Parsisiųsti formatu

Vilkas

Artūras



„Velniai, kas man darbo! Nesu prastesnis nė už vieną buržua. O, juk aš pats sau prieštarauju. Statau sieną priešais patį save. Vieni dalykai vertesni už kitus būti negali. Apskritai objektyvumas, kartais taip iškeliamas ir toks patrauklus bei teisingas, negali egzistuoti. Oi, negerai, negerai... Priešprieša...“. Tėra tai tik vienas vienintelis fragmentas, nuotrupa minčių, kuriomis Artūras esti gyvas. „Niekalas!”. Nuolatinis darbas – galvojimas, kirminas, griaužiantis iš vidaus. Kartais Artūras pagalvoja leidžiąs gyvenimą niekais, bet po to susivokia vėl sau prieštaravęs. Būta kažkada jaunystės entuziazmo, pačių tauriausių jausmų, kurie Artūrui nebeegzistuoją. Naujasis vedlys – nihilizmo persmelkta ideologija, kuri dar galutinai nesusiformavusi.
Galvojimo procesas reguliariai kiekvienądien  pakeičiamas atsinaujinimo procesu. Netoliese esantis miškelis, Artūro suvokiamas lyg kokia mistinė vieta (vienatvė žmogų ilgą laiką vedžioja pro tas pačias duris, finišas – beprotystė, o dabartinė Artūro būsena, ko gero, tarpinė). Minėjau, mistinė? Ak! Jugi Artūro lankomas tasai miškelis tik vakare (galbūt šį tą reiškia), neva tuomet aplinka tyra, kitų smarvės jau nelikę. Viskas gyva ir kvepia nelyginant pušų aliejus.
Vaikščiodams Artūras dažniausiai privengiąs galvoti, nes tai trukdo apsivalymui, o šio proceso lyg religinio ritualo stropiam musulmonui, nevalia neatlikti. Priklausomybė.



Sukrėtimas



Iškankintas nesuvaldomų minčių jungo tarsi erškėčių vainiko, nusprendė eisiąs apsivalyti. Išėjo.
Negatyvinė lauko panorama išsyk suteikė Artūrui lauktą palaiminimą, tokį, po kurio bent akimirką jautiesi ramus, nušvitęs. Pušų rojuje nieko naujo, vakaras kaip visad tylus. Vaikščioti Artūrui po jam suteikto palaiminimo buvo lengva, nors aiškaus kelio jis ir nematė. Sniego, mat, buvo daugiau nei galima manyti. Tat nesuardė momentinio nušvitimo idilės, o artėjančio disonanso nė nenujautė. Įvykis (tariamas, ar tikras) sužadino Artūro įtarumą, o tikėjimas, jog miškely jis vienui vienas (be medžių) tapo neįmanomas.
Klyksmas. Hm, galbūt ne klyksmas, o staugimas. Tai išgirdo ir pasitelkęs visą savo išmonę garsui identifikuoti Artūras priėjo tik vieną vienintelį variantą. Manė, kad tai būsiąs Vilkas. Nejaugi jis tikrai manė miške esant vilką? Atrodė, nė pats tuo netiki, veikiau įtikėjo, jog tai haliucinacija, be paliovos jį alinančio mąstymo išdava. Cha! Paprastas nutikimas, tik jam rodės savotiškai keistas.
Vėliau retkarčiais dar tat prisimindavo, ir nors tikėjo įvykio pasikartojimo galimybe, nesulaukė nieko panašaus. Tik tamsa ir tyla išvien gaubianti pušynėlį.

Atpažinimas



Nesiliovęs mąstyti apie Jį, dažniau ir dažniau, kartais net bėgte – į miškelį. Deja, tyku, tas pats. Vis maišės Artūro galvoj Vilkas, antai lig pamišimo. Dieną naktį galvot nesiliovė, net ritualą savo pamiršęs. Šukaliojo netgi ant viso miško, kartais prie medžio išsirinkto pribėgęs Vilku pakrikštydavo. Pamišimas dėl kažkada išgirsto garso, kurio tikrąja forma Artūras įtikėjęs tvirtai nebuvo. Pamišimas dėl galvojimo...
Bet vienąkart jam berėkaujant išties įvyko kažkas keista. Kone pirmą kartą šioj absurdo istorijoj. Tolumoj kažkas judėjo, matė Artūras beinant žmogų, aiškiai matė ir suprato. Tik mažai pats tebegalvojo, pasileido bėgti subjekto link, ir net visai neapžiūrėjęs, beprotystės vedinas sušuko:
- Vilkas! Vilkas! Tu – Vilkas!
Tat buvo tik žmogus, kuris tarytum nieko negirdėjęs  nužingsniavo savais reikalais.
Artūras staiga nurimo, pasiliko stovėti  it kojas būtų pakirtę. Akimirką atrodė, susivokė, darąs kvailystę, bet tikriausiai ne. Į praėjusįjį neatsigręžė.
Po minutės ar dviejų jau ir pačio Artūro tik pakaušį tolumoj buvo galima įžiūrėti. Bėgo kažkur ne savo keliu...

Prisipažinimas



Galvoju, visai neprastą, kad ir pigią, bet ne pačią prasčiausią istoriją sukurpiau. Artūro daugiau nebemačiau ir nieko apie jį negirdėjau. Tasai keistas atpažinimas, tikriausiai atsitiktinis, mane demaskavo. Kad ir tokiomis keistomis aplinkybėmis bei tokiai nenuspėjamai Artūro emocinei būsenai vyraujant tai vyko, pasijutau nesvariai ir aš.
Turėčiau jaustis dėl Artūrą ištikusios negandos kaltas?  Tai tik įrodymas, gyvenimas – keistas.
Rašiklį ir popieriaus lapą padedu tarp krūvos kitų popierių ir pašaipiai išsišiepęs žengiu pro duris. Pušų aliejaus kvapas tolydžio stiprėja...

2010-02-16 20:15:45

Visi komentarai (1)