nustatyti formą
tai moterį įsprausti į trimatį būstą
žvaigždžiakaktei žvaigdžiasėkliui
danguose paruošti būstą
mačer načer
senolės skarą kalbinti
mačerniui dera
jei be rimo
tik verlibras
konstatuoju eiliamirtį
kur išvirtę viduriai
nepasiekia galo

liūdesiai sueis
balinti be Eis (rašyti ACE)
primena ACE of BACE
merginų karą
liemenėlių dydį
švytinčią liemenę
kuždesį iš nieko
kai asyse baras
alaus siūlo sąla
labanakt širdele

žodžių santaupos
ne grynieji paskirstomi dalimis
už duoną ir jai kasdieninei
kaip maldą
ir liko tik knygoms
Kur skausmas užpildo
eižinčią tuštumą
iš skausmo kurio nematyti
kaip sienos kietumo
ir trenktis į orą
daužyt kad suskiltų stiklo balionas
išbarstantis norus save sunaikinti
ar yra kas be skausmo
be nerimo
kuris širdį į kulną įvaro
kamuoliuką sietelin kai žaidėme pulą
ar yra kas ištraukia baimę kurios nematyti
kaip mylimas jaučia tuštumą jos
abejingai gyventi
beskausmį

Mėnulis lempa šviesus
kai žiūri pakabintas jėzus
raišteliu šventasis medalionas
besvoris tu nebeprikaltas prisikėlęs
jobą pasiunti velniop
visais raguotais varstai
nebe duris į vidurius
kasdien po akmenį iki puntuko dydžio
į mūsų terbą jog nepakeli
nepajėgi pakelti juokias
dieve o žadėjai sutvarstyti sutraukiotus raiščius
irzlu kad
pikta atsigulus užnerkt akis
dar ne su visam

griuvėsių mieste vaikščioja sielos nemirtingos
bekūnės išliejom akiduobėse
šaukias blaškydamosios išrinktųjų
dėkoja kad iki mirties jos buvo sujungtos dviem galvomis
ir sueitys per pusrutlį bendrą apvijo vienu žiedu
kurs nubyrėjęs sėklas pasėjo
kas pastatyta griuvo
pasėta augo
šauksmais Munko
sklandydamos virš nugriautų tiltų
ugnimi liepsnojo

susibuvimai

siūbavimai nūdienoj
kai vienumet mirties gniaužtuose
lyg slepiamas riešuto branduolys
pagerėjus tarsi nušvitus tamsai
saulė subyra smėliu iš laikrodžio į akis
kad nebežinai kas daros su tavim
žvelgi į veidrodį ir nyksta kontūrai
blanksti lyg blankai pasidengia dulkėm atokioj lentynoj
sudėti šalia to paties likimo brolių ir seserų
nelyg šeima visų pamiršta
miršta pamiršti
kol juos prisimena
ir dar kol grįš tikroji atmintis ką vėlei pasakyt norėjos
vėl tarpas akių lašais kapsės išnešdami tą ėdrų smėlį iš akių
ir kaip patenka ten
tie kurie netgi neužeina

kur pratekės raidės išlašinusios mano akis
kur stabo ištiktas prieš ta ula rasa baltumą
zinc white bet titano baltesnė
lyh regėtum šypseną atodangą baltų jo dantų
mena mįslę į kurią be žirnių į sieną bėrimo tarum
tuščio laiko dunksėjimo žemėm į medinę dėžutę
joje sutelpi apsirengęs dailią eilutę
visa baigiasi visa
praeina nors oras žingsnių nejaučia
it Jėzus vandeniu
tik be tikėjimo
irgi praeina
būna iškalba nesisieja su žodžių baigtim
ar baigtis nėra kalbėjimans galas
šičia ašaros neaikaupia akiduobėse kuriose seniai
sielos atspindžio nebeliko

taip į tuštumas trankos nesiliaujantys
vėjai visa
tinkluose žuvų neįplaukta
veltui kalba bitė tarp zvimbiančių
trankos skiemenys
varpo dūžiais
skambina kam
vėjau Hemin g
užversta žemėmis kurios nesveria
slegia tamsumos gilyn
balso artimo negirdėti
tik urzgia alkanas pilvas žvėries

niekada nebus jų žvilgsnio
iš skrydžio
metalinėj tvoroj užnugary
pilkas blynas iškirptos skylės
ten žmonių būta
ir artumo
naktį drioksteli žaibas
sudraskydamas vieną antklodę
švelnį keisdamas grubumu
kvapsnis krintančių vyšnių žiedų
iš susikurto sodo
kai iš sušio išpkaukia marios
banguoja auksiniai neišpildyti norai
tinklas užmestas
dieve
kada gi ištrauksi

pieštos širdutės raudonuoja
tik nebeplaka
kaip plaka ta kurios nemato nebegirdi
Užspaudusi žodžius į tylumas juos nugramzdina
po vieną kyla nes pavasarį atšilus
ledais išplaukia ant lyties bespalviai tvinksniai
bet nežino kiek skirta jiems gyvent

mesjė Lautrec
šis Moulen Rouge
pernelyg neprimena senųjų Paryžiaus gatvių
Aukso amžiaus
kur Salvadoras raganosius tapo
o Ernestas H neskaito romaniūkščių XXI amžiais
o Renesanse
Zelda su Scottu riejas it mūsų pienburrniai poetai
limguoja galvą išmintingoji Gertrūda Stein