ir šįryt skaičiau tave
ir drįsau išpažinti rėkimu
į vidų dusliai kad nebaisu
kad ėjau nuo ir
traukė atgal
lyg jis pakišo koją
ji buvo panaši į mūsų
dieviškai stipri
spyriu kaklą persuko klausą sugrąžino
įsuko užsuktuvu varžtą
knygos lapus pagal nuoseklią seką susegė
nėra ten netvarkos
nors riksmas daužo stalo indus
šviesos pranyksta kai alkoholio tvaikas apneria viela
tai jis
ne tas paklūsta kuriam terūpi tik jis pats

iš silpnumo

ir kai nebesitiki

ar tai ir yra tikroji mirtis
tikroji kaip talentai lapinų užkasti

nematomybė panaši į bandymą įžiūrėti pro rūką
nesistebėti regint savąjį kūną
nebepakylantį į gyvenimo kalną
kai esi surištas su medžiu
kurs įleidęs šaknis per kelis šimtus metų
nuogas esi
sutrešusiais per bandymus atsiskirti daiktais
virvių žymės po krūtimis
nužįsti speneliai skeldėja pustant sausiems
vėjams
įbrėžimai nagų
suvelti neiššukuojami
lininiai plaukai akyse tu*tumos
ir bekalbystė

atduoti ir nebeturint
slėptis po laiptais
lyg be drabužių baimintis
be kojų nepašokt
tik tarti
ir nebūt
su žmonėmis
atsisakant
kalbėti kopiant
saldybę kopinėti
paliekant žymę

neįtelpa turiniai į maišelį
mestum per petį ir lasas užsikabinrų
žiūrėti pasistačius kėdutę pro vienintelę Dievo akį
o jei ne pro ją
pro ką gi dar
kai ritinėjasi metaliniai kamuoliai
sniegas lipnus buvo
jauti kaip gerklėje prisnigo
ir netirosta
užsisukti
druskos stulpu stovėti likusius šimtmečius
burtų lazdele pamojuotum
prabyktų žiemos
gyvenimo žiemos
baltom nuotakim veliumą audžiančios
jis ištirpo

trokšdama vyro galvoju
ką mąsto moteris tenkindamasi
vibruojančiu jai prie kūno ir į jį
tartum šnabždėtų prisiekdamas
myliu mylėsiu nešiosiu lig nekviestosios viešnios
apsilankymo
jam kurį kurė pagal patį aukščiausiąjį
malonumas būti padabintai karoliukais iš stiklo
iš tirpstančio ledo
šerkšno aistros nėrinių
kurie ištirpę atidengia ne tik minkštimą vaisių
trykštantį kai lieti vyšnių lūpomis
kai prasižioji ir blizga ką tik pabiręs sniegas
girgždi po kojom
apsiveja rankomis kai užsikloji tyru baltumu
iš meilės nunertu
pasaka
tai yra
pasaka
nors nevibruoja kai išjungi garsus

gyvas fraktalas apgaubęs
tartum žuvis rajūnė apžiojus
aptemdžiusi kambarius po kuriuos vaikštinėju
sapnuos ir kalbu
tai ką matau nėra nei bloga nei gera
bet ar apsaugota
mylima nesupuvę
nenugraužtom pažinimo šaknim
ar nuodinga šaknis įaugus
suleis tinkamą kiekį vaistų ar nužudys
įkandus gyvatei
kai apsivyniosią lyg diržu
ji muš it tėvas pamokydamas vaiką
sukruvintą taką šluoste sugėręs
nebeišskalbs likusių juodų dėmių
nepanašių į nėrinį dovanotų naktinių
kuriais pasipuošęs ateis netikėtas žmogus
mylimoji ar mylimasis
praradę stereotipą būti vienodas
jis sukels sieloje virpulį iš netvarkos
leis regėti vęšintį sodą
kai įsmeigsi kastuvą į juodąją
choras giedos
aleliuja legendai
aleliuja tikrai
tu kalbėsies
iš sapno išlipęs ta koja
kaip liežuviu Elijo
Eluzijos vardu

jeigu nebūtų sukurtas žmogus
su gebėkalbe nurodyti
eiti kairėn
ar atsisėsti
dievo malone paliestas
jis pavirstų iš briedžio į kivį
rūgštų čiulbėjimu tirpstant sniegui
ir kai neštų puntuko akmenį
jis pavirstų į milijonus jonvabalių
gūdžiam dantės miške
pamirštų ko atvykęs
leistųsi pragaro ratais
susitiktų su margarita
vyriškumą uždegtų
kai spirtų į achilo kulną
bus tau tampyti juodiesiems katinams ūsus
angelas serafimas
kliedesio ištiktas nertus marškinius numetęs
baltos žiemos miegu apsiaustų
tiksi laikrodžiai pertįsę
pro ūsą plečia akį dali
švytuoja umbertas
tiksėki kol tiksi
organas dėl kurio esi

plūduriuojant tykiame užutėkyje
kur švinta ir leidžiasi dievasaulė
nušviesdama nelygius paviršius
prausiuos aušros spinduliuos
lydimas vienojo prisilietimo
iš kur ateina toji šviesa
apakinanti akluosius
paryškinanti vyzdžius tikinčių
dabar ramu ramu
traukia laivelį Viešpats
snausdama regiu pro plyšius
tviskančius apdarus žibančiuose vartuose
jie praverti
ima lyti
lašeliais pieno ir skonio medaus
padengtas mano kūnas it kūdikio
lyžteliu dieviškumo

plaukiu

Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą:

- Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?

Jis atsakė:

- Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu.

Jėzus tarė:

- Ganyk mano avinėlius.



Taip Jis paklausė tris kartus. Ir visus kartus susilaukė teigiamo atsakymo.

Po šio pokalbio nuskambėjo Jėzaus atsakymas:

- Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, ir kitas tave perjuos ir ves, kur tu nenori.Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą.

(Apd 21: 15-19)