07-11
Laikas tuščias, bet sukasi apie magišką 12, gal bus koks apsireiškimas. O ne per seniausiai beminint Žalgirio mūšio kažkelintąsias metines buvo ištikusi psichozė, bet jau pravėso. Vis dėlto tikrai geriausia iškylauti vienam – niekas nemato, kaip įsikniaubi į žemę ir nagais ją akėji, niekas negirdi, kokius gražius garsus skleidi, o nuleidęs garą, retkarčiais pasirodai sodžiuose kaip visai civilizuotas.
Kas visokioms perturbacijoms atsparus, tas anksčiau ar vėliau išeina į tiesų kelią (tai aš). Tad linguoju per darganas drąsiai, atsakau tik už save, ir visai lengva. Šiąnakt vėl glausiu galvą ant pakelės akmens, galvosiu apie viso pasaulio kraštus ir visiems linkėsiu tik laimės, nes iš kitų jau gavau tiek ir tiek (brūkšt palei viršugalvį).
Kai vėsu, moku ir taip https://www.youtube.com/watch?v=lvM9Y1MJAII

---
07-12
Sapnuoju retai, bet praeitą naktį mačiau skerdynes Gruzijoje. Daug veikėjų, tamsa, įtampa be aiškios priežasties, kažkokios moterys sako, kad reikia išvažiuoti, tik neaišku kaip, tad prasideda  panikos kupini bėgiojimai iš vienų namų į kitus (atseit konspiracija); vienu momentu veriasi ir kažkokie užslaptinti duomenys, bet vos pradeda nirti žinojimas, kad iš senų nuotraukų žvelgiantys asmenys iš tikrųjų besą kiti, jau artėja kažkokia jėga, reikia skubėti, nuotraukos metamos į šoną, ir viską uždengia epizodas su mėsomis – kažkoks panašus į pjautuvą puslankis skvarbo po apklotais pasislėpusį žmogų. Su užmoju, kruopščiai, į gabaliukus. Kraujo nedaug, o rezultatas panašus į ištaškytus subproduktus.
Atsibudau sunkia galva, todėl esu niūrus ir neįtikėtinai ramus. Bet vis dėlto užgrojo vargonai (mano mėgiamas gabalas, kaip jau ne kartą minėjau, tik į dainininkę nemėgstu žiūrėti, nepatinka)
https://www.youtube.com/watch?v=RiYRASDlq-0 

---
07-15
Dar apie kitokius sapnus. Nepažįstama ten niekas, detalės – kaip makaulės kompiuterio metamos nuolaužos, kimbančios į nesuvokiamus konglomeratus. Tai tokie sapnai, kuriais kas nors pranešama ir kuriems reikia laiko, kad paaiškėtų. Ir vėlgi – niekada negali žinoti, ar atsakymas yra tikrasis.
Viskas yra tąsa, ištisas dūzgiantis informacijos laukas, siužetai kartojasi, paleista mintis ar žodis sminga tenai, kur dar nežinai, ir pradeda darbą, kad po kiek laiko praregėtum, jog buvo ne išsipildymas, o tik pradžia to, kas dar vyks. Sukasi, įsitraukia begalės atsitiktinumų ir sutapimų, o skambiausias taškas... gal pajuntamas, įtikimas, gal išvis neįmanomas. Dažnai praslysta tai, kas aiškiausia...
Žmonės tik maži imtuvėliai ir kartu – stebuklingi sutvėrimai, per daugybę triukšmų gaudantys tai, kas ateina.
Yra milijonai, kurių šie klausimai visiškai nedomina. Nieko baisaus, įdomių sričių daug. Kiekvienas kuo nors  tiki arba netiki niekuo.
Turbūt gavau saulės smūgį, nes vėl sapnavau tai, ko nebuvo.

De profundis (neprasmingas įrašas)
Uždengi puslapį ir nebėr. Kiek tų raštų... bet daugiausia yra atminty, joje tai, ko negali pasakyti. Amžini nutylėjimai kažkodėl reiškia brandą, dorybę, todėl garsiai tariami tik slapyvardžiai, o sukilimas per molą neperlipa.
Ir palaipsniui viskas nueina tolyn, marmaliuoja širdies dėžėj, kur tiek visokiausių ---        
Dabar pas mane lyja su saule, o rytoj gal bus erlickiškai – aš lyros neturiu, aš nevedu žmonos, štai sėdžiu aš prie baro „Dainavos“. Pasibaisėsiu vakarykščiais raštais, sudaužysiu kompiuterį ir prakeiktą virtualų pasaulį, paskui vis dėlto rankiosiu ir junginėsiu, ir viskas suksis įprastais ratais.
Ir tai bus ne kūriniai, o užplaukiančios nuotaikos, neraizgau metaforų, aš taip gyvenu.
https://www.youtube.com/watch?v=FY4XdedVDx4 Tai aš visi viename.

