Negraži pelėda

----------------------------- 8. Vidinio atodūsis

- Palaukite! Minutėlę! – bosuodamas žemiausia nata pabandė nedidelei sueigai ir jos pokalbiui padėti Bronius Maniušis. – Va, kalbate apie dziedulio poeziją, jo knygą „Eilėraščio sėja“. Lyg girdžiu ne tik jo pavardę. Koks jo vardas, patylėsiu, tačiau kad pavardė Karlonas, nereikia abejoti. Dokumentuos irgi taip parašyta –Karlonas. Tačiau įsidėmėkite – ten, knygos viršelyje šalia pavardės skliausteliuose parašyta – Pelėda. Nemanau, kad tai jo literatūrinis slapyvardis. Ir, beje, įsidėmėkime kitą dalyką - apie save kalba kaip žurnalistą. Suprantate? Kalba apie save kaip žurnalistą, - pabrėžtinai pasikartojo Bronius., pasukaliodama galvą ir taip badydamas pamatyti, kas ji girdi-negirdi. Tačiau raidžių trijulė buvo atidi, o Vidinis taip pat suklusęs.
- Ir ką tuo nori pasakyti?
- Ne pasakyti noriu, o paklausti, ar, tamstele, toji Pelėda nebūsi pats? Vidinis be vardo? Negirdėta - nematyta, kad taip galėtų Lietuvoje būti. Ir mano ausim visai natūraliai atrodytų, išgirdus, kad šia būtybe pavadinta Pelėda Vidinis. Ką pasakysite?- panoro Bronius paklausti raidžių trijulės.
- Ar reikia suprasti, kad knyga išleista bendromis dziedulio ir dėdės Vidinio pastangomis?
- Būtent taip suprantu, - atsiliepė Bronius. O ką pasakys ponas Vidinis, manau, kad mums visiems bus įdomu. Tik tegu nedeklamuoja kažkokios nevykusios epigramos ar... Nežinau net kaip pavadinti. Na, paklausykite:

Jį nupiešė kaip velnią.
Atpažino.
Ir pasakė, kad dabar –
Be grimo.

- Mes piešiame ne kaip velnią, bet ...hm, regisi, knygutėje surandame Vidinį. Kad ir vis dar su grimu. - tarė raidė A: - Panašu, kad tas pats autorius paraše ir kitą, kaip čia dėdė Bronius sakė, nekokią epigramą. Būtent:

Vis gąsdino,
Girdi, įkas kitus.
Pabandė
Ir nukando sau ūsus.

- Kad ir nejauni, o ir dziedulis, ir dėdė Vidinis –abu be ūsų, - ne jai būdinga kalbėsena rimtai sušneko raidė B ir vėl Vidiniu: - Iš tikėjų, dėde Vidini, jeigu taip yra, kaip manome, galiu lengviau atsikvėpti. O kodėl taip, te pasako ar A ar J. Jų palengvėjimo atodūsiai netgi, ko gero, prasmingesni negu manasis. Jotai, ar ne taip sakau? Jeigu kažkam kyla mintis netgi nedidelėje knygutėje pasislėpti, kodėl turėtume gėdytis, kad surengėme tokio, tarkim, konspiracinio pobūdžio pasitarimą?
- Laikas ir tau mąstyt galva, o ne uodega, - atsiliepė Jotas, bet taip, kad buvo aišku, jpg reikia palaukti jo kalbos tęsinio. Žemaitės Vingių Jonas, regisi, buvęs net skubresnis, negu Jotas, tačiau šis buvo protingas. Net jo žodžio laukti nebūdavo nuobodu. Dabar jis taip:
- Mūsų toks pasitarimas ne dėl Spalio revoliucijos, ponai. Mums iš tiktųjų atrodė, kad išmestas eilėraštis niekuomet neatsiras ten, kur jis turėtų būti. Ir dabar suprantu, kodėl Vidinis mums parode dar dvi personas - į dziedulio dukteris Dainą ir Astą. Viena išmetė -vieną, kita - kitą, pirmoji vėl panoro pranašesne būti - išmetė dar vieną, Kita atsilygino tuo pačiu. Lenktynėse proto reikia mažiau negu ištvermės ir štai matome, ką turime.
Visi nujautė, kad pirmasis privalėtų atsiliepti Vidinis, kuris, atrodo, tik ir laukė tokios progos, kad be įmantrybių pasakytų tai, kas sudėta eilėraštyje „Mokėjau būti“.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar.
Karai pasibaigė,
O atgimimai – irgi
Po sodus vaikšto SAVYJE.
Ką randa –
Viskas jų.

