raveną ir galvodama, kaip galėtų ją išgelbėti. – Manai, kad žinai viską apie mane, bet iš tikrųjų nežinai nieko. Visuomet buvai aklas ir tik naudojaisi tuo, kad tave mylėjau. Bet nuo šiol viskas bus kitaip, tu daugiau manęs neapgaudinėsi. Gailiuosi, kad turiu su tavimi ryšį, jeigu būtų būdas kaip nors jį nutraukti, neabejodama tai padaryčiau.

– Tikrai? Taip greitai pamiršai viską, ką kartu mums teko išgyventi?

– Ne, nepamiršau nė vienos akimirkos, nors be prisiminimų būtų kur kas lengviau. Tą dieną, kai Melburnas uždarė mane požemiuose, parodei savo tikrąjį veidą, tau nerūpėjo, ką tada jaučiau, nė nesivarginai padėti, kai Melburnas buvo priverstas išplakti mane botagu, nes tau kur kas labiau rūpėjo pasiekti savo tikslą, dėl kurio aukoti mane buvo kur kas naudingiau. Tada supratau, kad tu niekada nepasikeisi, kad privalau tave palikti. Nenoriu aukoti savęs dėl vyro, kuris kelia man tik skausmą, jau geriau kausiuosi su Tasdaru nei su tavimi, jis man niekada nieko nereiškė.

– Tiesa, aukojau tave dėl savanaudiškų tikslų, bet jei būčiau nepaklusęs Tasdarui, pati žinai, kas būtų nutikę.

– O tu vis dar nesupranti? Jei galvotume taip, kaip tu, visi būtume Tasdaro vergai. Būtum norėjęs, būtum seniai pasipriešinęs.

– Dabar tai nesvarbu, daugiau nebetarnauju jam, o tu greičiau nešdinkis iš čia, jei nenori ir vėl pakliūti į nelaisvę.

Tačiau moteris neketino pasiduoti, jai žūtbūt reikėjo atgauti Raveną, tad sukaupusi dar likusias jėgas užsimojo į Rodžerį, bet jis tik atmušė smūgį delnu. Tuo metu ji tiesė ranką, norėdama sugriebti Raveną, tačiau jis stipriai suspaudė jos riešą. Lina net aiktelėjo iš skausmo, nukreipdama akis į jo sužvėrėjusį žvilgsnį. Būdama tokios apgailėtinos būklės tikrai nesugebės laimėti, bet bandyti buvo verta.

– Paleisk mano mamą, viską apie tave žinau, – staiga pasigirdo balsas koridoriuje. – Dar ką nors padarysi, pasigailėsi, kad gimei.

Rodžeris apstulbęs per žingsnį atsitraukė, negalėdamas patikėti savo akimis. Priešais juos stovėjo Felicija, nebuvo jokių abejonių, juk kartą jau buvo su ja susidūręs. Bet kaip ji čia pateko? Jis maskavo savo energiją, o Linos ji dar niekada nebuvo sutikusi, pagal energiją atsekti negalėjo, tad kaip sugebėjo juos rasti? Galvodamas apie tai jis aiškiai matė, kaip jos žvilgsnis slinko nuo jo iki Linos, kol galiausiai sustojo ties Ravena. Ne, jis negalėjo leisti joms jos pasiimti, kaipgi sugebėjo pakliūti į tokią kvailą padėtį?

Daugybė klausimų išmušė Rodžerį iš vėžių, jis atsitraukė per kelis žingsnius, matė artėjančią Feliciją, bet norėdamas išvengti pavojaus prisidengė apsiaustu ir teleportavosi atgal į Mozanrato planetą. Dabar visiškai neturėjo laiko ką nors aiškintis, nors būtų puiki proga išplėšti iš Linos rankų ne tik Raveną, bet ir Feliciją, tačiau negalėjo rizikuoti, nes nežinojo, kokiame lygmenyje jos gebėjimai ir eilinį kartą turėjo bėgti.

– Ką čia sumanei? – vos jam įėjus į kambarį apstulbo Gertrūda. – Kam tau reikalinga ta mergaitė?

– Patylėk ir duok man tuos antrankius, kurie blokuoja magišką energiją, kitaip ji pabėgs, – susierzinęs jis numetė Raveną ant lovos kaip kokį nereikalingą daiktą. – O kur Markas ir Edenas?

– Jau išėjo ieškoti burto, kažkur į miestą. Sakė, žino vietą, kur rasti reikiamą knygą, turėtų ilgai neužtrukti, – moteris skubiai iš stalčiaus ištraukė ringes. – Ar tai būtina? Turiu omenyje mergaitę?

– Nesiskųsk ir daryk, ką sakau, juk žinai, kad seniai norėjau ja atsikratyti. Kol Tasdaras suuos, ką padariau, jau būsime užsiblokavę ir jam niekada nepavyks mūsų rasti.

– O kaipgi Lina? Sakei, kad persikelsi pas ją.

– Tą ir padariau, bet šita velnio išpera buvo kartu su ja, – pagriebęs antrankius iš Gertrūdos rankų, jis grubiai apvertė Raveną ant nugaros, norėdamas matyti jos veidą. – Uždarysime ją rūsyje, kad netrukdytų, o kai atgaus sąmonę, užduosiu jai keletą klausimų.