← Atgal

nei_sis_nei_tas UŽRAŠAI

Sukurta: 2018-12-16 12:54:40

Naktini vėjau, ko  verki?
Ko lyg beprotis tu blaškaisi?..
Kokių laikų sakmes seki,
Tai gailiai kaukdamas, tai baisiai?
Visiem suprantamu balsu
Kalbi apie slaptingą gėlą –
Ir neretai verksmu baisiu,
Staiga tau atsiliepia siela!..
 
O, nedainuok šiurpių dainų
Apie chaosą prigimtinį!
Kaip godžiai siela klausos jų,
Lyg savo pirmą meilę mini!
Ji veržias iš būties valdų,
Ji neaprėpiamo panūdo!..
Nežadink miegančių audrų –
Juk po jomis chaosas juda!..
                    (Tiutčevas)

Sukurta: 2018-12-01 10:38:13

Omaras Chajamas   RUBAJATAI
 
Mes - vargo praraja ir džiugesys saulėtas,
Mes - prievartos šaknis ir teisingumo žiedas.
Mes - niekšai ir dori, mes taurūs ir žemi,
Mes - pasakų taurė ir veidrodis dulkėtas.
 
Iš kurgi ši būtis - platybė vandenyno?
Dar žmonės jos tamsių gelmių neišmėgino.
Kiekvienas sakė tai, kas buvo naudingiau,
O kaip yra tikrai, taip niekas ir nežino.
 
Kai lieka nebe daug mįslių šioje būty,
Vienodai ir džiaugies, ir nuoskaudas kenti.
Mes gavom neilgam, kas gera ir kas bloga,
Ar gydysies, ar ne - liga praeis pati.
 
Jei visa, ką laimi, vis tiek išblaško vėjai,
Labai nesigraudink dėl to, ko nelaimėjai.
Gyvenimas, matau, ne vaškas tarp delnų -
Neperminkysi jo, kaip pats įsinorėjai.
 
Nepavydėk, jei ką regi turtingą, didį -
Saulėtekį visad saulėtekis palydi.
Gyvenimas - tai lyg atodūsis, tu jį
Akimirkai gavai - tik nuomot, ne valdyti.
 
Kur rojus, pragaras? Sakai, danguj, aukštai.
Aš įsitikinęs, jog melas visa tai.
Nes rojus, pragaras - tai ne visatos sferos,
Nes rojus, pragaras - tai sielos du krantai.
 
Ką regime aplink - tik išviršės tėkmė.
Lig dugno po bangom - dar didelė gelmė.
Tikrove nelaikyk ryškaus pasaulio vaizdo,
Nes neįžvelgiama slapta daiktų esmė.
 
Kur meilės žodžių daug, ten meilės nebėra.
Iš plieskiančių anglių išsivadi kaitra,
O meilė nei sapne, nei budint nesibaigia -
Ji dieną ir nakčia vienoda ir tikra.
 
Tu meilės nemaldauk pamilęs be vilties.
Nedūsauk po langais, kur niekinamas jauties.
Būk laisvas, išdidus kaip vargeta vienuolis -
Gal ranką vienąsyk ir meilė tau išties.
 
Lyg rožės mylimos nė vienas nepalytės,
Nepersidūręs sau lemties dygliu širdies.
Net šukos - tik už tai, kad garbaną paglosto -
Išpjaustytos kiaurai, dantis šalia danties.
 
Pasauly pramaišiui kas gera ir kas bloga.
Primūrys, pristatys, po to vėl griauti šoka.
Tu džiaukis šia diena, neverk dėl praeities,
O sielotis, kaip ryt gyvensim - dar ankstoka.
 
Mes amžių paslapties nežinom - aš nei tu.
Nerasime vardų žvaigždynam - aš nei tu.
Mes kalbamės abu pro skraistę. Ji nukris -
Ir dings, ką ligi šiol vadinom "aš" ir "tu".
 
Kiek mirksnių tau gyvent - seniai lemtis atskaitė,
Tad nė vienam iš jų neduok liūdnai praeiti.
Gyvenimas yra brangiausia, ką turi -
Ir jis praeina taip, kaip tu jį pats praleidi.

