Niekada nuo nieko nenuplagijavau ir nesiruošiu to daryti, o šis eilėraštis yra mano ir tik mano
 
 
 
Ateis pavasarėlis-
Saulutė skaisčiai švies.
Laukuos pirma žolytė
Žaliuoti vėl pradės.
 
Prabudęs vabalėlis
Darbelin visus kvies.
Štai mūsų skruzdėlytė-
Kas jai vaikai padės?
 
Miegojo visą žiemą-
Širdelėj neramu.
Darbščiam pavasarėliui
Prisikaupė darbų.
 
Parskridęs vieversėlis
Mums šilumą parneš.
Pražydo jau žibutės,
Mamyte, dėl tavęs!
 

Ką kalbėjo saulė žiedui

Ką kalbėjo saulė žiedui,
Ką atsakė žiedas,
Ir giesmė to nepagieda –
Vien tik žino jiedu.

Ramunė saulei
Pasako viską
Gražiausiu žiedo
Atskleidimu.

O saulė dega,
O saulė tviska –
Pasako viską
Nuraudimu.

Kiek lemta svaigti,
Su saule būti –
Klausyt gegučių
Skambių, raibų,

Gal tik sekundę,
Gal tik minutę –
Nežino žiedas,
Jam – nesvarbu.

Ir žiūri saulė,
Akis įrėmus,
Ir linksta saulėn
Žiedo galva.

Ir tąsyk blanksta
Prieš juos poemos.
Ir blanksta žodžių
Sukta kalba.

O žodžiai, žodžiai –
Apgaulūs vagys…
Kiek daug jų mėtos,
Tuščių, saldžių!

O žodžiai, žodžiai!
Sukti melagiai!
Nutilkit, žodžiai,
Kalboj širdžių!

Paulius Širvys



 

Į viršų

PABUČIAVIMAS

Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,
Ir, kaip žaibas staigus ir svaigus, kaip naktis –
O galinga pagunda! – Ir šventieji suklumpa..
Pabučiavimas tavo – pavogta kibirkštis.

Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų –
Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo –
Ji, kaip vergė, prie tavęs dieną naktį rymos.

Ne gyvatė įkando – karštos lūpos bučiavo!
Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna –
Negaliu aš pamiršti... Ne žinau, kad ir tavo
Visos mintys ir aistros – bendro laužo liepsna!

                                      
Salomėja Nėris