Kategorija: Poezija » Poema
 | Parsisiųsti  formatu
Tikėjome
Turbūt toks įpratimas -
Nežinoti
Kas laukia vandenynų keliuose,-
Tyla tokia,
Kad išgirsti
Kaip Dievas vaikšto po tave -
Nerūpi poteriai jam.
Regis, nori padėkoti
Kad ir po vandeniu su juo laive.
O aš net ne tada -
Dabar DĖKOJU, Dieve, tau,
Atėjusiam, kai ir be poterių - jūreiviai.
Tikėjome -
Kitaip negali būti,
Sugrįšime atgal
Ir jei reikės kam poteriauti “Tėve mūsų“,
Tai tebūnie bent taip,
Kas žvakę mums uždegt galėtų.
2011-02-15 13:53:17
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
| spika |
Parašė komentarų: 6328 |
2011-02-16 00:21:58 |
|
| Labai tikroviškai perteikėte jausmus. Tą gali jausti tik tas, kas ne vieną sykį plaukė povandeniniu laivu, prislėgtas milžiniškos masės vandens, oro trūkumo ir kiekvieną akimirką jaučiantis, kad tai gali būti paskutinė jo kelionė. |
|
| Deimantė |
Parašė komentarų: |
2011-02-15 20:09:45 |
Anonimas |
| Šis labiau savin orientuotas. Nors paminėta Piligrimo ir man labai patiko. |
|
| kieta |
Parašė komentarų: 1339 |
2011-02-15 15:31:25 |
|
O aš net ne tada -
oi, kokia sunki gremėzdiška nepoetiška eilutė... |
|
Visi komentarai (4)
|
