http://media.lrs.lt/video/video3/video/2014/10/C2207BDC-528D-4544-BC8C-004DF6E2691E/MEDIUM/8254d6f9-958d-442e-93c7-ceea7c591ee7.mp4

Jei saulėta nebūtų akis,
Ar ji saulę regėti galėtų?
Jei Dievybės tavy neslypėtų dalis,
Ar Dievybė tave pakerėtų?
 
(Goethe)
 

Tremtinio interviu
 
 

1. 7. Jums, kaip tremtinei, gyvenusiai kardinaliai skirtingose kultūrose,  kur gyventi geriau - šių dienų Lietuvoje, sovietinėje santvarkoje, ar tremtyje?

 
Psichologiniu požiūriu ir tremtyje, ir grįžus į Lietuvą sovietinės santvarkos sąlygomis  gyventi buvo blogiau, nes turėjome liaudies priešų statusą, nors nesijautėme niekuo kalti.
 
Tačiau kiekvienoje epochoje, nežiūrint, kokia yra santvarka, funkcionuoja „posantvarkos“ sluoksnis, kuris melo ir kriminalinių technologijų priemonėmis, prisidengdamas reikiama socialine kauke, naikina tuos, iš kurių gali turėti materialinės naudos, ir tuos, šalia kurių ryškiai jaučia savo  moralinį nevisavertiškumą. Valstybė gali ir privalo valdyti šiuos procesus, problema – kiek ji tai daro. Todėl kiekvieno žmogaus gyvenimo konkrečioje santvarkoje kokybė priklauso nuo to, kiek jis yra apsaugotos nuo šių baisių žmogiškojo pavidalo naikinimo technologijų.
 
O kultūros staiga nesikeičia su politinės santvarkos kaita. Nauja kultūra – tai ne naujo modelio automobilis. Tai – naujas žmogus ir nauji santykiai. Tai – dešimtmečių procesas ir pradžiose labai dramatiškas.
 
Valstybės, ir tėvynės, vertybinis kriterijus – jos moralinių vertybių ir jų gynimo teisinės sistemos  principų sutapimas, kuris užtikrina žmogaus saugumą savo tėvynėje. Baimė – nusikalstamo pasaulio žmogaus valdymo ir sunaikinimo priemonė. Sovietų santvarka buvo grindžiama baimės kūrimo technologijomis, todėl anksčiau ar  vėliau ji turėjo žlugti.
 
Blogis gali laimėti, tačiau blogis negali nugalėti.
 
Materialiniu požiūriu tremtyje, po trijų metų vargingo gyvenimo, gyvenome pagal anuometinius kaimo gyventojų standartus  gerai, nes lietuviai buvo darbštūs, pareigas vykdė atsakingai, kruopščiai ir kompetentingai. Be to, Rusijos žemės derlingos, todėl visada ūkis buvo kupinas daržovių ir kitų maisto produktų, tiek kiek leido valdžios nuostatai, nes buvo ribojama ir galimos dirbti žemės apimtis ir leidžiamų laikyti gyvulių kiekis.
 
Sovietinė okupacija, tremtis ir gyvenimas pažangios demokratijos sąlygomis nelygintini dalykai. Dabar esi laisvas realizuoti save kaip autentišką asmenybę visose socialinės ir dvasinės būties erdvėse, anuomet – tiek, kiek tai nekėlė grėsmės tavo saugumui ir kiek leido okupacinė valdžia. Gebėjimas anuomet įžvelgti ir pozityviuosius momentus buvo reikalingas todėl, kad nepalūžtum psichologiškai, nes tai galėjo inkriminuoti ir fizinį sunaikinimą.
 
Deja, šis gebėjimas reikalingas ir šiandieną.
 
Nėra Meilės – nėra Sielos. Nėra Sielos – nėra Žmogaus. Nėra Žmogaus – nėra vertybių.
Nėra vertybių – nėra valstybės. Nėra tautinių vertybių – nėra tautos.
 
Žmogaus gyvenimui ir išgyvenimui būtinas tikėjimas vertybių šventumu – Vaikas, Šeima, Dievas, Tėvynė.
Kai prarandamas tikėjimas, prarandama gyvenimo prasmė.
Tada prasideda kaukių balius. Tada vieniems - viskas galima.
Kitiems belieka guostis: „O ką padarysi?“. Ir trapi viltis – o gal...
 
Visi keliai veda į save. Ir blogi.

Tremtinio interviu
 
 
5. Ar laikėtės tremtyje lietuvių tradicijų ir papročių?
 
Rizikuodamas gyvybe, tėvas nusivežė į Sibirą lietuvišką vėliavą. Aleksejevkos kaime buvo kita tremtinių šeima – latvių, su kuria artimiausiai bendravome. Pamenu ir Kūčias, ir Kalėdas, kai tėvai giedodavo tyliai, degė žvakės, buvo vėliava, ir viskas dvelkė šventu paslaptingumu. Vėliavos spalvas išmokau dar vaikystėje, ir tremtyje jos įgavo šventumo prasmę. Todėl najauku, kai universiteto studentas negali jų išvardinti, ir baisu, kai jos spalvomis nušviečiamas žmogaus sunaikinimo kelias. Ten išmokau lietuviškai melstis, pasiruošiau pirmajai komunijai.
 
