Ir vėl ruduo ir kitos mielos banalybės.

O vilnys vasarojaus, kai jūs mane apleidžiat...

Sunku pagalvojus, kokių per gyvenimą būta tų vasarų...  šviesesnių irgi pasitaikė, nors visas jas grandinėle jungia būsena nei pakartas, nei paleistas. Nėra ten žemuogių, ant smilgos suvertų, nei ko panašaus. Likimo vingius, kai kada vedančius ir į kokią nors džiaugsmo stotelę, galima raityti romantizuotoj beletristikoj... realybėj, deja, veda tik tiesioginis kelias į darbą ir beprasmybę.

Bet paprastai rudeniop atsigaunu ir stabilizuojuosi. Juolab šiuo metu galva šviežiai praventiliuota dar ir Švedijos vėjų. Kas ir kaip, įstengčiau iliustruoti šabloniniu lėktuvo sparnu tarp debesų ir reprezentaciniais paveiksliukais, būtinai su laivais, būtinai Vasa, bet verčiau tik trumpai pažymiu, jog skridau ne kopūstų bačkoj. Nors kaip transportas tiktų bet kas, kad tik pradėtų nuo oro uosto. Nes būtent jo prieigose staigiai (net tą žinant smagu pajusti momentą) prasideda kažkoks kitas būvis, o už kontrolės praryjantis laukiamasis gardas viską perverčia galutinai. Tada dar truputis dezorientacijos (hm, kur esu?), ir jau laisvas kitoje žemėje.

Šįkart atsidurta geografiškai netoli, bet kontrastas akivaizdus. Tiesa, uostas Arlanda, nejučia apsipynęs rimu iz it mai drym lenda, gana šiukšlinas, pirmas pasitinkantis tualetas dar baisesnis, negu įspūdingiausi Toi-Toi, regėti LT, bet po kelių žingsnių tai užsimiršta, įtraukia įvairovė ir bendrai labai graži aplinka. Dar vasariškai šiltas dienas persmelkęs kandesnis pusdienis, jei apie orą, o jei apie turinį – nuostabi architektūra, spalvinga margatautė minia (ir ne surūgę ar susidvasinę veidai, prie ko taip pratusi akis), maloniai betiksliai slampinėjimai, atrasti savišvietos punktai – gerai atpeikėjo, atskyrė nuo troškios praeities, niekas tapo nebesvarbu, tik hotely švediškas stalas ir laisvė... tiek to, užsimiršau ir pasileidau į šoną. Gana. Rimties jau valanda!
 
Klausimynas Ar ruduo jau pabaiga? ir kitas, kviečiąs Išminties labirintais, užgriuvo mane dar nesusimąsčiusį tomis temomis, bet praktiškai pasiruošusį.

Svarumo dėlei primetant dar ir išvedžiojimų, galima sakyti, kad tam tikra prasme bet kuris mirksnis yra pabaiga ir tuoj tąsa, taip slogus įkarštis, nerimo ir kliūčių narvas virsta gal ne iškart atpažinta, bet kryptinga energija, viskas kyla iš nuotaikų, per jas ir pikiruoja, tad viskas čiki piki. Todėl jau ir galėčiau natūraliai pildyti biuletenį Pakasynos ir navynos. Garantuoju, kad jis žmonijai neaktualus, bet svarbu, kad aktualus man. Pasirausęs senolių įžvalgų kraitėje neaptikau kokio aiškesnio pritarimo, kad kiekvieną domina pirmiausia jis pats, nors yra užuomina, kad esi savo likimo kalvis.
Tai kad plieksiu pasagėlę. Įvertinęs skaudžią dokumentikos fiasko patirtį, bandysiu per eseistiką pramaišiui su kazuistika, nuspręsta.
 