---
dar Scorpions, I’m still loving you.
Skorpionai švelnučiai, o čia šiek tiek kitaip
https://www.youtube.com/watch?v=KouEZWqY45o

Graudu, kai lieki damų atminty kaip koks liurbis. Vis per tą liežuvį. Laikyčiau jį už dantų, jeigu juos turėčiau, tada ir mano eskizai būtų be dugno, vien liūdnomis gėlėmis apkaišyti (tai būtų kartu ir labai filosofiška). Bet ką čia, praradau pasitikėjimą, tad belieka atsiprašyti už savo bjaurų būdą, šlykštų moralinį veidą, sielų nepažinimą ir per tai didelį skaudinimą. Stengiuosi dalinai atitaisyti netaktą, ir kad muštų širdys į taktą, siunčiu muzikinę paukštę.
Kas tik nebandė ją gaudyti: Bitlai, Dalida, Bočelis, Valinskienė, Kerbedis, visokie juokdariai,  padirbinėtojai, prastesni ir geresni interpretuotojai. Pagaliau ir nesvarbu, svarbiausia, kad atgailauju. 
https://www.youtube.com/watch?v=SHiUsoRmVpE
https://www.youtube.com/watch?v=tgof1YEkCiw
 

Skaistesnės dienos, gaivesnės ir mintys. Jau pasirodė pirmosios musmirės, ir nors alkio jokio nejaučiu savaitėmis, vis tiek prisiskyniau ir pavalgiau, o tada pasidaviau vakaro apžavams (kaip gražu vis dėlto, moku išsireikšti, kai esu atitinkamai nusiteikęs).
 
Taigi, senais senais laikais, kai po Chruščiovo eksperimentų (kukurūzų sėjimas kvadratiniu-lizdiniu būdu) buvo praėję dar nedaug laiko, bet jau buvo įvykusi kolektyvizacija ir paskui melioracija, o Gedimino kalnas skendėjo senuose medžiuose, kurių šaknys ardė šlaitus, į Vilniaus miestą kėlėsi žmonės iš įvairių tolimesnių ir aplinkinių rajonų. Priežasčių buvo visokių, bet turbūt didžiausias judėjimas vyko ieškant darbo ir dar kažko, lyg ir žadančio kitokį gyvenimą. Greitai ir netolimi kaimynai baltarusiai tapo tokiais pat vilniečiais kaip atvykėliai iš pa Utenas ar kitų vietų, mieste veikė nemažai gamyklų, jis plėtėsi, bet gyvenamojo ploto trūko ir atvykėliai kūrėsi kas kur. Būsto paskolos sąvoka tada dar neegzistavo. Nemažai dirbančiųjų gaudavo bendrabučius, o po kurio laiko laimingesni jau kraustydavosi ir į kooperatinius, o kai kurie netgi į žinybinius butus. Šios dvi būstų rūšys skyrėsi tuo, kad už kooperatinį turėdavai sumokėti pats (bet tai nereiškė jokios nuosavybės), o antrasis, priklausantis kokiai organizacijai, nekainavo. Toks įėjimas daugiausia nuskildavo lojaliems partijos mylėtojams bei kitaip nusipelniusiems. Kad tuoj sulauksi galimybės susimokėti įnašą už kooperatinį, net šventai užspaudęs pinigą būti tikras negalėjai – eilė jau daug, bet dar ne viskas. Pirmiausia į jas įtraukdavo darbovietėje, tada kažką veikė miesto Vykdomasis komitetas, visokie viršininkai ir įvairios jėgos, sąrašuose vyko perstumdymai, o tuo metu kažkur bėgo žmonių gyvenimai. Gal ir normalu laukti 20 ar daugiau metų. Bendrabutis – romantika, ir tų bendrabučių po šiai dienai yra visokio plauko, bet ilgainiui romantikos nebegana ir ima atrodyti, kad tikras gyvenimas yra atskiras gyvenamasis plotas.

Rinkūnų familija turėjo plotelį Užupyje, kambarį-žarną, gautą iš netoliese buvusios gamyklos. Žmona kažkur, ar tik ne toje gamykloje, dirbo aptarnavimo srityje, kitaip sakant, virėja, ir greičiausiai kaip tik todėl vienos iš dukterų bendraklasiai mena pagrindinį vaikiškų gimtadienių patiekalą: kai svečiai jau susispausdavo aplink nedidelį stalą, būdavo įnešama visuomeninės mitybos pažiba – valgykliniai kukuliai. Visi nekantrauja, nes pas save namie tokių negausi, puodas atidengiamas... dar ištobulintu judesiu į lėkštę krestelima ir bangele paskleidžiama (plek plek plek apverstu šaukštu) bulvių košės, o galiausiai viskas apliejama rausvu krakmolo ir pomidorų padažu.
Bene devynių kvadratų žarnoje tarp medžiaginių pertvarėlių gyveno tėvas, motina ir dvi dukros, o tų rausvų kukulių buvo pilnas visas jų gyvenimas: metų metais tas pats ankštas pusrūsis, tas pats racionas, vonia ketvirtadieniais, nes kitomis dienomis skalbia kaimynai, ir jokių bent numatomų pokyčių. Gamykla, kurioje dirbo ir šeimos vyras, buto nežadėjo, nes ir pusrūsis yra gyvenamasis plotas, taigi šeima aprūpinta.
Gal kažkur eilės uodegoje Rinkūnas ir figūravo, bet gyvenimas tai lėkė. Vilkdamasis iš paskos žmogus klausė Amerikos balso iš Vašingtono, vilčių kažin ar turėjo, valdžios nekentė, buvo bejėgis, tik meilė Tėvynei negeso. Žmogus jis buvo tylus, draugų neturėjo, nes žinojo auksinę taisyklę: išduoda visi. Tik su vienu patikėtiniu ir bendraminčiu – mokytoju Puodžiuku, sodo kaimynu, liurlindavo radiją ir galėjo pasikalbėti patriotizmo temomis. Ir vis dėlto Rinkūno gyvenime išmušė valanda, kai palankios aplinkybės subrendo. Įveikęs įvairias golgotas, jis išsiruošė į Australiją. Ten, kaip sužinojo, po karo buvo įleidęs šaknis brolis.
Pirmą žinutę liūdnasis sovietikas davė iš Indijos. Delyje, prieš persėsdamas į kitą lėktuvą, jis pirmą kartą pamatė keistus vyrus. Su basanoškėmis! Ir tuoj surašė įspūdžius, kad, mielos dukrelės, tai ne jūsų sandaliukai, nors jūsiškiai irgi iš odos, o sudėvėti išvis būna minkštučiai. Ir pats kažką panašaus turėjo, bet santalmedžio šalies žmonės avi ne tokius, vyrai dar ir su sukniomis. Tiek šeima sulaukė iš Delio.
 