Meilė Tėvynei tremtyje visada stipresnė ir šventesnė, ritualai įgauna šventumo prasmę, pats jautiesi kitoks, ypatingas, atsiranda pasididžiavimas ir pagarba  tėvams.  Esu įsitikinusi, nė vienas tremtį išgyvenęs lietuvis neplanavo grįžęs užsiimti nusikalstamą veika, beje, ne tokias šeimas ir išvežė. Deja, iš grįžusiųjų daug kas nusivylė tėvyne, ir pažįstu šeimas, kurios vėl išvažiavo iš Lietuvos.
 
Įdomus fenomenas – rusai perėmė dalį mūsų kultūros, gerbė mūsų šeimą. Šventėse visada prašydavo mano tėvų padainuoti, pagiedoti, atidžiai klausėsi, graudenosi. Klausinėdavo apie Lietuvą, ir, kadangi daug kas patyrė stalinizmo represijas viena ar kita forma, bendravimas su mūsų šeima nebuvo problemiškas. Pamenu, ir aš lietuvių kalba deklamavau eilėraštį... „vilkas šieną pjauną...“.
 
Dabar pagalvoju – jei ne valdžia, gal žmonės gražiau sutartų? Tai retorinis klausimas.  

Tremtinio interviu

 
4. Kas Jums buvo šeima tremtyje?

 
Tremtyje šeima buvo tėvynė.
 
Kokia buvo šeima, tokią supratome ir įsivaizdavome tėvynę.
 
Kuo man daugiau metų, tuo labiau suprantu, kad mano Tėvai buvo šventi žmonės – šviesūs, mąstantys, skaitantys, tikintys, gerbiantys žmogų, turintys tvirtą vertybių skalę, kurioje pamatinės vertybės: vaikas – tai gyvenimo stebuklas, ir gėris – gyvenimo principas. Visada buvau besąlygiškai mylima ir gerbiama. Niekada negirdėjau savo šeimoje ne tik keiksmažodžių, kas buvo paplitę rusiškame kaime, bet net pakelto tono, niekada negirdėjau liepiamosios nuosakos. Gal todėl per vėlai supratau, kad gyvenime esti pavydas, apkalbos, kerštas, smurtas, - blogis po saule.
 
Tėvų liaudies pedagogika buvo unikali ir grindžiama „meilės lauko“ sukūrimo principu: jie neversdavo nieko nedaryti, nesakydavo – „eik ravėti daržo“. Bet aš išmokau visus darbus, noriai juos dariau, nes visada geriausia buvo namuose, o įdomiausia - kartu su Mama ir Tėveliu. Jei tau leisdavo kartu dirbti darbus, vadinasi, buvai vertinama ir gerbiama, kas mums, vaikams, buvo labai svarbu. Štai ir visa vaikų skatinimo dirbti paslaptis.  Norėjosi būti kartu su Tėvais, nes buvo be galo įdomu klausyti Mamos begalinių pasakų ir pasakojimų, jausti Tėvų meilę, pasitikėjimą, pagarbų bendravimą.
 
Mamos genetinės šaknys – inteligentai, menininkai, šviesuoliai. Jos tėvai mokėsi Sankt-Peterburge, ji pati kūrė eilėraščius, dėdė buvo bažnyčių skliautų ir sienų tapytojas. Vaikystėje, gulėdama ligoninėje, ant staliuko rado paliktą knygą rusų kalbą, ir savarankiškai išmoko skaityti ir kalbėti rusiškai, tai labai padėjo tremtyje. Kiek stengiuosi prisiminti vaikystę, niekada nemačiau jos miegančios, tik su knyga. Nesutikau savo gyvenime labiau apsiskaičiusio, supratingo, atjaučiančio, mylinčio žmogų, knygą ir gyvenimą žmogaus.
Abu Tėvai puikiai dainavo, giedojo giesmes.
 
Buvo tik vienas draudimai namuose: nė žodžio netarti rusų kalba. Tremtyje teko būti spaliuke ir pioniere, pasirinkimo nebuvo. Tačiau į komjaunimo organizaciją įstojau tik paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, kad galėčiau įsigyti aukštąjį išsilavinimą.
 
Nemačiau Tėvų dejuojančių, raudančių, prakeikiančių, besityčiojančių iš tautos, sunaikinusios juos socialiai ir materialiai. Dabar aš žinau, ką tai reiškia. Ir lenkiu galvą prieš jų stiprybę, kuri suteikė jiems jėgų ne tik išlikti, gyventi, bet sukurti mums, vaikams, laimingą vaikystę.
 
Tiesa, buvo viena svarbi aplinkybė – TEN mums leido gyventi.

Tremtinio interviu

3. Į kokią mokyklą jūs ėjote? Kaip kiti vaikai reagavo į tremtinius?
 