Sukurta: 2017-01-16 12:52:52

Mes žaidžiame...
 
Tai sakot, kad seniai praėjo tie laikai,
Kai buvom trumpakelniai, murzini vaikai,
Ir nebeverta prisimint senų žaislų?
Teisybė. Kam čia smulkintis. Kurių galų!
 
Kokie istorikai, sakykit, suskaičiuos,
Kiek šiandien turime žaislų – namuos, svečiuos?
Mes žaidžiame kėdėm, mes žaidžiame stalais,
Taurėm, taurelėm ir kitais tauriais stiklais...
 
Mes žaidžiam žodžiais, žaidžiam pinigais,
Ir priešais tariamais, ir artimais draugais,
Mes žaidžiam lovomis ir ištisais namais,
Mes žaidžiame jausmais – savais ir svetimais...
 
Žaislų tų – pilna! Galim laužyt – ne bėda!
Tik vis dėlto, jei rastumėte jūs kada
Senutį ratlankį, kurio nepamiršau
(Žaidžiau su juo), - grąžinkite! Labai prašau!
                /J. Jakštas/

Sukurta: 2016-12-13 10:14:54

Tu nuėjai...
Daugiau nebeateisi...
Nuslopo žingsniai vakaro dugne...
Rūstus teisėjas – sąžinė – mus teisė.
Rūstus teisėjas nuteisė mane.

Daina nutrūko,
Posmai išblaškyti.
Ir niekas jų netęs, nebetaisys.
Tu nuėjai... Širdis tokia mažytė,
Kodėl toksai didžiulis ilgesys?

Tu man buvai ir liūdesio minutė,
Tu man buvai ir džiugesio audra.
Tokia gera daina galėjai būti...
Tavęs nėra... Tavęs daugiau nėra...

***

Gatvėj žingsniai. Girgžda sniegas. Mėnesiena.
Tyli eglės padabintos sidabru.
Tu ateik dar vieną kartą čia, tik vieną,
Kaip kadais su žvilgsniu draugišku, tyru.

Pakalbėsim snaigėms tyliai krintant
Praeities nebeminėsime daugiau
Pasakysi, ar tikrai esi laimingas
Pasakysi, ar ji gera būna tau.

Tau norėčiau laimės palinkėti
Ir kažką užgniaužti širdyje...

Kai jau Tavo žingsnių negirdėsiu,
Suksis snaigės ir ant veido kris.
Ant draugystės buvusios griuvėsių
Liksiu aš ir budintis šiaurys.

Ir daugiau čia niekad neateisim
Mūsų pėdas vėjas užpustys
Tu ateik, dar vieną kartą, kaip kadaise,
Vieną tylų vakarą užklysk.

Atsisveikinsim – o aš dar pastovėsiu,
Kol šešėlis nulinguos brangus...

Sukurta: 2016-10-13 15:50:30

Sonetas
 
Išdegęs laukas su laiku atgyja
Ir vėl banguoja pasėliu vešliu;
Nukrinta žemėn lapai surūdiję,
Išsenka vandens ežerų gilių;

Didingi laurai su laiku nuvysta,
Pavasario sulaukia vėl žmogus;
Atsikelia tasai, kuris paslysta;
Širdis pamiršta su laiku vargus.
 
Valstybės dingsta nuo pasaulio veido
Ir su laiku lyg dūmas išsisklaido,
Jų vieton naujos gema pamažėl;
 
Taip viskas nuolat mainos ir kitėja,-
Vien tik laikai, kurie yra praėję,
Atgal sugrįžt nenori kažkodėl.
      Kamoensas
 

Sukurta: 2016-09-28 16:07:30

VISI MES EINAM TUO PAČIU KELIU 

Nei man verkt, nei šaukti, nei gailėtis, 
Viskas baigsis obelų pūga. 
Tartum klevas, vystantis prie klėties, 
Jaunas jau nebūsiu niekada. 

Tu širdie, neaudrinsi jau kūno, 
Paliesta pirmuoju šalteliu, 
Ir šalis baltų beržų kartūno 
Nebvilios bastytis be kelių. 