Australijoje brolužiai po daug nesimatymo metų apsikabino, pasikalbėjo (sunku pasakyti, ar be pašalinių klausytojų, mat instaliacijų specialistai visai galėjo pasidarbuoti dar prieš svečiui atvykstant). Rinkūnas pasakojo apie gimtąją šalį ir save joje, dar nuėjo į kiną, kas jam vėlgi praplėtė akiratį: neįmanoma normaliai žiūrėti, vis kramtoškės ir limonadų reklamos. Kokia nesąmonė, ir tokio žodžio savam krašte dar nebuvo girdėjęs. Reklamos, kam jos? Juokinga.
O po mėnesio, įveikęs tolimą kelią, žmogus grįžo į tunelį ir gyveno kaip visada. Štai, dukros jau per porą klasių palypėjo... tamsa nesitraukia, šviesa neartėja, jaunėlei Dainutei ėmė byrėt ir taip silpni dantys... Bet vieną dieną bendraklasiams ji staiga pranešė: „Mes turim butą!“
Stebuklas įvyko – atvykusiam iš Australijos broliui, mačiusiam dar prieškario Lietuvą, kažkodėl įspūdį paliko ir pusrūsio interjeras, ir sutiktuvės su kukuliais, tad jis aplankė dar ir miesto Vykdomąjį ir kažkam įteikė gražią dovaną – nesuvokiamus 4 tūkst. dolerių. Labai greitai Rinkūnai išsikraustė į naują keturių kambarių butą.
Čia jau erdvioje virtuvėje, ne puskambario kertėje, per nosį kalbėjo balsas iš Vašingtono, blyškusis Rinkūnas pražydo, pati ir mergaitės išgyveno pasaką, kuri turėjo tęstis amžinai. Tačiau viską sugriovė velnio planas.
Stojo 1001 naktis. Bet užteks ir vienos. Švinta, man metas.

06 27–07 01
Klajonės tęsiasi. Šią valandą regiu, kad aplinka jau prasiblaivė, bet anomis dienomis vos nepradėjau siųsti pranešimų apie oro sąlygas. Juk niekas nežino, kad daugelyje rajonų lyja, darosi nebesvajinga net gimtųjų namų palėpėse, vasaros nėr. Gal dar bus, nereikia nusiminti, ir bent jau tie namai yra, tuo tarpu kai aš – plyname lauke, drėgmė klaipo sąnarius ir neapleidžia suicidinės mintys. O vis tiek kažkur klibinkščiuoju.
Ir štai ryžtas (kur dingsi, bet apsimetu, kad tai stiprybė) nugali – prasideda miražai. Taip, viskas miražai ir atsitiktinumai, bet kartais leidžiu sau tą gydomąją piliulę – patikėti, kad patiriu kažką panašaus į gyvenimo šventę. O pana švenčiausia, nejaugi pagaliau? Ne, bet poslinkiai teigiami.
Pirma – per kosmosą  atskriejo žinia, kad spalio 30-ąją atvyksta Lenny Kravitz – iki to laiko žūtbūtinai turiu ne tik grįžti į pirmykštį būvį, bet apskritai grįžti.
https://www.youtube.com/watch?v=uAcAuuLNEHY

Antra, jau aną savaitę ėmė globoti gerosios dvasios, tik nesusigaudžiau, man dar reikia patobulinti užsąmonės laukų įtempimo techniką, nes signalai į mano kaukolę prasiveržia šiek tiek pavėluotai, t. y. nors įvykiai jau iš anksto apreikšti, dašunta vėliau. Žinau, dirbu. Tai štai, ūmai prisiminiau, kaip prieš keletą metų prie žygeivių, traukusių žemaitukais iki Juodosios jūros, prisijungė šunelis Alšis.
Dokumentika https://www.youtube.com/watch?v=UYedLRzSgag

Aišku, man neaišku, į kurią pusę, bet mano kelyje taip pat šmėstelėjo kažkoks siluetas (foto)… Kas, jei ne jis ir atnešė tada radęs telefoną, tik visam pasauliui to kažkodėl nepranešiau (tai užsisklendimas, jeigu dar neaišku).
Įsitikinau, kad viskas būna tada, kada reikia. Norėčiau tikėti, kad dvasios ir į vietą nuvesdins.