Taip tai taaaip… bet... nnn..e..e... kažkas vis dėlto vyksta ne taip. Mat iš kažkur man ėmė lįsti eilės. Turėčiau pagaliau pasidžiaugti, gal jau tuoj būsiu menininkas, nors priepuoliai mane ištinka ne kasdien, bet pats faktas, pats faktas...
 
savigrauža

mąsčiau braidydamas po plotą
kur tieji gaivūs vandenai              
sugerti šerdimi gyslota
srauniai žadą jog dar užeis...
 
deja tik praraja derėjo
lapijoj pasiklydęs protas               
kaip kurdvelkis išsivadėjo
tik šiekštas palikau nūnai!
 
engramą liūdną besupu
nei kirmiui nebeįdomu...
bestypsau vargo graužtuku.
 
bet šitoks nieko nepraranda
nudribs tuojau skylėta skranda
paskui ir stipena supus.
---
Taip kybo amžinas pabūklas
ir susimainymo stebuklas:
visų tokių batalijų
dvasia begal vitališka.
 
Nieko. Ramiai palinguojant, kad patarlės ir posakiai turi visokių atspalvių, atsiskleidžiančių priklausomai nuo aplinkybių, variantas ko prisidirbsi, tame ir sėdėsi mano atveju yra kaip tik. Vis dėlto nėra padėties be išeities.

Ir kad jau esė išskydo, o glaudus mano santykis su poezija išvis komplikuotas, įnašo į tradicinius aruodus neįnešu, viską palieku fermentuotis atskirai ir gręžiuosi (tai savotiška ekvinokcija) savo stipresniąja puse  – į (at)pasakojamąjį ir apipliurpiamąjį žanrą.

https://rutube.ru/video/7679bf3c6fc484e2dcc8c50c1a734668/

Tai ir būtų pagrindinis laimėjimas: suvokti savo galimybes.
 

Birželio nuotykiai
 
--- išlašėjo pievom lašiniai
odos nupleveno
duburėlin sugulė ramiai
kalcinatai peno                 
 
augo ir gyveno
ak seniai seniai ---
 
tačiau
virš nužydėjimų kapų    
mačiau
tą spindinčią egidą
kuri opas užlydo –
Ars longa, vita brevis...
 
Na o suprantamiau pasakius – dar vienas sezonas nusvaigo kažkur pro šalį... šoną grybštelėjęs oro srautas pastūmė artyn į duobelę... būvis įprastas, todėl jausmingos eilės nesigauna (viskas nusigalavo ir ne(at)sigauna), nykiai konstatuoju, kad pravegetuota be sukrėtimų, nors nelabai ką ir benukrėsi nuo dvasios skeleto, dar ieškau dramos garso ir vaizdo takelio, ir jo nesimato, tačiau į paskirties tašką kaip nors judintis verčianti kasdienybė turi skaistyklos prasmę: be kentėjimo nieko nebus.
(Tą teigia ir kai kurių rūšių šventraščiai, mygiantys į nusižeminimą ir kančią, bet prie jų per daug reikia galvoti, neturint motyvo, orientyro, paspirties, filosofijos gali erzinti, kelti atmetimo reakcijas. Pavyzdžiai tuomet suveikia geriau). 
 
Tai pagaliau štai rezultatai: mano kaip operatoriaus triūsas, be abejonės, nepakartojamas, tą rodo ir spec. (d)efektai, stebėsena pro plyšį, atseit pro tą minėtąją tamsos portjerą, lyg kokią uždangą į amžinybę (o iš tikrųjų kaip visada dėl nepalankių sąlygų vengta sukioti aparatūrą), bet pagrindinė vertė – kad pasiaukojamai tykant atskleisti tikrieji talentai.
Tai jau sąlytis su Menu.
 
Taigi, kaip iššūkį svetimšaliam popsui, dvasinių vertybių paniekinimui tokiais produktais kaip Lady Gaga Bad Romance,
Individualioji įmonė Gaidis Gandras Records      
eterin sviedžia giesmę Good Romance –
puoselėjančią geriausias folk tradicijas, o tuo pat – jungiančią soul klasikos, džiazo, roko bei daugybę kitokių srovių bei meninių-asmeninių elementų ir todėl ne mažiau vertingą tarptautiniu lygiu.
Rekomenduojama pirmiausia geros muzikos mėgėjams, kaip meditacinis fonas – širdies krizių tarnybos psichologams, vestuvių planuotojams ir pan. gyvenimo būdo specialistams, bet, manoma, turėtų įsismelkti ir šiaip į kiekvieną rimtą sielą.
Ar Joninės, ar Žolinė, ar kasdienos bala – atsistebėti neina, kaip tinka visada.

