Parsisiųsti formatu

Medeinė

Liaunas stotas tik kailiais dangstytas,
Šaltas veidas – lyg vikingo sesės,
Melsvos akys – žydrynę prarytų,
Lig juosmens dvi rugių spalvos kasos.

Ilgi pirštai – jie paukštį pagauna,
Lieknos kojos – jos paveja žvėrį,
Ant peties tvirtas lankas. Iššauni
Grakščiu judesiu zvimbiančią strėlę.

Ir pataikai į širdį iš karto –
Nesužeis – žaizdos mirtinos būna.
Tu neklausi kas kaltas, nekaltas,
Nematai tu juk sielos - tik kūną.

Ir sukniubusiam gailesčio jokio,
Nors turi stebuklingų juk galių.
Taip dievai savo dukrą išmokė
Ir kitaip pasielgt – ne jos valioj.

Tu – Medeinė, tu – deivė galinga.
Tu – gražuolė iš paslapčių girios.
Nė drąsos tau, nė ryžto nestinga,
Bet tu – moteris, tu juk – ne vyras.

Ir galbūt, kai naktis mišką gožia,
Mėnuo pilnas pasikviečia tylą –
Tu jauti savo neviltį grožy
Ir iš rankų tau strėlės pabyra...

2010-03-09 00:06:02

anamcara	Parašė komentarų: 573	2010-03-27 20:51:52
aš sužavėta

kaip lietus	Parašė komentarų: 2117	2010-03-09 22:14:52
Sutinku su Frisquet nuit (bet ir nikas , liežuvį nuilaužk), ta vieta ir man pačiam kažkaip grubiai atrodo, lyg suvulgarina kūrinį

Visi komentarai (13)