Tokių tekstų komentarus rašyti keblu. Net išsiryškinus pagrindinę idėją (kiekviena dalis ją turi, nors yra ir to, kas neišvengiamai jau būna aptarta anksčiau).
Keblumų paprastai kelia smulkūs minties vedimai ir personažai (ne visada ką nors sako). Pavyzdys – gal bus įdomu, kaip nežiniukui šviečia raidės? Senbuvės A, B ir J (jotas) pažįstamos iš matymo, gerbiamos, ir gal jos nereiškia nieko daugiau, tik pasitelktos kaip raštų pagalbininkės, na tokios stilistės? O gal ką slepia? Ėmiau vaizduotis, kad kelionė vyksta iš taško A į tašką B (tarsi atkarpomis), o J (jotas) – kaip kablys, kuriuo galima kabinti esmę... nors reiktų dar kartą pastudijuoti jų sentencijas, gal nebesiryžčiau leistis į savo filosofijas.
Kandžiaus buvimas A–B atkarpos gale tarsi pateisintų interpretacines kvailystes, bet miglotai jaučiu, kad geriau tebūnie viskas paslaptis. Gal ir Kandžius ne tik šunelis, bet ir kokia idėja? (čia jau laisvąsias interpretacijas tikrai baigiu). Svarbiausia – yra paveikslas.
 
O jis, ko gero, ir priartina prie idėjos – o ja kaip tik ir apmąstoma realybė, reiškinių išmėtymas dalimis, matymas ir buvimas, – trumpiau sakant, tai suvokimo, atminties klodai. (ir savotiškas atsakymas, kad reik žiūrėti esmę).
Citatos:
... galbūt, kai materija ne taip išdėliota, nebūtina, kad ji įsimintų, būtų pastebėta, juolab įvardinat konkretų reiškinį...
Dar vis manau, kad iki tam tikro laiko aplinkos materija dėliojosi ir taip, ir kitaip, kol pagaliau atsirado tai, kad liežuvis neapsiverčia pasakyti, ką matau, ar pervardinti  kitaip.
 
Reikšminga patylėjimo, vidinio nusišvietimo būtinybė (Man dabar reikalinga tyla. Tokia, kuomet ir po užmerktų akių vokais šviesu.)

Prozinės dalies mintys (mano pastaba kartojasi, bet ir stilius tas kartojasi) išryškintos eiliuotoje dalyje, per Visur vaikštančias mintis, savęs rinkimą.
Na o apie baudimą – yr bažnyčia, bus ir jis – tie kankinantys klausimai. (Dievas toli?)