Aš ne kaltas aš gręžtas.

LAIŠKAI SAU PAČIAM

Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.

Ir kažin kur rieda vežikai,
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.

Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.

Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus – eiles rašau.

Radauskas H. Eilėraščiai. Vilnius: Baltos lankos, 1995. P. 135.

Tai ko mano šiltnamis nedrįsta rodyti, šiandien man papasakojo dešimtmetė.

aš pasibaisėjus :)

Taip ir likome čia žaisti karą prie tilto,
kai baisu užsimerkiam ir šaunam greta,
kai susėmėme jūras, tai vandenys liko,
ten skalbiuosi iš ryto kaip kaimo merga.

tarsi paikas, tarytum apgirtęs ir šiandieną, atrodo, beakis
aš tik paprastas, perkaręs, pilkas
ir mirtingas kaip patvorio blakės

Kaži ar ši diena patektų į trejetuką tituluočiausių? ;)

bijau

mutabor, abra kadabra.

Vieną dieną, sekundę ar mėnesį,
vieną kartą mes buvom dievais
ir žiūrėjom į grūdintą mėnesį
atvirai atlapotais langais.

Vieną kartą, kai supos pavasariai
ant beržų surištų virvele
pabučiavome skruostą tai pasakai,
kuri ryžos įeit nekviesta.