O dvasia klajūne! Lūpų ugnį 
Tu rečiau pakurstai, vis rečiau. 
Kur jausmų putojanti bedugnė, 
Kur šviežumas mano, kaip anksčiau? 

Aš dabar ir norais jau šykštuolis. 
Gal būtis tik sapnas nebūty? 
Tartum aš ant rausvo žirgo šuoliais 
Pralėkiau pavasarį anksti. 

Visa, visa žemėje supūna, 
Lapų varis ima tyliai birt... 
Amžinai palaimintas tebūna, 
Kas atėjo pražydėt ir mirt.

S.A.Jeseninas 
Vertė J.Marcinkevičius

Sukurta: 2016-09-03 09:20:14

Tau
 
Jei tapsi tu
Kalnų viršūne, -
Rūku baltuoju būti aš galiu...
Tau būsiu aš
Tyla svajinga,
Jei tapsi susimąstymu giliu.
 
Jei tapsi tu žaliąja pieva,
Aš būsiu tau
Gaivinančiu lietum.
O jei tu netikėtai
Tapsi jūra,
Pavirsiu aš krantu.
 
Nešu
Aš laimės pradžią –
Nėr liūdesio, nebėr vargų visų.
Jei kaip daina
Tu suskambėsi, -
Žinok, aš tavo žodžiuose esu.
 
O jei mane nutildys laikas,
Tu būsi man prasmė visa.
Jei tu pabusi tarsi rytas, -
Kaip saulė būsiu,
Kaip šviesa...
     (Nabi Chazri)

Sukurta: 2016-08-26 08:54:27

Eldoradas
 
Išdidus ir smagus,
Per girias ir laukus
Bėru žirgu riteris jojo,
Apie aukso dienas
Jis dainavo dainas
Ir visur Eldorado ieškojo.
 
Jis keliavo ilgai,
Jam pražilo plaukai,
Šešėlis jo širdį jau dengė,
Bet vaidenosi jam,
Paladinui senam,
Tolima Eldorado padangė...
 
Ir pakėlęs akis,
Vieną kart mato jis
Piligrimą - šešėlį prie kelio,
Ir jam sako: - Brolau,
Kaip man rast pagaliau
Eldorado užburtąją šalį?
 
Jok devynias dienas,-
Jam atsakė anas, -
Kur šešėlio ranka tave veda:
Už mėnulio kalnų,
Už jo klonių liūdnų,
Tu surasi tikrai Eldoradą.
           (Edgaras Po)

Sukurta: 2016-06-17 01:04:33

1

Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys,
Rast norėjau tokią pačią kvailę.
Aš kadais šventai tikėjau meilę:
Pasaką nežemišką ir dailią…
Jos pažeisti niekas neišdrįs.
Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys.

2

Aš dabar esu labai protingas –
Skeptiku pakrikštinau save.
Nors tikėjimo ir meilės stinga,
Aš dabar esu labai protingas,
Šalto liūdesio erdvėj sustingęs,
Ašarom ledinėm akyse,
Aš dabar esu labai protingas -
Skeptiku pakrikštinau save.

Vytautas Mačernis
Šarnelė, 1943.XII.10

Sukurta: 2016-04-04 11:30:11


Viltis

Svajoja ir viliasi žmonės visi
Palenkt sau likimą aikštingą,
Jiems žėri viltis, kaip palaima šviesi,-
Gyvenimo trokšta laimingo.
Ateina nauji vieton metų senų,
O žmonės vis laukia geresnių dienų.
 
Viltis žmogų lydi šios žemės keliais:
Žiedais vaiko taką ji barsto,
Jaunuolis susižavi jos spinduliais,
Senelis ja guodžias lig karsto...
Nors žemės kelionę nutraukia mirtis,
Tačiau su kapu nesibaigia viltis.
 
O ne! Ne, bepročių tuštybė – viltis,
Ji polėkiais dvasią nužymi.
Ne veltui mums kužda širdies išmintis,
Jog tikslui didingam mes gimę.
Klausyk, ką tau sako šis balsas širdies:
Viltis – nepakeičiamas dėsnis lemties!
         (F, Šileris)