(slaptai)
Išvykstu į komandiruotę-reabilitaciją. Negana to, kad gyvenu dramatiškai visą laiką, labai išmušė iš vėžių penktadienio įvykis. Klimatas buvo niūrus ir grėsmingas, bet lietsargio tą dieną vis tiek nepasiėmiau. Pusiaukelėje jau mušė net ledukais, todėl pagaliau labai išsigandau ir bandžiau glaustis visuomeninio transporto stotelėje. Kad neprailgtų laukti, pašoksiu, galvojau, porą žingsnių įsigyti šio bei to iš kioskelio (ne savo, aišku, nes manasis kitur). Ir pašokau, bet pylė smarkiai ir spėjau sušlapti. Bet svarbiausia, kad naujausios žinios, skleidžiamos masinio informavimo priemonių, tą dieną dar nebuvo manęs pasiekusios, todėl nesiorientavau, kas dedasi. O padėtis buvo rimta: pasirodo, nuo ryto kardiologijos skyriai buvo perpildyti, o visuomenė paprašyta nepanikuoti – aplink Žemę besitrankantys baisūs elektros laukai netrukus turėjo aprimti.
Bet aš kaip visada atsilieku. Taigi iš pastogės dėjau šuolį iki kiosko, kišu šlapią ranką pro langelį ir tik taukšt! Maniau, kad įsielektrinimas yra natūralus dalykas, bet trenkė smarkiai. Atsipeikėjau, žinoma, pasipiktinau, bandžiau pakartotinai ir vėl negalėjau surinkti PIN kodo, o šiaip ne taip iš kelinto karto išdrebinau tik tada, kai pardavėja pristūmė kortelių skaitytuvą kiek įmanoma artyn, t. y iškišo beveik į lauką.
Mane nukratymas labai paveikė, todėl ir turiu bet kokiomis priemonėmis atgauti pusiausvyrą. Meditacija – vaistas pagrindinis. Viskas kelionei jau paruošta, susidėjau kuklią mantą. Drabužių neimu, nes ir neturiu tokių gražių maikių kaip kiti žmonės, todėl pasiimu tik dryžuotas pižamines kelnes ir skudurą susisukti nakčiai. Tikiuosi ir muitinėje ilgiau neužstrigti, nes muitinė – tai krata buitinė, o ji gležną asmenį mirtinai žeidžia.
Startuoju individualiai, tikiuosi susikaupti ir sutvirtėti. Nežinau, kur mane pakvies miražai, kokios dar vilkstinės prisijungs, bet ryžtas grūdina valią. Mano astralas sugebės ir svetainei perduoti atvirlaiškius, todėl niekas nė neįtars, kad vieno šulo trūksta.
---
06-18
Susikaupti kol kas nesiseka. Dar nukeliavau visai netoli, bet jau spėjo užklupti haliucinacija. Bet tai dangaus jėgos bando gryninti mano sielą, žinau. 
https://www.youtube.com/watch?v=f3IByTmGwqQ
---
06 19–20
Regėjimą ištvėriau, paskui dar truputį kentėjau, bet išaušusi nauja diena buvo jau ramesnė. Kirtau Anykščių žemę. Ėmė plaukti gražiausi peizažai, lankytinos vietos, pradėjo suktis gyvenimo apžvalgos ratas (tai jau meditacijos pradžia, tikiuosi). Nesvarbu, kad mintys vėl ne visiems priimtina kalba, vis tiek niekas negirdi, o man seniai aišku, kad nomadui išorinis apvalkalas įtakos neturi, svarbiausia, kad skambėtų sielos styga. Tram pam pam, mmm, živoj vody popju u žuravlia...
https://www.youtube.com/watch?v=CMS_Ey9b40E
---
06-21
Ir sėkminga, ir nesėkminga diena.
Vaikštinėjau po šilelį ir užtikau nieko gero nežadantį pėdsaką – visuomenėje vis tiek negali būti taip, kad kas nors neužsiiminėtų įtartinais darbeliais (foto: pasala prie Puntuko). Dairiausi talkininkų, nes drąsuolių vis dar pasitaiko, tačiau stumti žmogų ne tik į pavojingą, bet pirmiausia į keblią padėtį – ne, tai prieštarauja mano įsitikinimams. Todėl kaip visada pasiklioviau savo jėgomis. Atsargiai prišliaužiau ir Bikfordo virvelę tiesiog nukandau.
Kol draskiau tą pakrūmės lizdą, pamečiau telefoną. Brangus, bet nuostolis daugiau moralinis – nebeturiu numerio ir kameros.
Tačiau visos kelionės kupinos netekčių, ir nežinai, kur ką pamesi, kur rasi. Būtina nusiraminti ir priimti kaip neišvengiamybę. Užtilsiu vienąkart ir pradėsiu tvirtėti.
---
06-23
Joninių negaliu nepaminėti, bet tuo tarpu, kai liaudis linksminasi… Ką ir bekalbėt, apeinu šią temą.
Apėjau ir memorialinius namelius, ir manau, kad tai prasmingiau už rėkavimus gamtoje. Sutemus įsitaisiau kuklioje stovyklavietėje ant Šventosios kranto ir šildžiausi žiburiais.
http://www.youtube.com/watch?v=H5DywPzaK84
---
06 24–26
Ilgai lynojo. Pralindėjau iš skystų šakelių suręstoje palapinėje, bet nieko, pasitaiko įvairių sąlygų. Nuo vėsos tirtėjau, todėl šiek tiek netgi pasikeičiau išoriškai (foto), bet vidus nepasikeitė – keliausiu toliau. Gana jau trypti tą pačią vietovę, manau, suksiu į kokį nors kaimą, pasigausiu kalakutą (aišku, tik plunksnoms), o tada nežinau. Gal išnirsiu kur nors Kavarske, Saldutiškyje ar Varėnoje, gal išvis neišnirsiu ir sulaukėjęs klajosiu radarų nepasiekiamas. Mat prieš keletą metų laikraštyje skaičiau apie seseris Česnakevičiūtes (Kauno r.), kurios išleidžia savo gausią perkarusių karvių bandą į mišką, o ten jos draugauja su stumbrais ir gausina naują atmainą. Savo krepšyje ir aš turiu pridedamus ragus, tai gal verta apsistoti komunoje? Vasara – sunkiausias mano metas, tad ir atsakymai sunkūs, o beveik subrandintus juos periodiškai praventiliuoja sušokusios aplinkybės, todėl jaučiuosi kaip vėtrungė vėjų pabarėly. Daug mąstau.
Kupranugarių nepriima į vandens laivus. Todėl nuo audrų, man nepasiekiamo mentaliteto ir besispjaudančių dvikojų bandau trauktis sausuma.
 
