Kategorija: Poezija
 | Parsisiųsti  formatu
Vienišiems
Leisk pabūt dar vienam –
Vienišam šitiek amžių išbuvus,
Kai veide – dargana
Ir ėjimas nuo jūros prie jūros...
Šitos kopos –
Lyg žmogiškom rankom supiltos –
Man per aukštos,
Nežmoniškai aukštos.
Ir ilgas
Driekias pamario ruožas
Kaip dykvietė...
Nieko neklausk.
Aš mokėjau ilgėtis
Tik ilgesio savo.
Dabar
Net ir tai man atrodo
Nežemiškai svetima.
Tolstant
Vis artėju
Tarytum laivai,
Nepasieksiantys uosto.
Prie užgesusio švyturio
Slenksčio
Neklausk –
Gal pergreit pasenau.
Ne pergreit –
Aš tik metais vyresnis
Už irstančių kopų vienatvę
Ir jūrą,
Ir už žmogišką šaltį
Ant mano pečių.
Aš tik metais tampu vienišesnis
Kasmet nei esu.
2005-11-07 09:35:02
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
|
Parašė komentarų: 0 |
2005-11-07 14:10:31 |
|
|
| O dabar |
Parašė komentarų: 863 |
2005-11-07 11:29:01 |
|
Viršutinė dalis – puiki  |
|
| kieta |
Parašė komentarų: 1339 |
2005-11-07 11:05:53 |
|
nei toks stiprus vienišius,
nei užgesęs švyturys esi,
bet sulaikyti vienišą akimirką
moki:)
|
|
Visi komentarai (4)
|
