Parsisiųsti formatu

Išsibarstau

Išsibarstau
po trupinį ant stalo,
raikydama save lyg duoną juodą,
ir mėlynuoja pirštai, kol pabąla,
nes imti nebemoka,
o tik duoda
tos rankos,
išsiskleidę po penkis –
ant abiejų po lygiai – du delnus,
ir rodosi – renki, renki...
bet vėl tušti,
nors ištiesei pilnus.
Lyg vinys mintys kala išlikimą,
alkūnėms augant šaknimis į stalą,
gyvybė šnabžda venomis užkimus
man :
nuo pradžių – tai iki galo.
Paklysta pirštai viens į kitą įsikibę,
į saujas gniaužias –
sėt ir augt,
suprast, atleist, paguost – dorybė,
tiktai save išbėrus –
nedorybė laukt.

2010-05-05 00:54:41

Visi komentarai (14)