Fotomedžiaga prasta dėl nesubalansuoto apšvietimo, bet ko norėti, apsiniaukę.
O tarp kitos rūšies Žemės gyventojų jau seniai pastebėjau kitokių gabumų. Išsiunčiau linkėjimų.
http://www.youtube.com/watch?v=IaMQQeIS164
Im – mano, pokr – mažas, navak – valtis, džianapar’ – kelias ir t. t., iš klausos nesunkiai galima išsiversti ir vediniu paversti.
Kad nebūtų nuskriausti tie, kam labiau prie širdies vizualinės dėlionės, paleidau tą pačią muziką grojantį atviruką.
http://www.youtube.com/watch?v=y6pH8R4jDjM
Dabar jau atlėgo, kad niekas neliko be lauktuvių, nes žinau, kad parodysi laivelį – ir žais laiveliu.
 

Šienapjūtė. Akiai nematomi, bet tebelinguojantys įdžiūvę laukai visada kloja liūdesiu. Senasis tėvas ir parvažiavęs iš miesto sūnus ima dalgius ir brenda į sodybą juosiančias, rodos, neaprėpiamas pievas, gula aukšta, iki paskutinės minutės brandinta žolė. Žiūri vaikas, kažką dedasi atminčiai, karšta, nuobodu, kažko ir nerimastinga – kas ten už lauko... Tikrai visa tai buvo? Tikriausiai, nors seniai jau kiek užmatai pjauna mašinos, byra pakuotės, viskas teisinga ir patogu. Nekinta tik pagrindinis planas: paskui šv. Joną vis dar eina šv. Petras ir Ona, o įkandin neskubėdamas traukia ruduo.
Tik trumpai, tik kol kas pats vešlumas, diena kita, suliepsnos ir laužai, visi šnarins po papartynus, o aš jau pamačiau, kas gale lauko: šviesų uodegos...
Šviesos plaikstosi visokiais pavidalais, bet, kaip taisyklė, gęsta sotumo išsekintos. Tada užsikūręs lauželį likučius periodiškai šildosi ubagas.
Paskui vėl atsiranda jėgų leistis pirmyn, tik nuo ko pabėgsi? Ir jei nori pabėgti, ar reikia kur nors leistis? „Niekas neužmirštas, niekas nepamiršta“, – šviečia šūkis iš sovietinių renginių veteranams pagerbti. Su idealų nešuliu ant kupros žiburių šauktinis yra ten, kur sueina visi keliai.
Kuprotą tik grabas išlygins.

gili senovė http://www.youtube.com/watch?v=EoWLCmbEwEs

Teksto originalas Rabindranato Tagorės, muz. Aleksejaus Rybnikovo.
Dainą atliko įvairūs dainininkai (iš naujesnių versijų traktuote išsiskiria Sevara), o čia mano variantas (žodžiai rusų kalba) 
http://www.youtube.com/watch?v=327IgfeWfLg

Išpažintis
... Dangaus sferoje mirkčioja žvaigždės. Tyku. Žiūriu į tuštėjančią tarą ir bandau komunikuoti su Protu, nes turiu problemų – neseniai manim susidomėjo iškart kelios moterys. Pasimečiau, gūžtą ėmė sukti mintis pasiūlyti susitikti kur nors gamtoje, kad ir Mosėdyje, tarp akmenų ir krūmokšnių, bet ūmai įsisąmoninau, kad šiais metais labai daug erkių, tačiau svarbiausia, kad labai nuvilsiu. Už jaudinančias minutes, žinoma, dėkoju savo fantazijai, bet neatsakingą mintį išroviau ir mėginsiu šį tą apie savo neperspektyvią asmenybę atskleisti nuotoliniu būdu.
 
Dexterio laboratorijoje jau seniai panirau į grafologiją, nes ji ne ką tenutolusi nuo grafomanfilologijos. Mano tyrimų sritis – rašysenos pavyzdžiai. Nors dauguma šiais laikais rašo kompiuteriu, telefonu, bet analizei man pasitarnauja įvairūs senesni rašto pavyzdžiai (pirkinių sąrašai, dedikacijos, nevalingi papeckiojimai paraštėse ir pan.).
Pedantiškai sudėliotos postambės raidės, dantyti raizginiai, visokios kilpelės, paraitymai, padrebinimai – nebloga charakteristika to, kas dedasi savininko makaulėj. Daug sako parašas. Pavyzdžiui, mano – kaip kažkada ant smūgio susigalvojau, taip ir turiu, nors daug kas klausinėdavo, kas ten per dratas, ir sakydavo, kad bet kas galėtų tokį padirbti. Bet tas pusiau pasąmoningas dratas, pasirodo, tada ir ištraukė į paviršių chaotišką mąstymą, ir nėr čia ko slėpti, nes išlenda. O kiti žmonės gerai apgalvoja savo ženklą, ištobulina, ir tai rodo, kaip jie atsakingi savo asmens atžvilgiu. Neatidūs aplinkiniai maskuotės nepastebi, gal žmogus ir pats nuo savęs pasislepia kaip po varnalėšos lapu, bet aš matau kiaurai, nes išstudijavau daug mokslinės literatūros, žiniuonių aprašymų, o praktikuoju seniai.  
Tyrinėju ir su raštu susijusią sritį – plaštakas, pirštų, nagų formas, o kai pasitaiko proga, ir visokius delno kauburius bei linijas. Tiesiog žmogui naiviai pasakau: biškį parodyk ranką, ir taip iš įvairių požymių sužinau, kas nervingas ar kitaip jautriai nestabilus, pasitvirtinu savo intuityvius spėjimus. To reikia tam, kad mokėtum su žmogum apsieiti, nurodyti jam taktines gyvenimo klaidas, o ir savisaugos sumetimais.
 
