135
pražiūrėtas lange. jis

mūsų kaktos kas sutemusį vakarą
susilietusios
ir tik stiklas teskiria
ji atšauna
kaip kabliuką ištrina
kad prasmė sakinių
taip ir atstumuose vientisumą įgautų
jis paliestų jos akis
kurios sutraukė jo judesius
kai pernakt stoviniavo skaičiuodamas įkvėpius
tos kuri jautė jį
dabar glostantį kūną
įkritusį jam į delnus
ir galiausiai išnykusį su visam
į tamsas

ak smagu rasti tabula
o ne tobulą
priartėti prie ištakų kaip už galo siūlo laikyti
visa rutulį žemės
apsisukt ir pasukt ją
kur noriu kad rodytų grąžtą kurs pragręžia atogrąžose šaltinius
o šuliniuos atsispindi tavo veidas
kiek palaukt kai atsigėrus iš jo atspindžio įsismelkusio rūku
užsidegs žalias šviesoforas
pypsenti jei ir vėl prieky senas chlamas užmigęs nepajudės
nedarau nieko
jei drengia ant makiažo
ir jei spaudžia perdėm arti stovįs keleivis autobuse
jo metodai bedieviški tapti pažįstamais
mintys mano ne jo
ir manau kad troškimai be troškulio ne troškimai
prisiėdusio lyg prisėdusio
užspaustas įėjimas namo

išsižolinę žaliabarzdžiai

keliais šašuotais

atsispirdami paspirtukais nuokalnėn dirda

ir krinta rankas į paukščiamostį ištiesę

skristų jei tik nenubustų

ir ji

mažoji dukrelė nekristų žemyn

pro langą ir negrįžtų
sapne

tik nubudus ištartų

degė namas

visi pabėgo

o aš likau

esu pamiršta upė kuri teka
nebešildoma kaitriųjų jos rankų
dedamų tarp šlaunų
teliūskuoja judindama kai priglundu
įduria kai užželdina krantus smilgomis
liečiu kaip mylimojo keliadienę barzdą
šildausi atokaitoje
jos įlankoje galvą slėpdama nuo tamslietučių debesų
tuoj tuoj užmigsiu arba lysiu ašaromis
kol jos užmerks apsunkusius vokus
sudrėkus prie tavos pakrantės

asociacijos
yansilva nesigėdija vyrmoterorganų
parodyti kad už jų kaip gamtiško šauksmo
kaip neužaugusių makondo medžių
nevedančių vaisių
nė nežydinčio
nėra nieko už
tik tylus niekieno neapčiuopiamas
baltas išskaidrėjęs glitėsis
iš moters vyro
burnos ir prasiveriančių šulinių
urvų kuriuose slepasi Taganjikos čiabuviai
makondų gentys
jos skabtuoja iš kapokmedžio valtis ir virtuvinius įrankius
plaukioti bendrame gyvenimo vandenyne
nė jos už jo krantų
nė jo priešais nematyti
jis plaukioja skobiniu
ji kviečia pietų iškėlus medinį įrankį
nematomi
abu suartėja

katalizatorius iš dešinės į burną įkiša liežuvį
užkimba šilta drėgna ir lanksti žuvis
po meilės akto kaip visad
iš laimės ašara rieda su neapykantos nuodu
savin

kam užeit į namus
kuriuose niekas nelaukia

dar nepabudusios smegenys raizgosi apie
liemenį artėja link kaklo
ir sulenda į ausų būgnelius
šnypždėdamos savo norus
it Leninas moko

mylėtis mylėtis mylėtis

tomis valandėlėmis galvodavau apie
ir svyruodavau ką
iš dviejų kai geidulys įsismelkdavo
į lūpas kurios susiglausdamos jusdavo bučinius
ant įjautrintų kūno vietų
suvirpėdavo ekstazės apimti raumenys
sūpuodami dubenkaulį lyg jį valdytum
orgazmui artėjant
tomis akimirkomis siųstomis Dievo
tarsi vėl būtų įpūtęs liepsną į vyro ir moters
sąjungą ir ištirpdęs ribą tarp susiglaudusių
bet esančių toli
dabar tas pojūtis sugrįžo

išspjautas į užribį
ką tik sakyčiau
kaltas minia vienam šaukiant pritars
kaltas dėl potraukio lytinio
nebebuvimo
kaltas krūtinėn mušuosi
kad neblaivas kalbėjo į veidrodį
pažiūrėki į jį
pažiūrėjęs supratęs
kad ne man pakeliui
aš be kelio tįstančiom rankom lavonas
iš kitapus mėginu atsklęst užrūdijusią sklendę
pakibęs į rūką tamsoj
uždegt šviesą bijau
todėl blausoje nematyti nė kojų nė šešėlio
o skauda ten kur nieko nėra
tik kalbėjimas niekam negirdint

taip aš atmetu vieną po kito
kuris primetė šiukšlių į mano dėžutę
nors atvėriau kad dėtų prisiminimui
vienas po kito lyg susitarę paliko tik vieną
su šiukšline virtusia praverta dėžele

magiškai dingstančia kai negalvoju