Pradžioje ėjau į kaimo pradinę mokyklą. Kadangi vaikų buvo mažai, vienoje klasėje sėdėjome visų keturių klasių mokiniai. Iki šiol prisimenu, kaip nedrąsiai pravėriau pirmosios savo mokyklos kiemo vartelius. Sėdėjau pirmajame suole su dar dviem mokinėm. Mokytis visiems kartu buvo įdomu, nes tuo pačiu metu girdėjai, ką ir kaip mokosi vyresnieji. Nors vaikai visą laiką pravardžiavo, primindami, kad esi lietuvis, po kiek laiko susidraugaudavome, žaidėme ir mušėmės, kaip ir visi kaimo vaikai.
 
Mokytoja neskirstė vaikų į rusus ir ne. Mano pirmoji mokytoja buvo baleto šokėja, todėl daug dėmesio skyrė gimnastikai, judesio raiškai, estetikai. Tapau gimnaste, supratau judesio ir gesto prasmę ir grožį, supratau ir pajutau, ką gali žmogaus valia ir dvasinė jėga. Tremtyje buvo ir kitų tautybių žmonių, tų pačių rusų, todėl neprisimenu, kad ten kas mane vadintų tiesiogiai liaudies priešu, nejaučiau jokio smurto. Dabar suprantu, kad tokį saugumą sąlygojo šeima, tėvų meilė, kurioje visada jaučiausi mylima. Ir, be abejo, nebuvo išvystytų tokių smurto technologijų, kokias patiriu dabar. 
 
Kita mokykla buvo „vakarinė“ – namuose. Skaityti ir rašyti gimtąja kalba išmokė tėvai, kantriai, švelniai, nuosekliai, kasdieną. Prenumeruodavome iš Lietuvos žurnalą „Genys“, mano pirmoji perskaityta knyga lietuvių kalba  – R. Kiplingo „Maugli“. Tačiau didžiausią kultūrinį išsilavinimą man davė mano Mama, per kurią pažinau ne tik Lietuvos istoriją ir kultūrą, bet, dar nematydama, pamilau Sank-Peterburgą, Žiemos rūmus, menininkus ir rašytojus, poezijos vakarus ir Nevos krantines, nes ten susipažino mano seneliai, pamilo vienas kitą ir vedė. Supratau, kad kultūra negali būti skirstoma į mūsų ir ne, nes tai – Žmogiškosios Sielos būveinė, amžina, kaip pats Kūrėjas ir Grožis.
 
Tėvai niekada nekalbėdavo ir nevertino pinigų, materialųjį turtą. Tėvas man dažnai sakydavo: „Turėsi tik materialųjį turtą – nieko neturėsi, turėsi išsilavinimą ir protą – turėsi visą pasaulį“. Tėvų dėka, baigusi Sibire penkias klases, Lietuvoje iš karto pradėjau lankyti šeštąją, kai kitų tremtinių vaikai arba tęsdavo mokymąsi rusų mokyklose arba kartodavo kursą.

Tremtinio interviu

2. Koks buvo aplinkinių rusų požiūris į lietuvius?
 

 

Tremtinio interviu

 
1.Kokiu būdu jus išvežė? Kaip vežant reagavo aplinkiniai? Ar tarp vežėjų buvo ir lietuvių?
 
Išvežė į Sibirą 1951 metais. Mano tėvas dirbo mokesčių inspektoriumi, mama prižiūrėjo tris vaikus. Man tuo metu buvo 6 mėnesiai.  Tėvas, kaip ir mano mama, buvo kaimo inteligentai, išsilavinę žmones, nelinkę intriguoti, skųsti kitų žmonių, kas, beje, buvo labai skatinama. Kadangi tėvas nebuvo „savas“ šnipinėjantiems bendradarbiams ir stribams, mus ištrėmė, kaip vėliau išaiškėjo, pagal jo bendradarbių įskundimą.  
 
Atvažiavo vežimas su rusiškai kalbančiais kareiviais, tarp kurių buvo ir lietuvis, atėmė pasus, liepė viską krautis. Kai tėvas paklausę: „Už ką?“. Išgirdo atsakymą: „Jei būtų už ką, teistume“. O verkiančiai mamai pasakė: „Neverk, motin, ten žmonės irgi gyvena“.
 
Kaimynai lietuviai elgėsi skirtingai. Vieni pasislėpė, kita atnešė vaistų, treti vogė maišus su geriausiais rūbais ir maistu.


2. Koks buvo aplinkinių rusų požiūris į lietuvius?
 
Pradžioje atsargus ir net agresyvus. Vėliau - palankus, mums išvažiuojant į Lietuvą, kai kurie rusai verkė ir siūlė pasilikti. 

 
 

Serga vaikas – ne tavo,
Miršta tėvas – ne tavo,
Žūsta paukštis – ne tavo.
Kai nieko neturi, tai nieko ir neprarandi.
Kai nieko neprarandi, tai nieko ir neskauda.
Kai nieko neskauda – ar turi Sielą?
 
 

http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/karo-istorikas-lietuviams-pataria-pasirupinti-konservais.htm


Žmogus niekada nieko neišmoksta.
Nė vienas.
Nė viename lygyje.
Tai ir įrodo esant Dievą.