pasigedau branduolio...
nesuprasi.

ar matai, ar regi,
nusinuoginom visi,
sukailiniais sušalome,
tyli tyla tyloje,
o bazarinamės drauge,
lapai nukrito,
glaudės nuskedo,
ašara tyra,
aidas vis ai ai
be pavadinimo
be ryšio
mintis iš žiemos
mintis pavasario guolio
negrakščiai pinasi
nepersipina
nepalieka įspaudų...

Tarkim pirmi posmai įsivažiavimas, o trečias vėl iš pradžių, vėl kaip pradžia.
Niekas nekistų, jei paskutinis posmas būtų pirmas, gal net truputį geriau, ta šalna arčiau sprogimo būtų...
Taip parašyti, rašyti gali kiekvienas, bet ne visi drįsta.
Bet yra, užčiuopiu, tokia melodija, ja naudojantis ir reikėtų rašyti žymiai žymiai geriau, gal kokios kavos su brendžiu įkalus rašyti.