Aišku, daugiausia žvelgiu į nuosavas akėčias. Pirmiausia kalvos. Saturno kalva (po didžiuoju pirštu, atsakinga už vidinį pasaulį, savianalizę, tiesos ieškojimą) bei Marso kalvos (ploteliai delnų šonuose, atsakingi už ryžtą, aktyvumą ir pan.) – vien kažkokios nuospaudos (mozoliai). Bet džiaugiuosi, kad Veneros kalva, esanti aplink nykštį, nėra per didelė – tai rodo, kad nekankina obsesinis-kompulsinis sindromas, visko užtenka ir viskas tenkina (dėl kankinimų netiesa, bet reikia pasikliauti cherologais). Tik ta kalva, kaip ir Mėnulio (priešais venerinę esanti sritis, atsakinga už dvasingumą), nūnai yra kažkokios įtartinos spalvos, lyg pamėlusi ir su baltais taškiukais. Gal tai reiškia gęstančią kraujotaką. Merkurijaus, dievų pasiuntinio, kalva (po mažuoju piršteliu) sako daug apie prigimtį, bet nedetalizuosiu, nes sunku patikėti.
 
Delno linijų studijos – išvis lenktynės su likimu. Linijos keičiasi, vadinasi, gali keistis ir likimas? Aptaki teorija, bet laiko jai negailiu, todėl viską apie savo ateitį jau žinau. Gyvenimo linija – aiški, gili, nesakysiu, ar rodo polinkį į neurozes, nes tai nesvarbu. Daug svarbiau, kad tai tik vienos rankos Gyvenimo linija, o kitos ji trūkinėja ir išduoda fizinius ir moralinius nuopuolius. Dar įdomu tai, kad Vidinio gyvenimo linijos išvis neturiu. Šia nesančia vagele tekėtų energija, atsakinga už gebėjimą atlaikyti išorinio pasaulio spaudimą. Tiek to, vis tiek jau vargiai beišsivystys.
Širdies linija, tas emocijų barometras, nuvingiuoja po Jupiterio kalva (po smiliumi) – tai būdinga idealistams. Galvos linija nuo Širdies nutolusi, reiškia, širdis ir protas nesutaria. Svari detalė ir tai, kad galima vos vos įžvelgti Veneros lanką (po didžiuoju ir bevardžiu pirštais, bet tą lanką turi tik maždaug kas dešimtas). Lankas duotas kaip papildas širdžiai.
Galvos linijos galima atsekti tik pusę.
Saturno linijos (vertikaliai per delną) nerasta. O juk tai lemties, karjeros, sėkmės įrėža.
Apolono linija, mažas vertikalus brūkšnelis po bevardžiu pirštu, Apolono kalvoje, yra. Tai svarių pergalių tikimybė (bet netikiu).
Merkurijaus linijos (skersai nuo mažylio iki nykščio) neįžiūriu. Bet, pasirodo, ir gerai. Nes išryškėdama ji praneša apie trinkančią fizinių bei psichinių procesų darną.
 
Ne mažiau šiurpi landa į sielą yra numerologija. Pavyzdžiui, gimimo metai, mėnuo, diena sudauginami ir dedami tol, kol lieka vienženklis skaičius, kuris viską ir pasako apie asmenį. Daug byloja ir Pitagoro kvadratas. Galima iš gimimo datos nusibraižyti ir ateities grafiką (data, perkelta į koordinačių plokštumą, išmeta likimo kreivę). Siaubingi skardžiai, siaubingi. Todėl manau, kad šį kartą užtenka ir rankose įrašytų gairių. Aš – silpnos sveikatos, degradavęs, nepakaltinamas.
... Gęsta paskutinė dangaus spingsulė, baigiasi ištekliai, atodūsis pakimba nevilty. Išaušo Sekminės, viskas žydi lapoja, bet kas man iš to.