Žiūriu į Vakarus. Rytus...
Nei šaukia, nei skandina.
Bet suprantu –
Ir ten manęs nėra.
Karai pasibaigė,
O atgimimai – irgi
Po Europoje vaikšto jau.
Ką randa –
Ima sau.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar...
( „Mokėjau būti“ 2008-01-06)

- Čia tavo ar Pranucio?
- Labiau panašu, kad tai tavo, Jotai. Toks, kaip reikiant dar neparašytas. Ateis laikas ir bus suprasta, kad niekam nesvarbu, ar jis Pranucio, ar mano. Visi norės žinoti, kad jis tavo ir plos, peiks arba tylės.
- Norsi pasakyti, kad poezija jau parašyta. Kad ji, kaip ir kiekviena reiškinys, jau baigiasi?
- Bėda, kad Lietuvoje labai vėlai išmokome ją užrašyti. Net neatrodo, kad Vytautas Didysis, ar, sakysime, karalius Mindaugas, turėjo savo poetus. Nedaug jiems, regis, bereikėjo - tik užrašyti. Et! - sunkiai, visa krūtine atsiduso Vidinis, o netrukus dar kartą: - Et, būtų prie savęs turėję Daliją , ar Ražą,, ar Giedrę, ar Kaiplietus, ar... Argi visus išvardinsi, juolab, kad taip elgtis net prasmės nėra, nes jų jau, deja, šiems didžiavyriams nepasiūlysi.

Negraži pelėda
-------------------------------------7. Nėra kam kalbėc

- Ateina,- negarsiai, bet įtaigiai pranešė raidė B. Atidarė langą ir truputį garsiau: -Dėde Vidini, nepaklysite. Išeiname pasitikti.
-Ar manai, kad gali pasiklysti?- nerimtai suabejojo A.
- Jau pasiklydo, jau, - atsiliepė B ir lyg pasakodama visiems žinomą tiesa: - Kai deklamavau jam eilėraštį „Pyktis,“ - jau neabejojau, kad į mūsų sąmokslą ateis žmogus, be kurio, tikintis sėkmės, nedrąsu ką nors daryti.. O štai dabar...prašau. Ateina gi!
Ir A, ir Jotas gerai žinojo apie ką kalba, jų kolega. Bronius Maniušis šiek tiek. Seniai praėjo laikai, kai net mudu su Vidiniu nemokėjome suprast, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės materijoje ar dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kur, mokėdavome ne tik pajusi, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, pasiusdami ir išgirsdami mintyse sukauptus tekstus. Nelengva buvo patikėti, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkokioje smegenų žievėje, man, deja, nepriklauso. Vidinis galėjęs šaukti , barti, ginčyti, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, bet tereikėdavo informacija pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas mums patiems buvo sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokėme, kad tai yra kažkiek daugiau negu bendraujat su kitais aplinkos žmonėmis – visi kiti pasilikdavo gerokai paslaptingesni, negu mudu su Vidiniu. Kažkokios biologinės srovės „mojavo“ tapačiomis amplitudėmis, nupiešdamos mintis tapačiomis sąvokomis.
- Nereikia manęs pasitikti. Jeigu durys yra, surasiu, - pasakė Vidinis į langą raidei B, bet žingsnių nepaspartino. Nesilaikydamas turėklų, pakilo į antrą aukšta, ir nupėdino koridoriumi prie atidarytų durų ir jo laukiančios nedidelės kompanijos.
- Nemiršti, seni? -sveikinosi su Maniušiu, nepaisydamas jam įgrisusios raidžių trijulės.
- Lauki?
- Laukiu ar nelaukiu, bet ilgai netemk. O ką šie sąmokslininkai pas tave veikia? Manau, kad ne Kubiliaus vyriausybę ruošiasi versti.
- Ir taip, ponai, - užšokusi ant palangės prasižiojo B, - siūlau dar vieną eilėraštį rengiamai knygutei. Koks pagal eilę - gal penktas, gal tryliktas - nesvarbu, bet reikia jį pakelti iš makulatūros. Klausykit -nepaisydama nerašytu elgesio taisyklių pragydo ji ir:

Nelaukiu iš nuobirų nieko -
Iš jų neišauga akmuo.
O reikia jų daug,
Gal daugiau, negu Dievo,
Kad žodis tautos
Išgyventų tautoj...

