Visokių čiūdų pasisemti galima žvalgant lopšio zoną ne tik Vandenyje, bet ir kituose žvaigždynuose. Tačiau prigimimas nukreipia į natūraliausias pozicijas (kur vaidinti nieko nereikia. O save dubliuoti,  kopijuoti, atkartoti labai nesunku).
Kalbos pradžia kaip dažnai – su globėjo pagalba. T. y. iš ąsotėlio. Nors apie atskirtį nuo visuotinės būties, apie esmės užliūliavimą kalbomis – pataikyta.
Truputį nuliejus, srovė vis aiškesnė.
 
Seneka įšviečia ekraną, ekrane ir redaktorius...  taigi, Senekai-Pranui pereinant į internetą esmė išlieka, gal tik kiek pasikeičia būvis – tampama žiūrovu (savęs gi nekomentuosi, lieka stebėti tarsi iš šono).
Redaktorius kažką sumanęs, aišku, bet kaip prie visko anksčiau apsakyto prilipinti Džoną Doną, aš asmeniškai užsigalvojau... Išgalvojau, kad tai bandymas apmąstyti (įsijungti į) laiką, visuotinumą (per kapus, varpus, okeano platybes). Cituojant Praną-Redaktorių, retransliuojantį Džono Dono balsą, – Yra dalykų, kur gyvieji ir mirusieji ranka rankon, žodis žodin. Net ir prie varpų, kad jie skambintų visų tautų kalbomis.
Tikrai, erdvėlaikyje viskas din don.
---
Minties viražai, reikalaujantys susikaupimo sekant.