Kodėl liečiau tai, ko neturėjau liesti –
gyvenimas mano, tik man vienai,
savo kelius privalėjau nutiesti pati –
per anksti palūžo svajonių sparnai...!
Laikas ir gyvenimas sujaukdavo protą –
atsakomybė vyravo už artimą, sau pačiai,
aplinkos pasauliui turėjau plotą apibrėžtą,
gyvenimo iššūkius pasitikdavau oriai...!
Likimas dovanoja ribas,
kelius renkamės patys -
laikas metus skaičiuoja,
nuplėšo kalendorinius lapus.
.........................................
Einame, skubame - likimas lydi,
stabtelėjus, laikas pralenkęs
šuoliuoja tolyn, kol atrandam
krentančios žvaigždės skrydi,
gyvenimo prasmę nubloškiam šalin.
...................................................
Tuštuma...Nelieka nieko,
tik laikrodžio tiksėjimas
ryte, vakare ir telieka parašyti
žodžius ant balto sniego:
“Laimė, pamiršai manę“.