Prie poterių miršta šventieji.
Prie plūgo artojai jau baigia ištirpt.
Savim net gimtinės, deja, neužklojau
Ir laikas ten toks,
Kad nėra jau kam mirt.

Rytai išrasoja,
Akmuo įsiguli,
Nei pyksta, nei verkia,
Nei kas kam dėkoja.
Tik čia, po širdim,
Kaip po kryžium motulė:
- O Dzieve Dzievuli,
Tyla užsikloję,
Į atmintį virstam -
Nėra kam kalbėc...
( „ Nėra kam kalbėc“, 2007-11-13)
Tyla, matyt, užtruko, kad ir vėl raidė B:
- Ką? Ar dar kartą reikia padeklamuoti? Kai moki - nesunku.
- Zdraicos jūs, o ne rimtos raidės. Ko laukti iš tokios publikos? Nežinote, ką reiškia „zdraicos“? Aš irgi nelabai, - prakalbo Vidinis. - Taip sakant dažnai girdėjau Šklėrių Tamošių ir vis dar girdžiu varną Golių. Išdykėliai jūs, nenuoramos. Jūs zdraicos.
- Bet turime teisę žinoti, kodėl eilėraštis nepateko į dziedulio „Eilėraščio sėja“. Na, sakykite ponai, kuo jis negražus, kad mestumėte į šiukšliadėžę? Dėde Broniau! Sakykite - kuo?
- O! Argi aš –prieš jį? Va, Vidinis klausia, kodėl nemiršti, Maniuši? Gal todėl ir nemirštu, kad per daug užsiklojusių tyla ir nelieka kam kalbėc. O kalbėc reikia. Oi, kaip reikia!.
- Dėde Vidini, kodėl eilėraštis nepateko į dziedulio knygelę? –egzaminavo B.
- Aštiš nuo palangės! Jotai, padėk jai iškristi pro langą. Atrodo, kad ne A, nei tu, nei pamokslaujanti B nežinote, kas sudarinėjo ir kieno dėka ši knygelė pasirodžiusi. Taigi ne dziedulio valia. Perskaitykite, kaip parašyta. Jeigu deklamuoti nesunku, tai, regisi, perskaityti kelias eilutes lengviau, - ir atvertęs knygelės pabaigą, perskaitė:
„Kalbos redaktorė Asta Baranauskienė.
Techninė redaktorė Daina Karlonaitė“
- Ar jums dar reikia, kad čia būtų užrašyta, jog abi jos dziedulio dukterys. Anot jo, aštiš, kad jus kur! Ir baikime šitą kalbą.

