Devintas skyrius. Grėsmingas puolimas

Didžiulė, kruviną dangų rėžianti Tamsos tvirtovė skendėjo šešėliuose, kuriuos metė naktyje visiškai pajuodusios eglės, linguojančios nuo nestipraus pietryčių vėjo. Net ir pačios tvirtovės viduje buvo gana tamsu. Koridoriuose pūpčiojančių deglų šviesa mažai tegelbėjo, mat deglai buvo išdėstyti gerokai per retai, kad šviesa sugebėtų deramai pasiekti kiekvieną kampelį. Po to karto, kai Rodžeris perėmė valdžią, sargybinių čia sumažėjo, nes dauguma jų nusprendė išeiti ir nesibaimino, kad bus nužudyti. O ir pats Rodžeris dėl to nesuko galvos, jam atrodė, jog Tamsos Karalystė nedomino nė vieno, niekas neplanavo jos užgrobti ar perimti į savo rankas, nes galbūt tikėjosi, kad grįš buvęs jos valdovas ir nenorėjo užsitraukti nemalonės.

Apie tai galvodamas, jis sėdėjo savo pamėgtame soste su taure vyno rankoje. Jo pavargusį, bet tuo pačiu šypsenos perkreiptą veidą aiškiai apšvietė nuo sienos krentanti ugnies liepsna, tuo pačiu tik dar labiau išryškindama raudoną Karalystės vėliavą, kabančią ant grublėtos akmeninės sienos. Šalia, tarsi būtų pasamdyta jį saugoti, stovėjo Gertrūda, laukdama, kol jis prabils. Buvo sunku nuspėti, apie ką ji galvoja, veido išraiška visiškai nieko neišdavė. Tačiau netrukus sukilusi vėjo banga, sujudinusi užuolaidas ir sujaukusi ramiai plazdančią ugnį, privertė sunerimti. Iš kur čia tas vėjas? Didžiosios salės viduje? Moteris apsidairė aplinkui, bet nerado jokių pėdsakų, nieko, kas patrauktų jos dėmesį.

Staiga pasigirdo dūžtančio stiklo garsas ir Gertrūda pasuko galvą į Rodžerį. Ranka, kurioje jis laikė taurę, matomai drebėjo, vis dar pakibusi ore.

– Ne, tai kažkokia klaida, tai negali būti Tasdaras...

– Ką tu kalbi? – išsigandusi Gertrūda metė žvilgsnį į dvivėres duris, bet ten nieko nebuvo. – Ar tu tikras?

– Jis... jis atgavo savo galias ir artėja link mūsų, – Rodžeris staigiai pakilo iš sosto. – Kaip taip gali būti? Kaip jam pavyko?

– Ką dabar darysime? – pastvėrė jam už rankos moteris. – Sakiau, kad turime saugotis, bet tu manęs neklausei, turime kuo greičiau dingti iš čia, kol jis mūsų nenužudė.

– Dabar ne laikas panikuoti, pastatysiu sargybą prie vartų, tai jį kažkiek užlaikys, o tu eik su manimi.

Daugiau nelaukdami jie išbėgo pro salės duris ir pasileido tamsiu koridoriumi, kur raudonas kilimas sugėrė sunkių batų trepsėjimą. Tuo metu iš už posūkio ir vėl atsklido vėjo banga. Vos juntama, bet Rodžeris žinojo, kad Tasdaras jau visai čia pat. Tačiau pasiduoti jis neplanavo, tikrai ne, nors žinojo, kad yra daug silpnesnis. Bet dabar jis buvo ne vienas, turėjo pašonėje Gertrūdą ir daugybę sargybinių, juk jie jam padės, tiesa? Be to, buvo ir Markas su Edenu, jie vis dar palaikė jį, tereikėjo juos kaip nors prisišaukti...

Deja, visko apgalvoti jam nepavyko, Tasdaras jau buvo čia. Jis galėjo tai justi visa savo esybe, galėjo įsivaizduoti akimirką, kai susidurs su juo akis į akį. Tasdaras jo nepasigailės, niekada neatleis už tokią išdavystę, juk užgrobė jo Karalystę, pasinaudojo proga, kad šis bejėgis, o svarbiausia, tiek laiko bandė apgauti, kad ištikimai jam tarnauja.