(iš mano biografijos; tada dar turėjau smaragdo žiedą, gyvybinės dvasios, proto...)
http://www.youtube.com/watch?v=6tUZV3PHSKQ 
 

Truputį išsitaršęs vainikas iš nusiklausytų ir išmąstytų gijų

Birželio 1-oji – vasaros pradžia? Taip skaičiuojama oficialiai, o natūraliai – gyvenimas rodo, kad vienokia ar kitokia kaita yra susijusi su individualiomis situacijomis. Taigi visa ko niveliacija yra klaidingas kelias ir jame sezonas nesiskaito.
Man ir nuo birželio 1-osios stabiliai lieka darbas, pokyčių nenujaučiu, toliau žengiu ta pačia žingine ir blaiviu protu, o šiek tiek spalvų kartais atsiranda todėl, kad įspūdžių galima pasidaryti iš bet ko.
Kodėl pasidaryti? Vienas dalykas, didžiausias pastarojo meto įvykis buvo jubiliejinis Poezijos pavasaris. Antra, kaip girdėjau, Pavasaris yra profesinė šventė, žinoma, ne vien džiugesys, o truputį ir prievolė, nes iš anksto aišku, kad reikės atidirbti, tačiau iš tos šventės, kaip vėlgi girdėjau, daugiausia turbūt išlošia atsitiktinis praeivis, kitaip sakant, publika. Šiais metais svajonių Užupio kavinėje nieko neskaičiau, nes ten jokie skaitymai ir nevyko, tad pabuvau tuo atsitiktiniu praeiviu, generuojančiu įspūdžius.

Vienas jų apie poeziją ir šventę, kitaip – festivalį. Renginių sūkury (kuris kartais pavadinamas tuštybių muge) viešai lakioja įvairių minčių apie poeziją, ir neretai ji įvardijama kaip galimybė perfokusuoti kasdienį žvilgsnį, gyvenimą dematerializuoti, nustebti, o poezija festivalyje – tiesiog masiškesnis perėjimas į tą nekasdienybės zoną.
Tuštybės mugė – neteisingas apibūdinimas – įvairaus pobūdžio ekshibicionizmo yra ir žiūrovų sluoksnyje (kiaurus metus), tad visi panašūs. Ir ar sąžininga talžyti poetus, jei seniai akivaizdu, kaip žmonėms priimtina atrakciono forma?

Viešumas, masiškumas, ceremonijos, savotiškas religinis aspektas aiškūs ne tik atskirų regionų festivaliuose. Kad poezija su ritualu ir su bendruomene turi ryšį, sako viso pasaulio istorija. Bet poeziją ir šventes priartina prie plokščiosios tikrovės, žudo pačią jų prigimtį reglamentavimas ir cikliškumas. Tradicinė darbotvarkė, tradicinė poezija, tradicinė publika, visi patenkinti, nes gauna ko ir norėjo – tai blogiausias variantas.
Diskutuojama, kad šventė kitokia galėtų būti publiką daugiau motyvuojant ir įtraukiant, padarant dalyviais (tarkim, pasiūlius dovanoti knygelę išdrįsusiam iš jos garsiai paskaityti, norinčių atsiranda kaipmat).  Gal tai ir dvelkia festivaline kultūra (daugumai ji visai priimtina – kokių tik mūsuose nėra festivalių: gėlių, vaivorykščių, geriausios šeimininkės, šunų, šeimos etc.), gal ir pigokas tai būdas poezijai būti, bet veikia. Matyt, reginių ir fantų reikia. Bet yra kas laukia būtent šio festivalio ir dėl kitos priežasties, ir jau vien tai yra jo prasmė.
 
Kaip festivalyje jaučiasi poetas? Kodėl jis, net ir netradicinis, sutinka dalyvauti tradiciniuose renginiuose? Daug kas daroma iš inercijos, festivalis nejučia tampa savaime suprantamu dalyku. Be to, poetai dažnai yra socialios būtybės ir tikisi sutikti seniai nematytų ar išvis nepažįstamų kolegų, suvokti savo poetiškumo laipsnį (bet vien tik intelektualūs pokalbiai – mitas). Kadangi balsai kasdienoje ne sutartinę gieda, o kiekvienas unikaliai konkuruoja, šventė – gera proga pasitikrinti statusą bei pasirūpinti psichine sveikata. O juk dar būna liekamųjų reiškinių su praktine nauda – lentynas papuošia prizai, suvenyrai, buityje atsiranda sodo, daržo ar kito gyvenimą turtinančio gėrio.
O poezija? Ji yra tarp visų šitų gairių. Nusiplovus maratono prakaitą ir atsipūtus ima ryškėti keliaujantiems poetų desantams šmėsčioję nuostabūs peizažai, išnyra ir nepavaldžios bėgančiam laikui varlės akys pakelės pievoje, ir neformali gerbėjos šypsena ar kolegos žodis, pasiganiusios grįžta mintys klajoklės... Vadinasi, šventė buvo ne tik festivalis.
Romantikos ir malonaus nuovargio fone girdėti nuomonių, jog šiandien poezija tampa kasdieniškai adaptuota. Kūryba, ypač jaunųjų, tampa kova su psichiką veikiančiais informacijos srautais, bet kita vertus, darosi labai lengvu reikalu – triukšmai lengvai paverčiami kūriniu: kas užėjo, tą užrašau. Ryškėja registracinė, aprašomoji poezija – informacijos sraute nebėr laiko įsiklausyti, o skubant kapanotis užmušama poetinės kalbos muzika.
Poezija apima absoliučiai viską, bet pastaruoju metu vis dažniau nebejaučiama gyvų žmonių, visi kalba vienodai...
 
Na jau na… Yra ir nevienodų!
Ir tradicija nėra vien blogis, daug kas priklauso nuo ritualo dalyvių. 
Neretai poezijai primetamas švenčių organizatorės vaidmuo, bet iš tikrųjų ji yra virš žemės ir laiko. Kinta aktualijos ir reglamentai, o Poezija lieka. Tai įsiklausymas į savo vienatvę ir nesuvokiamos tobulybės ilgesys.
 