Negraži pelėda

--------------------------------------6. Nedaugelio žingsnių kelionė

Vidinis ėjo neskubėdamas, nepaisė pavėluos – nepavėluos nurodytu laiku susitikti su trijule. Jau išėjęs už durų išgirdo dainuojant „Karietą“. Stabtelėjo, perbraukė per veidą ranka it vasaros darbymetyje nušluostydamas prakaitą ir, nusileidęs kelias laiptais, išėjo į šaligatvį. Dar kalendoriuje vis ruduo, tačiau po Naujininkus jau sukaliojosi žiemos skersvėjai, perpūsdami, regis, iki kaulų ar net smegenų. Mintyse net šalčiau ir, ko gero, tik todėl, kad pirmą kartą išeina į susitikimą, vengdamas pasakyti Pranucui. Ir - o aukščiausias! - susitikimas tai su kuo? Ogi su raidėmis A, B ir J. Jų pilnas butas, net norėdamas niekur nuo jų nepasislėpsi ir šit reikėjo ieškoti vietos, kad toks susitikimas pasiliktų paslaptyje. „Argi ne kvaila, a?- kuždėjo mintyse, - jeigu šaukštai po pietų, ar verta jais barškinti? Bet, deja, tušti puodai garsiau skamba. Ypatingai, kai jais groja raidžių trijulė“. Ir atsimena:
- Ui, kai negražu, dėde Vidini. Kas gali geriau dzieduliui padėti, jeigu ne jūs? O gal neteisingas yra manymas, kad net judu nežinote, kurio dvasios knygelėje daugiau – tavo, dėde Vidini, ar dziedulio? Trypsiu, kaip lašiniai keptuvėje čirškėsiu, neduosiu ramybės, bet darysime taip, kad būtų geriau negu yra.
- Bent nesigirk šiais savo sugebėjimais. Ar būna, kada nečirški?
- Dabar dar smarkiau. Nes, na pagalvokite, kas žino, kada eilėraštis geras, kada - ne. Tik tas, kas ji skaito. Jeigu man geras, vadinasi, taip neabejotinai yra, nes man nerūpi, kaip jis atrodo antram, penktam ar dešimtam. Net jeigu tarp jų yra ir dėdė Vidinis su dzieduliu.
- Ir ko iš manęs reikalauji? Ko?
- Nevaidink! Kaip artistas ne kaip atrodai. Ir nepyk , kad tiesą sakau. Kalbame ne apie vieną, du ar keletą eilėraščių. Kalbame faktiškai apie išmestą knygą. Ir net žinau, kad neblogesnę. Tai sakykite, kuo ji nusikaltusi. Ar kad popieriaus pritrūko? Kiti - tegu meta, bet kaip tai galima daryti savo rankomis. Manau, kai atsipotrysite, pulsitės paminklo mums statyti.
- Ir kaip tau neįgrįsta, ir kaip liežuvis neįskausta..
- Ne, paminklo mums nereikia,- ryžtingai pakeitė kalbos manierą raidė B ir jau šaltai, oficialiai: - Ponas Vidini, būkite paslaugus tiesai, mokykitės jai tarnauti ir malonėkite ateitį į susitikimą. Lauksime pas Bronių Maniušį jo kambarėlyje. Ir netoli, ir neaukštai, ir vis pažįstami. Puiki susitikimui vieta. Geresnės Naujininkuose net nežinau.
- Nečiauškėk B, - nenusileido Vidinis, bet nepėsčia ir B. Atsitraukė truputį ir, žvelgdama jam į akis:
Jau pyktis iščiulpia mane.
Trapus darausi it žolė sausa.
O nuovargis, įplūdęs į akis,
Gyvena laukimu –
Gal šiandien?
O gal – ne?
Gal dar palauks?

Žinau -
TEN pykčiui ne vieta.
Bet ČIA be jo
Ar būčiau išstovėjęs?
Ar ožkos nebūtų
Apgraužusios manęs?

Kol kas dar vis
Ant savo kojų stoviu.
Sapnais dantis renku
Iš duoną krimtusios burnos,
Ir dabartis į praeitį
Taip greitai skrieja,
kad net ir žodžiais negaliu
Pavyti jos.
(„Pyktis“ 2006-10-30)

Ir štai dabar Vidinis, nesusivokdamas jausmuose, eina į butą, kurį kažkada lankęs net pernelyg dažnai, tačiau dabar jau reikėjo suabejoti, ar suras jį, tarp kitų bendrabučio tipo mažučių kambarėlių.. Regis, antras aukštas, bet vis dėlto „regis“. Negreitą eiseną dar sulėtino it norėdamas sutrukdyti dabarčiai, kad taip greitai nesrūtų į praeitį.

Negraži pelėda
*********************

----------------------------------------5. Karieta

Diena namuose šlaistėsi, trepsėdama keliais laikrodžiais, bet greitesnė nebuvo, nepaisant kad laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos nesuvokdamas, kad tai jie ir manydamas, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
„Eik, Vidini,- paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik ir jos kaip tėvo jau nėra.
O laikrodžiai trepsėjo: nė –ra? nė-ra?
„Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko. Kelių dienų, o jau tuomet... oho! Jau devyniasdešimt ketveri. Bet gal ne tiek daug, jeigu jau man per septyniasdešimt“
Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamas Kiniją ir net tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad dainuoju:

Aš:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt Dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį.
Būk ištikima.

Aš:
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvės Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę..

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.

Aš:
Tai va, gyvenime puikus
Net nežinau, kada sugrįšiu
Nes gaila keisti į ratus
Karietos su jos kryžium..

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Nekeiksnokit, mūsų mergužėlės
Už trumpai kadaise
Nukirptas kasas.
( „Karieta“. 2006-04-04)

- Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš tokios būties.
Vidinio nebuvo.
Paėmiau į rankas „Eilėraščio sėja“, verčiau lapus, ieškodamas „Karietos“, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti - kodėl? Tokia puiki daina... Tik, žinoma, ją reikia mokėti padainuoti. Kaip aš dabar ir, žinoma, sutariant su choru.