Ir štai, galiausiai jis pasirodė. Rodžeris išvydo jį einantį pro žemai besilenkiančius sargybinius, tarsi jis vis dar būtų jų šeimininkas. Gertrūda sustingo vietoje, o Rodžeris per žingsnį atsitraukė. Tasdaras grėsmingai ėjo jų pusėn, vienoje rankoje laikydamas kalaviją. Žingsniai buvo tvirti, visi judesiai išdavė neapsakomą įtūžį, kurį jis norėjo tučtuojau išlieti, akyse liepsnojo ugnis. Tačiau jis susivaldė ir sustojęs per kelis metrus priešais Rodžerį puse lūpų šyptelėjo.

– Manei, kad pavyks taip paprastai manimi atsikratyti? – pašaipiai prakalbo. – Kad turėsi tai, ko geidei visą savo gyvenimą? Gaila, turiu tave nuvilti, bet laimi tik stipriausi, o tu niekada nebuvai vienas jų.

– Aš galiu viską paaiškinti, – stengėsi išlaikyti ramų balsą Rodžeris. – Jūs ne taip supratote. Žinojau, kad grįšite, bet per tą laiką kažkas turėjo prižiūrėti Karalystę.

– Kodėl man meluoji, Rodžeri? – vyptelėjo demonas. – Puikiai žinau tavo troškimus, pasinaudojai proga, kad manęs nėra, užėmei mano sostą, o dabar bijai pažvelgti man į akis ir pasakyti tiesą? Siaubingai klysti, jei manai, kad pavyks išsisukti, praeitus kartus tau pavyko tik dėl to, kad aš leidau, nes tik žaidžiau su tavimi ir stebėjau, kaip toli nueisi su savo melais. Deja, bet šis tavo melas bus paskutinis.

Tasdaras vikriai pašoko nuo grindų ir pašėlusiu greičiu skriejo jų pusėn. Tamsiai raudonas apsiaustas ir juodi plaukai plaikstėsi už nugaros nuo sukilusio vėjo, o Rodžeris pasibaisėjęs tegalėjo tik stovėti ir laukti savo paskutiniosios. Visa jo drąsa išgaravo lyg dūmas, Tasdaras per stiprus, kad pavyktų jį nugalėti, galėjo pašonėje turėti ką panorėjęs, vis tiek niekas jam nepadėtų.

– Bėk iš čia, aš jį užlaikysiu, – staiga išgirdo jis Gertrūdos balsą ir tik tada suvokė, jog ji stovi priekyje, uždengdama jį visu savo kūnu, priešais save laikydama durklą. Jis puikiai nutuokė, kad kovodama viena ji žus, bet tai jam neturėjo rūpėti, privalėjo kuo greičiau dingti. Tačiau kojos taip ir liko tarsi prikaltos prie grindų. Gertrūda buvo vienintelė, kuri padėjo jam tiek daug pasiekti, net jei iš pradžių ir netikėjo, kad jis gali tapti Tamsos Karalystės valdovu, kaipgi galėtų palikti ją likimo valiai?

Bet galvojimui laiko nebuvo, kai Tasdaras buvo jau visai čia pat ir užsimojo kalaviju, Rodžeris tarsi atgijęs išsitraukė iš makšties savąjį ir šoko jos gelbėti. Susidūrus dviem geležtėms į visas puses pažiro kibirkštys. Moteris apstulbusi aiktelėjo, neįstengdama patikėti tuo, kas įvyko. Rodžeris aukojosi dėl jos. Turbūt niekada nebūtų tuo patikėjusi, jei nebūtų pamačiusi.

– Juk sakiau tau bėgti! – piktai suriko ji ir paleido į Tasdarą magiškos energijos pliūpsnį. Tai privertė juos atšokti vienam nuo kito, abu neatitraukdami akių vis dar laikė kalavijus.

Demonas atrodė nė kiek nenukentėjęs, iš veido vis nedingo klastinga šypsena. Jis žinojo, kad laimės, nebuvo jokių abejonių. Tai žinojo ir Rodžeris, bet kitos išeities neturėjo. O Tasdaras jo pusėn paleido ugnies kamuolį. Norint išvengti smūgio teko bėgti atgal koridoriumi arba jį atremti. Ruošdamasis antrajam variantui, Rodžeris ištiesė į priekį ranką, bet netikėtai jį užstojusi Gertrūda sviedė psi energiją tiesiai į ugnies kamuolį. Jiems susidūrus aplinkui pasklido akinanti šviesa. Tuo pasinaudojusi moteris pačiupo Rodžeriui už rankos. Nesuprasdamas, kas vyksta, jis pasidavė jį tempiančiai jėgai.

