← Atgal

nei_sis_nei_tas UŽRAŠAI

Sukurta: 2016-02-08 00:10:29

Jaunuolis myli mergaitę,

Bet kitas ją žavi, deja;

Tas kitas pamilsta kitą

Ir veda netrukus ją.

 

Iš apmaudo teka mergaitė

Už sutikto pirmo žmogaus;

Nuliūdęs jaunuolis blaškos,

Kankinamas skausmo sunkaus.

 

Sena tai pasaka, betgi

Dažnai ji kartojasi čia;

Ir kam išgyventi ją tenka,

Tam širdį sudrasko kančia.

        (H. Heinė)

Sukurta: 2016-01-21 17:51:58

Koptų daina


Eik, širdy įžiebęs viltį,

Kol dar jaunos kojos miklios!

Mokykis, kol nevėlu!

Leidžiasi lemties svarstyklės

Vienu visada galu.

Tenka smukti arba kilti,

Pralaimėti ar laimėti,

Viešpatauti ar tarnauti,

Džiūgauti arba kentėti,

Kūju būt ar priekalu.

                  (Getė)

Sukurta: 2015-12-12 21:30:32

Kvaila istorija

Juk esti valandų, kai liūdesys,
Net nežinia dėl ko, ateina pas duris
Ir beldžias, prašosi tavin,
Jog nejučiom iš lūpų tau prasiveržia daina,
Tokia skausminga ir liūdna,
O tonai krinta vis duslyn.

Ir pasirodo tau gyvenimas tada
Toks menkas, nuobodus.
Ir žemėj čia Tu nieko jau džiaugsmingo nerandi –
Ir juo sunkiau, nes po mirties
Taip pat nelauki nieko jau ir netikies…
Tik mirga akyse vorai žali.

Bet… Kas gi bet?.. Norėtum dar ramint save,
Tačiau iliuzijos sudužę, jų daugiau nėra,
Ir nežinia, iš kur pasemt gyvenimui jėgų.
Bet, keista… pats savaime dingsta liūdesys,
Ir vėl džiaugies, ir vėl tikies galįs
Laikyt gyvenimą prasmingu ir didžiu.

Ir ta istorija kartojasi kas valanda,
Tikra istorija, bet ne mažiau kvaila.
Neniekinu aš žemės nei dangaus:
Bet, kol gyvens čionai žmogus,
Jis nesupras lemties ir kaip naktis niūrus,
Ir linksmas kaip diena nėžinomu keliu keliaus.
             
                    /Vytautas Mačernis/
Šarnelė, 1943.IX.6

Sukurta: 2015-12-10 10:57:57

Laiškas mirusiam draugui

Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.
Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka
Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.

Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,
Aš nepriminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.

Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį,
Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys,
Ištroškusių gyvent ir siaust, kažką nepaprasto patirti
Ir tikinčių, kad jie vieni pasaulį pataisys.

Dar kaip šiandien matau susirenkant visus į gražią šventę
Ir nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas.
Matau mergaites neramias, negalinčias be juoko ir dainų gyventi,
Skrajojančias lengvai kaip vėjas, aukštas ir lieknas.

Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojom
Ir sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny,
Ir, skardžiuose aukštų kalvų sustoję,
Regėjom, kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny.

Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius.
Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.

O, kaip tu pavydėjai man, palikdamas šią žemę,
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones:
Matei mane kaip burtininką iš gyvenimo šaltinio semiant
Naujus turtus ir brangenybes vis naujas.

Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujo
Tau mirus ašen žemėj surasiu,
Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju,
Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu

Turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti:
Nes žemėj, kas didinga – tai jaunystė mumyse.
Jei nori, galime kartu į praeitį akis atgręžti
Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.

Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,
Kaip dar anuomet pažadėjau tau,
Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:
Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau.
           /Vytautas Mačernis/

Šarnelė, I943.IX.I5