Negraži pelėda
*********************

------------------------------------ 4. Františekas

- Kur tu?
- Ė,, kažkur reikia prasivėdinti, bet neklausk – kur? Neklausk dabar. Rytoj taip pat neklausk Toks dabar laikas, kad manęs nereikia klaust.
Žvilgterėjau į mielą, šilto-šalto mačiusį bičiulį, kurį mintyse vis dažniau vadinu likimo bendražygiu ir neatrodė, kad kažkas vyksta kitaip. Man gera buvo pasilikti su pirma ką tik ir „Petro ofseto“ spaustuvės gauta knygele, bet žinojau, kad galėjo būti geriau. Atsitiko mat taip, kad ant jos viršelio nebuvo parašyta Vidinio pavardė. Buvo kategoriškai reiklus, kad atsitiktų būtent taip. Vidinis gyveno ne tik be asmens dokumentų, bet taip pat be vardo ir reikėjo pykti, kad bent skliausteliuose šalia mano pavardės leistų parašyti: Pelėda. Leido, tačiau , beje, kaip mano literatūrinį slaptažodį. Parvežus knygas į namus Naujininkuose, atsargiai jas išpakuodamas, teištarė:
- Manykim, kad kaip pirma, ne taip blogai.
- Kalbi lyg žinotumei, kad bus kada geriau.
- Et, neperšokęs per tvorą ne tik nesakyk „op“ ,bet ir neįtikinėk, kad per ją nešoksi. Bet kad esame melagiai, tas tiesa.
- Melagiai?
- Taip, Františekai, esame melagiai. Aš gyvendamas be asmens dokumentu, kaip, sakykime, Pelėda, o tu, nors su dokumentais, bet jų nepaisydamas. Taip, taip, mielas Františekai. Arba netikri dokumentai su ten parašytu Františeko vardu, arba esi melagis, įvardindamas save knygoje kaip Pranas. O kaip kitaip, a? Kaip?
- Betgi tu žinai, kodėl taip.
- Nereikėjo išmesti knygai paruošto kūrinėlio. Šiuo atveju ne taip svarbu, kad poezijos jame nedaug ar visai nėra. Ne taip svarbu, Františekai..
- Na, palepini tu mane. Ačiū. Františekas! Františekas... Kas tau koją užmynė?
- Nors vienas kitam neturėtume meluoti, bet kai tokia padėtis, deja, deja...
- Ar manai, kad meluoju.
- Atsiversk knygelę. Net nesvarbu, kokį puslapį, bet tikėk, kad ten parašyta taip, kaip aš perskaitysiu. Žodžiu, patikėdamas, kad atsitiko taip, kaip nenorėjai ir eilėraštis „Františekas“ išlikęs joje.
- Juokauk toliau. Esi lietuvis, tautos be subtilaus humoro žmogus,, bet... saiką turėk, - pasakiau, nežinia net kodėl pykdamas. O Vidinis, nusiėmė jau anksčiau uždėtą ant galvos kepurę ir, valstietiškai glamžydamas ją žemai nuleistose rankose:

Ramu –tylu,
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
aš neužaugau Lenkijai,
tačiau
mano varde
ir
Lietuvos juk
negirdėti.

Man sako,
Kur, esą, gimiau,
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri
kaip
dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai..

O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys.
Ir net visi raistai Čepkelių.

Dzievuli mano,
Varge mano,
Nuo čia
lig Gardino
kaip lig kalėjimo - netoli.
Tai ten ir mano gimtą dieną
Sutiko tėvas - kalinys.
Dabar,
kuomet kalbuosi su jumis,
tai guli prieš akis
eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms,
Kad gelsta neišnykę -
Jos mano dvasiai paspirtis:
Kai šalia jų,
Geriau tikiu,
kad praeitis - ne vien tik
Kaip tokia,
Iš jos į dabartį nešu
ir laikraščių
skausmingas
eilutes -
Per jas ir pats žinau
Ir jums sakau,
Kodėl neleista Vincui pamatyti
tą sausio šventą naktį
gimusio sūnaus.

„Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašo"
Pavardė, vardas
- Karlonas Vincas.
Sprendimas
-12 metų.“

Lig Gardino
kaip lig kalėjimo – netoli.
Kur kas toliau lig vardo - Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Františeku -
Lenkų kalėjimo sūnumi.

Ne Lenkijai užaugau, ne,
tačiau mano varde
ir Lietuvos juk
negirdėti.
Todėl labai prašau
išėjusį Anapilio kely
vadint mane Pranu
ir neapkęsti
ar mylėti.
(„Františekas“, 2006-08-28)

Taip eilėrašti skaitančio Vidinio dar nebuvau girdėjęs. Žiūrėjau nieko nematančiomis akimis, o ten, Savęspi, po sielą kas akimirka aušo- geso vaizdai, tik kryžius, o prie jo stovintis ir besišypsantis tėvas pasiliko būti vis toks pats besimainančių peizažų panoramoje.

Negraži pelėda
***********************

------------------------------------- 3. Nustebimas

Nevizginant uodega, manau, galiu pasakyti, kad raidžių trijulė tiek laiko praleidžia ginčuose, kiek būna kartu. Ginčai nepikti, nusiteikus juose kažką naudingo surasti bet kuriam jų, bet dar geriau, jeigu visai trijulei, tikintis, kad tuomet naudą pajaus ir aplinkiniai. Tačiau pakanka ateiti kažkam ketvirtam ir, žiūrėk, visa trijulė lyg susiliejusi, lyg sulydytą į vienetą. Pasakytum, ko ne Šventoji Trejybė. Trijulė imli aplinkai, visuomet drąsi ateiti pas kitus, bet nevengia ateinančių pas ją. O jeigu pajausdavo, kad jos supratimams gali padėti kad ir tolimas žmogus - irgi netingėdavo jo paieškoti.
- Hm, ar galėjome numanyti, kad mums taip dažnai prireiks dėdės Vidinio,- pamąstė Jotas.
- Dėdė Vidinis buvo- nebuvo. Matyt, nori pasakyti apie jo konsultacijas, kad jos mums labai reikalingos,- atsiliepė A ir paklausė: - Sakykite, kuris žinote, apie kuriuos Rūdninkus dziedulis čia prakalbęs?
- Jeigu tokių smulkmenų paisysime, mums dviejų- trejų metu prireiks, kol sutversime „Ateik, Pelėda“
- Ir vis dėlto, - neatlyžo A.
- Ir vis dėlto aš nežinau,- suspirgo B, - Kviesk dėdę Vidinį. Anas tikrai žinos. O pušelę, beje, mačiau. Taip, ji ten, kaip eilėraštyje - Rūdninkų laukuose ant kalvos, bet ir laukai, ir kalva, ir pušelė nuotraukoje, kuri kažkur irgi čia. O Rūdninkai yra Eišiškių rajone. Ar manote, kad mums reikia nueiti pasižiūrėti ten jos?
- Ne apie tai tu, B,- ramiai paprieštaravo Jotas. - Pati kalbėjai, jog reikia, kad darbas būtų švariai padarytas. Negi manai, kad šią, sakykim, vos ne makulatūrą, sukrovus į knygutę, pasieksime laukiamo rezultato? O be jo, be Vidinio, niekaip neapsieiti. Eilėraščius reikia taisinėti, redaguoti, o svarbiausia išjausti, kaip dziedulis. O sakyk, kuris iš mūsų drįstame imtis šio darbo. Aš tikrai- ne.
- Aš irgi – ne,- negaišo atsiliepti A.
- Manote, kad aš kvailesne negu judu? Ačiū! Šito tikrai nesitikėjau.
- Gerai atsimename, kaip atrodęs šiukšliadėžei paliktas dziedulio eilėraštis „Nustebimas“. O dabar? Nemanau, kad jis gadintų bent neblogos knygos vaizdą. Vidinis kažką pakrapštė, padūsavo ir įtaiga jo pasidarė gan prasminga. Imki ir pati paskaityki - ir sau, ir mudviems su A, - pakalbėjo Jotas ir padavė popieriaus lapelį B, kuri nesipriešino, gal net tyliai pasidžiaugė, kad jai patikėta tokia šventa gero skaitymo misija ir eilėraštis po žodžio, po eilutės, po posmelio pradėjo kristi į ausis, kažkur leistis giliau:

Ką tu sakai?
Kad pragaras didesnis?
Kad ten smagiau net
negu danguje?
Sakai, ten kunigai
su nuodėmėm nelyg rožančiais vaikštinėja,
ant rankų tėviškai po viešumą
nešiodami savo vaikus.
O ponai ten nežino pinigų.
Smala aplipę, meilei atsidavę,
aplanko suguloves, nebijodami žmonų,
O žmonos irgi laukia sugulovų savo.
Betgi nutilk!
Erezijom žemelės nebeterški,
Tačiau ir aš daug ką,
kaip man sakai, maniau -
Nyku bažnyčioje,
Nykiau dar maldoje.
Tačiau nykiausia žmoguje,
jei toks šventai nenuodėmingas
dar iki šiol kur nors yra.
(„Nustebimas“, 2006–10–17)

- Fu! Dziedulis taip rašė? - klausdama atsikvėpė A. – Jeigu taip, tuomet jo nepažįstu. Panašiau, kad taip sumontavo Vidinis. Bet tuomet ir dėdės Vidinio nepažįstu.

Negraži pelėda
**********************

-----------------------------------------------2. Pušelė

Jotas jau buvo vertęs šūsnį atliekų, kuri pasiliko išleidžiant knygutę „Eilėraščio sėja“. Suvokė, kad ši dziedulio poezija nubiro teisėtai, sąžiningai, kad jos vertė nedidelė ir šit dabar gelsta greičiau negu įprasta. Į galvą sruvo suvokimas, kad, ko gero, menkaverčius eilėraščius pelėsiai apvelia greičiau negu bet kokius kitus raštus. Ir vis dėlto, suradęs „Pušelę“, atsargiai padėjo ant delno, lygino popieriaus lapą ir jautė, kad po širdį vaikšto maudulys. Prisiminė, anksčiau dziedulio klausęs, kodėl jo eilėraščių rinkinėlis paliktas be „Pušelės“? Suglumo, bet ne taip, kad nebandytų parodyti į priežastį.
- Ir be jos, Jotai, miško ten daug, - pasakė
- Betgi ne kartą kalbėjote, kad šiliniui miško niekuomet nebūna per daug.
- Tai šiliniui, Jotai. Ne kiekvienas žmogus toks, net jeigu jis lietuvis.
- Betgi nepaslaptins, kad „Pušelė“ turi įdomią praeitį. Tikriausiai net nepamanė, kad ją galėtum išmesti į makulatūrą.
Jotas mate, kaip virptelėjo sučiauptos dziedulio lūpos, sublizgo šlapumu akys. Kažką neaiškiai sumykęs ir mostelėjęs ranka, nuėjo palikdamas Jotą tik todėl, kad geriau nueiti, negu kalbti apie keturių posmelių Rudninkų apylinkėje jo surasta ir apdainuotą pušelę.

Išlaki kaip manoji mergelė
Rūdninkų laukuose ant kalvos
Stovi vėjais šukuota pušelė,
Įsistiebus dangun Lietuvos.

Per padangę it drobę iškėlę
Kuršių mariose Nidos laivai,
Plaukia tyliai balti debesėliai
Ir viršūnę paglosto sparnais.

- Ei, pušele, saulutėj prisnūdus,
Pasakyk, ko viena? – klausiau jos,
Kai tąkart keliavau į Jašiūnus,
Pažiūrėti ir ten Lietuvos.

Ir pušelė lieknoji atsakė:
– Kol pasauly yra Lietuva,
Joks žvėris ir joks paukštis nematė,
Kad kada nors čia būčiau viena.
----------------------("Pušelė“ 2007-11-06).

Jotas gerai atsiminė eilėraščio tekstą ir skaityti jo nereikėjo, bet dabar jam panūdo surasti daugiau jam giminingos, šilais prasmilkusios mūzos. Tai neatrodė paprasta, nebent galėjęs padėti atsitiktinumas. Bet ir jį aplenkė raidė B.
- Ko, Jotai, nerši? Ko ieškai? – neiškentė ji, - kalbėk, kaip sumanęs prikelti marinamus eilėraščius.
- „Pušelės“ ieškau.
- Suradai. Nekalbėk niekų. Ji tavo rankose.
- Va kaip!- ramiai atsiliepė Jotas ir atgal paleido iš aplankalo pakeltus kelis popieriaus lapus.- Bet tai nieko nekeičia. Manau, kad antrą dziedulio knygelę prasminga atversti „Pušele“.
- Oi, ne! Oi, ne!- pasipriešino A.- Nežinau, koks dar eilėraštis pretenduos atversti kitą dziedulio knygelę, bet kol kas priekyje „Ateik, Pelėda“.
*******************************************************


