Kategorija: Poezija » Eilėraštis
 | Parsisiųsti  formatu
Erdvės tiek daug!
Nereikia drobių.
Skudurėlio jau užteks,
Kad baigčiau piešinius savus.
Gilus, beribis virš galvos dangus,
O va prie kojų – baigiasi kelionės.
Čia tylūs žodžiai be atodūsių suklupę,
Ne lyg ražienos nukirstų rugių –
Esu tik vienas iš daugybės milijonų
Ir vis dėlto – ESU...
Prisiliečiu prie žodžių iškalbėtų,
Prie atminty įstrigusių vaizdų ---
Maištauja posmuose poetai
Nuo begalybės ligi kūrinio,
Kurį ant drobės lopinėlyje piešiu.
Erdvės tiek daug,
Kad nežinau, kaip apkabinti ją –
Gal būt nupiešti dangų,
O jame – save?
2009-02-02 09:38:46
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
| radaa |
Parašė komentarų: 4968 |
2009-09-02 22:49:12 |
|
" Erdvės tiek daug,
Kad nežinau, kaip apkabinti ją –
Gal būt nupiešti dangų,
O jame – save?" - -- nuostabu. |
|
| Nijolena |
Parašė komentarų: 755 |
2009-02-04 11:46:36 |
|
| Maloniai nuteikia geras orientavimasis pajaustoje erdvėje- norisi paskrajoti ten kartu su Tavim.Šiaip aukščio bijau, o dabar neišsigandau, tik maloniai apsvaigau. |
|
| Baltas lapas |
Parašė komentarų: 630 |
2009-02-03 00:46:49 |
|
erdvės štai šitiek daug -
o paskęsti - neįmanoma,
joje supies lyg skudurėlis
belieka įsileisti į save Ją -
Ir išdalinti visiem teisingai |
|
Visi komentarai (13)
|