Buvo gražu. O į visus festivalio metu išsikeltus klausimus radau puikiausius atsakymus Almanache – kiek spėjau peržiūrėti, užtenka vien Kornelijaus Platelio ir Kęstučio Navako atsakymų į anketos klausimus.
Šią labai lietingą dieną Pavasaris uždarytas Šv. Jonų bažnyčioje.
 

Kaip įsitikinau vakarykštėje konferencijoje, ne vien man atrodo, kad rašymas reikalauja laiko. Jo kaip tik ir neturiu, jis kažkur išnyksta vaikštinėjant pasiklausyti, ką parašė kiti.
Pavasaris artėja į pabaigą, bet dar nebuvo, kad sulig ja poezija išvyktų. O pastarųjų savaičių išorinius vyksmus bus galima apmąstyti vėliau.
Dabar pavienės mintys.
 
2014 05 28
Duetuose+ su poetu, prozininku, vertėju, keliautoju Eugenijum Ališanka dalyvavo svečias iš Lenkijos Adam Zagajewski – ryškiausias Naujosios bangos, vadinamosios 68-ųjų kartos atstovas, 7 knygų autorius, netipiškas emigrantas, dėstytojas, įdomus pašnekovas. Lenkijoje jo kūryba ilgai buvo uždrausta. Pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, pristatytas Nobelio premijai.
 
Keli štrichai pažinčiai
Gimė Lvove, gyveno Lenkijoje, ilgus metus užsienyje, Prancūzijoje, nuo 2002 m. gyvena Krokuvoje. Save pavadino benamiu. Tokia būsena nuostolis ar turtas?
– Kartais praradimas yra atradimas. Daug kas kompensuota per vaizduotę, kūrybą.
 
Kodėl netipiškas emigrantas?
Lenkijoje komunizmo idėja mirė labai seniai, po 1956-ųjų niekas ja nebetikėjo. Tad poeto laikysena, viršlaikiniai tekstai reiškė ne kovą prieš komunizmą, o apskritai prieš totalitarizmą; nuo 1981-ųjų pasitraukė į pogrindį, emigravo iš Lenkijos. Bet emigracijos priežastis – meilė.
Prancūzijoje buvo išleista jo kūrinių, bet pats su vietiniais poetais bendravo nedaug. Prancūzų poezijos kalba kitokia.
 
Mintys apie  poeziją: ar tai ne per silpnas instrumentas sutelkti, gelbėti pasaulį?
A. Mickevičius, J. Slovackis, K. Norvidas turėjo milžiniškos įtakos pasauliui, jų dėka išliko lenkų kalba. Č. Milošas kitaip paveikė.
Kurti gali tik tas, kuris tiki poezija.
 
Adam Zagajewski – ne vieno universiteto dėstytojas. Ar patinka ši dar Paryžiuje pradėta veikla?
– Pavojingas klausimas. Introvertui sunku linksminti jaunus žmones. Bet kai paskaita pasiseka, esu laimingas.
 
2014 05 29
Tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija „Poezija ir festivalis“. 
Reziumė – kiek poezijos gali būti festivalyje, kuris yra viešas ritualas? Tas mažas pavadinimo jungtukas ir, pakeistas į ar, kaipmat sukryžiuotų špagas. O dabar, nors poezija ir festivalis yra oksimoronas, lai šventės vyksta.
Kodėl – todėl. Kadangi gyvenime periodiškai pasitaiko atvejų, kai mane bado už logikos stoką, pamėgau klausytis kitų. Ir ką gi – nuomonių įvairovė siūlo išvadą, kad ritualinės tradicinės paslaugos žmonėms irgi reikalingos, o tai, kad diskusijos nėra slepiamos už uždarų durų, turbūt rodo, kad vyksta sveikas procesas.
 
2014 05 29
Poezijos pavasario svečių vakaras ir premijų vertėjams įteikimas
Svečiai – iš Lenkijos, Vokietijos, Airijos, Suomijos, Islandijos, Kenijos, Ukrainos. Kai kurie veidai matyti, kūriniai girdėti ankstesniuose vakaruose. Visko daug, originalai neaprėpiami, gelbsti lietuviškai skaitantys vertėjai.

Kadangi rašinėju ne straipsnius, o įspūdžius, leisiu sau išsireikšti, kad momentais imu ir nebesuprasti, kas yra poezija. Iš chaoso išgriebti srautai, tą išgriebimą įsivaizduojant kaip dvasios pastangą? Stebiu, mąstau ir vis iš naujo klaikiai nusiviliu savim. Mat ne vienas kviestinis autorius yra išleidęs ne vieną knygą būdamas gana jaunas, ir man tokiais atvejais parūpsta: kaip spėjo? Ne tik spėjo sudalyvauti procese, bet ir turėjo ką pasakyti. Juk atsitiktiniai pasirodyti nekviečiami?
Bet tiek to. Ir greičiausiai tiesa, kad poezija gali būti neišverčiama. Iš vertimo truputį pajuntamas turinys, kampas, bet ką turi originalas, pajusti, ko gero, neįmanoma, poezija geriausiai jaučiama nacionaliniuose kontekstuose.
Ir vis dėlto vertimai svarbi sritis.  
Vertėjams irgi teikiami apdovanojimai. Kas jų nusipelnė, sprendžia ne žiūrovai, todėl nėra reikalo detalizuoti, o besidomintys informaciją susiranda.
 
Kažkurią aną dieną iškalbusis Donatas Petrošius stebėtojus pakvietė į baigiamąjį Poezijos pavasario renginį. „Ateikit į uždarymą. Nes jei neateisit, tai… Pavasaris liks neuždarytas.“