← Atgal

Raphael UŽRAŠAI

Sukurta: 2018-10-13 11:30:08

Jaudinuosi kaip dailininkas prieš baltą popieriaus lapą, bet smalsu ką gi aš čia parašysiu, nes dar pats nežinau...

Šiandien besukiodamas karoliukus stebėjau balandžių tragediją. Iš viso dvylikaaukščio namo balkonų tik vienintelis buvo neįstiklintas ir ten sėkmingai tarpo koks tuzinas balandžių. Kiekvieną rytą sutūpdavo ir šnekučiuodavosi gurkšnodami kavutę, ir užlesdami vienu kitu trupiniu... To balkono šeimininkai buvo geraširdžių senukų pora. Šiandien gi žiūriu: aksominio rudens saulė blizga balkonų stikluose, o ypač antrame aukšte- gražu! Bet staiga tik dilgt mintis- juk čia antro aukšto balkonas- balandžių susirinkimo vieta. Apsidairau, o gi šalia ant žibinto du ištikimiausi balandėliai, dar nepraradę vilties atgauti savo kavinės plotą. Karts nuo karto vis pabando nutūpti ant savo įprastinės vietos- balkono turėklų, bet nepavyksta, tenka leistis žemyn, nes ten per siaura. Tuo tarpu skaisčiai mėlyname rudeniniame danguje nuplasnoja laukinių ančių pulkelis, suformavęs rodyklę pietų link. Skriskit ir jus pilki balandžiai, ir neškit dainas ant sparnų, nes į surūdijusį balkoną antrą kart neįlipsi, jis jau baltas!

Sukurta: 2015-02-26 15:29:16

       Neteisk ir nebūsi teisiamas. O kada mes teisiame, o gi tada kai “žinome”  kaip turi būti arba “žinome”  kas yra bloga, o kas gera. Kai mūsų protėviai pirmą kartą suvalgė nuo gero bei pikto pažinimo medžio  taip dabar ir visa žmonija sėkmingai triauškia rugščius to paties medžio obuoliukus ir “žino” kas yra gera, o kas bloga…
       Gal jau mums laikas pradėti maitintis gyvybės medžio vaisiumi?…      
 
V.T.
 

Sukurta: 2015-01-12 09:01:24

   Nerealiai mėlynas ir skaidrus jūros vanduo kuria gaivumo įspūdį, tačiau yra be galo sūrus ir panėrus greitai išspjauna tave į paviršių. Banguojantis kalnų horizontas primena kupranugarių kupras. Kurie rodos prigulė tik kelioms minutėm, bet užmigo amžiams iki atėjus laiko pilnatvei vėl pajudės nežinia į kurią pusę. Apsidairius net nesimato saulės kol svylantis pakaušis primena- ji čia virš tavęs... Gausybė baltai- pilkų, murzinų pastatų tarsi kakofonija kažkokiu jiems vieniems žinomu būdu virsta tam tikra harmoninga visuma. Jie kaip scenografija gatvėje verdančiam gyvenimui, kur nuolatos kažkas zuja, birbia, plerpia- automobiliai, mopedai, autobusai ir dar galas žino kas. Judėjimas toks intensyvus ir greitas, kad imi stebėtis kaip jie apskritai prasilenkia vienas su kitu, nebent kiaurai vienas kitą pravažiuoja. Tai matydamas pradedi tikėti  mokslo nustatytu faktu kad tarp atomą sudarančių dalelių: branduolio ir aplink jį skriejančių elektronų yra milžiniški atstumai, todėl tarsi apskritai nieko apart tuštumos nėra...
   Visur skamba Spinelungos, netoli esančios salos vardas, kuris išvertus reiškia „ ilgas spyglys“. Aplinkui daugybė laivų vežančių į šią salą kažkada buvusią raupsuotųjų ištrėmimo vieta ir būtent dėl šio fakto tapusia vietiniams dar vienu pelno šaltiniu... Kažkada viduramžiais ar vėliau sala priklausė Venecijai ir čia buvo pastatyta gynybinė pilis, vėliau salą okupavo turkai, o 20 amžiaus pradžioj iki 1957m. į ją buvo vežami raupsuotieji... Keliaujam į salą ir mes. Baltas didžiulis laivas skrodžia skaisčiai mėlynus jūros vandenis, palikdamas baltą pėdsaką. Štai ir sala... Pabandai įlįsti į raupsuotojo kailį kuris turėjo išgyventi savo baisią agoniją šioje uolėtoje dykvietėje, kur akmuo jam ir pagalvė, ir draugas, ir pašiurpsti- patirtis ne itin maloni, bet pamokanti nes suprati kiek daug turi- sveikatą!..........