Meditacija — vienas iš didžiausių gyvenimo menų - galbūt didžiausias menas. Meditacijos supratimas yra meilė. O meilėje nėra sistemų, įpročių, metodų ir tai nėra šių išvardytų dalykų rezultatas. Meilė negali būti auginama minčių pagalba, nes būtent meilė gali atsirasti, kai yra visiškai tyla. Protas gali būti tylus. Tuomet jis supranta savo prigimtį, kaip minčių ir jausmų srautą. Supranta, kad stebint savo mintis ir jausmus negalima savęs smerkti.
 
Meditacija gali vykti važiuojant autobusu, vaikščiojant miške, pilname šviesos ir šešėlių, klausydamiesi čiulbančių paukščių ar žvelgdami į savo gerą draugą, ar mylimąjį. Meditacija — gyvenimo supratimas, kuriame pasibaigia kiekviena gyvenimo fragmentacijos forma. Be to, tai yra galvojimas apie gyvenimą kitokiu kampu, o ne apie tai nuo ko dažniausiai pavargstame: mados, didžiausios tendencijos, godumas, reklaminės iškabos, drabužių išpardavimai, arogancija, kaip aš atrodysiu, ką kiti pagalvos apie mane ir pan. Meditacija — lyg savo gyvenimo judėjimo, juostos peržiūra: nelaimės, konfliktai, depresija, liūdesys, begalinės traumos ir pan.
 
Yra du svarbūs dalykai, kuriuos būtina išsiaiškinti: erdvės supratimą ir tylos prigimtį.
 
Mes nekalbame apie atstumą tarp Žemės ir Mėnulio, o apie psichologinę erdvę. Kiekvienas žmogus gali pastebėti, kiek mažai erdvės turi savo viduje ir prote; mes esame perpildyti triukšmu, begalinių prisiminimų, nuomonių, kritikos. Nėra vietos, todėl nėra laisvės.
 
Kai žmogus atsiriboja nuo psichologinio pasaulio, kurį sukūrė jis pats ir kuriame yra: godumas, pavydas, brutalumas, smurtas, neapykanta. Tuomet jis atveria duris laisvei ir jo protas gali matyti neišmatuojamus dalykus. Toks protas vadinamas, šviesiu.