Tuo metu Tasdaras prisidengė apsiaustu, kad smūgio banga jo nesužeistų. Netrukus šviesa išsisklaidė, tačiau nei Gertrūdos, nei Rodžerio jau nebebuvo matyti. Jie negalėjo taip greitai pasprukti, tad įtarė, kad galbūt teleportavosi iš Tamsos Karalystės, juk buvo suteikęs jiems tokią galimybę, kai tapo jo parankiniais. Negalėdamas patikėti, kad leido jiems taip paprastai praslysti pro pirštus, demonas paslėpė kalaviją makštyje ir dar pabandė susekti juos pagal energiją, bet pastangos buvo bergždžios. Na žinoma, maskavo ją, o kaipgi kitaip?

– Sargyba, atveskite man Melburną, tučtuojau! – griežtai kreipėsi jis į vis dar koridoriuje stovinčius sargybinius. – Nuo šiol čia ir vėl vadovauju aš.

Ir apsisukęs skubiai nuėjo didžiosios salės link. Vos tik įžengus vidun žvilgsnis iš lėto nuslydo visomis sienomis ir grindimis. Daug kas čia atrodė visai ne taip, kaip anksčiau, per tuos tris mėnesius Rodžeris jau spėjo pakeisti interjerą. Įtūžęs Tasdaras užsimojo ugnimi ir nesiliovė tol, kol nesudegino visų vėliavų, paveikslų ir ne vietose sustatytų baldų, o po to susmuko savo soste ir užsidėjęs pirštus ant smilkinių laukė pasirodančio parankinio. Niekada nemanė, kad įvykiai pasisuks būtent šitaip, kad tiek metų dominavęs Tamsos Karalystėje paklius savo didžiausiems priešams į nagus. Reikėjo žūtbūt imtis veiksmų, ir jis jau aiškiai žinojo kokių. Daugiau nebus toks neapdairus ir nesileis sučiumpamas.

Po kelių minučių į salę pagaliau įžengė Melburnas. Lėtai eidamas kilimu jis netekęs žado dairėsi aplinkui, matydamas vis dar liepsnojančius sunaikintų baldų likučius, ir tik priėjęs arčiau mandagiai nusilenkė.

– Sargybiniai man pasakė, kas atsitiko, džiugu, kad grįžote, – su šypsena veide prakalbo, nors veidas atrodė išvargęs. – Atleiskite už nepatogumus.

– Kaip jis išvis sugebėjo tave įveikti? – gana griežtai paklausė Tasdaras, neatitraukdamas žvilgsnio nuo parankinio. – Maniau, kad esi stipresnis.

– Aš labai atsiprašau, pone, – kaltai panarino galvą Melburnas. – Nebuvau pasiruošęs, Rodžeris užklupo mane netikėtai ir užsiundė sargybinius, nesugebėjau jiems pasipriešinti.

– Tuomet būk visuomet pasiruošęs, užuot galvojęs, kaip iš tvirtovės išgabenti savo dukterį. Tai vos nekainavo tau gyvybės, džiaukis, kad tas bailys nesugebėjo tavęs nužudyti.

– Man tikrai labai gaila dėl visko, kas nutiko, tai daugiau nepasikartos.

– Nesvarbu, pasidavei silpnybės akimirkai, bet aš tavęs nenubausiu. Dabar tai nesvarbu, turiu kitų planų, o tu man padėsi.

– Gerai, o kuo galėčiau? – dar kartą nusilenkė jam parankinis.

– Duosiu tau naujų galių, kad tokia tragedija daugiau niekada neįvyktų, – primerkė akis demonas. – Surask Liną, ji prisidėjo prie mano įkalinimo, o aš keliausiu į Azryatą, man reikia Azaros žiedo.

– Bet ką ketinate daryti su Rodžeriu?

– Dabar jis slapstosi, bet vieną dieną aš jį rasiu ir savomis rankomis nudėsiu.