------------------------------------------ 1. Trijulė A, B ir J

- Net patarlės žino, kad ir pelėdai savo vaikai gražūs. O čia? Sunku suvokti, kad taip. Tiek eilėraščių paniekinta! Esą, tokius tik į šiukšlyną! Galvoje netelpa. Supranti, Jotai? Sakau, galvoje netelpa, - maištingai kalbėjo raidė B, versdama nemenką šūsnį už knygutės "Eilėraščio sėja" borto Dievo valiai paliktų eilėraščių.
- Hm! Kad pelėda - graži, žinoma, nepasakysi, bet kad taip pati save matytų... Hm, kol kvėpuoji - kvėpuok ir dėkok Viešpačiui, kad esi.
- Ką darom, Jotai? - nekantravo B.
- Reikia kažką daryti. Bent pradėti. Tik nuo ko? - ir dairydamasis: - O kur A? Sesulė mėgsta pasigirti, kad viską žinanti.
- Kol nereikia žinoti, tačiau kai prireikia žinoti, pasilieka daug tuščios vietos ten, kur turėtų būti tavo sesulė.
- Kokie judu drąsus, kai manęs nėra. Oi, kokie drąsūs,- netikėtai pasirodė A,- tačiau galiu jums prisipažinti, nenaudėliai, kad man jau dėl to galvos neskauda.
- Neskauda?
- Skaudėjo, bet dabar - ne. Gal koks angelas tokią mintį siuntė, bet dabar žinau, jog dėl jos ne gaila galvą paguldyti, kad taip ir būtų užrašyta: „Ateik, pelėda". O ar gražiai ateis, ar negraži, te pasakys, kas perskaitys.
- Hm, visiškai nusikalbėjai. Ką perskaitys?
- Knygą! Knygą, mielasis Jotai. Visą šį šiukšlynėlį sudėsime į knygą, pavadinta „Ateik, pelėda“ ir paduosime dzieduliui į rankas, kad ir jis, kaip anas: imkit mane ir skaitykit... Arba bent panašiai kaip Vladimiras Majakovskis: imkite ir žinokite, aš - Lietuvos pilietis. O kad šis pilietis protingas... Ne, ne, nedrįskite net suabejoti, - kalbėjo raidė A ir neleisdama atsigauti nuostabos apimtiems bičiuliams, paėmė lapą su eilėraščiu „Ateik, Pelėda“


Gal net gerai, kad šitaip būna –
Atrodo, mūzą į rankas imi,
O mirtį paimi
Ir groja triūbos,
Sukilę kryžiai skuba pasitikt:
– Ateik, Pelėda,
Žemės tvariny,
Čia – viskas, kas jau buvo,
Kas dar bus...
Tik netiesa, kad mirtį su triūbom imi.
Apsikabink – ir tavo glėbyje dangus.
Čia – sapnas tu.
Čia – paukštis tu.
Čia tas esi,
Kuris ir būna, ir nebūna.
Paglostyk meiliai žalvarinę triūbą
Ir paklausyk, kaip šauniai groja
Tavimi.
(„Ateik, Pelėda“, 2007-10-31)

- Sesele! Brangute! Betgi tai nuostabu. Suprask, kad esi Saliamonas.
- Saliamoną jau turime,- žvilgtelėjusi į Jotą pasakė A, - antro nereikia. - Ir susikaupusi: - Mąstykime visi, bet norėtųsi, kad dziedulis dar dangaus nesulaukęs ją skaitinėtų.
- Tai antra jo knyga...
- Būtų antra.
- Na taip, būtų antra jo knyga,- nesiginčijo Jotas, - bet aš net ne apie tai. Kuomet ji rašoma iš atliekų nukritusių nuo pirmosios, ne kaip atrodo. Ar ne? Ir todėl gal svarbiau pagalvoti, kad ji nebūtų blogesnė. O niekas kitas to geriau padaryti negali, kaip mes.
- Mes?
- Taip, mes. Mūsų trijulė, - apdalijo Jotas akimis A ir B, o per veidrodį net ir save, ir dabar reikėjo palaukti, ką jis pasakys, kaip tai galima padaryti.