https://www.youtube.com/watch?v=qx7amdWX7CQ

08...
Mėnuo prie telkinio

„O, kaip sunku įžvelgti savo atvaizdą, – mąsčiau prie prūdelio. – Nepermatomi tie ezoteriniai vandenys. Bet kurkite, varlelės, kurkite... Dar pažiūrėsim, kai dugną grabinėsim.“
Ir lietūs plovė, ir kepė sausros. Aplink tvyrojo liūdas ir blūdas.
Budėjau individume, liepos luoto nešamas.
 
Bangavo palengva ir ne visai, smaigstė diegliai ir sunkiai perėjo nežinia.
Kaipgi, būna ir mano gyvenime krizių. Na bet, suku šiaip ir taip, normaliokas, visiems jų pasitaiko, net ir labai užsitęsusių, paprastai vadinamų prigimtyje užkoduota tematika, iškilniau – lemtimi.
Laukiu, pučiuosi. Gniaužiu melizmą, besiveržiančią per marazmo tragizmą.
Ir vieną kartą, kaip jau ne kartą, iškentus liepą savo, čakros sualsavo. Jėgos plūsta į apsususį kopūstą.

Taip ir išėjo triada „Fatumo aspektai“ (šerdis – pastangų ir valios prasmė).
 
pančiai
gėlėtu taku žengia dienos
ir žvengia arkliukai ir ienos
įrėminę skrydžio erdves
užpjauna takažolę vieną
kinkysi ar vilksies padieniu          
į kankinį amžiams įšvęs
 
egzistencinis stūmoklis
ir tenka ryti kietį
gilyn atgal ir vėl
vidun tik viskas tėr
negali išsilieti
 
šepetys repetys aukštą pilį pastatys
ant aukštos kartelės
pats ir pasikarsi
 
Po visko pagalvojau: atrodė tokia beviltiška špygutė, o gera susisuko gūžė. Apvali kaip balionas. Tik kad įsipaišytų į biotą, kažko per daug... galėtų būt lengvesnė. Dabar pūkšt ir...
Bet kažkas gi turi iškelti vandenį, kad išplauktų kas kita. Čia ir užsimezga Memleto tragedija tikriausiai.
O apskritai apvaliai – gal tai budėjo ne kopūstas, o mėnulis? Dar prieštvaniniais laikais darželyje dainuodavom: dvi varlytės lankoje tarp žolių tupėjo, į mėnulį vakare jos liūdnai žiūrėjo...
 
Va taip atsispindėjo laikas nuo Rasų ir per žo(de)liavimą atsirito į dabar.
 
Eigos sunkumų išvestinė
https://www.youtube.com/watch?v=vNUgGzsCJwE
 

Iš rinkinio „Pavasario kriokliai“
 
dūmos
https://www.youtube.com/watch?v=9pVp9F19bSg

~ ~ ~
kylis

vai niekaip niekaip neišaušta      
kažkas nudžiovęs irklą šaukštą –
ne tavo daliai pietūs, ne –
tęvas kratydams kinkeles
graibai tik standžią riebią krėną
o bangos gruma pragare
 
ūmai tik drykst pro mūką lėną
stiebias pirmagaliu kurėnas
grimzlė į košę įsispyrus
skiautrė raudoja įtempta
 
gegužraibiu suklinka mėnuo       
ir sunkiai teka melasa
© P.
 
~ ~ ~
žemčiūgai
https://rutube.ru/video/714aa8bdd07b20240a2de4a2118c292c/?pl_type=source&pl_id=4570

https://www.youtube.com/watch?v=lCIKmyw-atA

~ ~ ~
Ir štai jau klonius ir miestus beužliejąs Poezijos pavasaris...

~ ~ ~
Nors kadaise mano empiriką yra drumstę familiarūs klausimai, kaip taip įmanoma visur įsitrinti, kitaip sakant, už kokius nuopelnus įleidžiama į visokius salionus, viešnages, mat į Literatūrą įeiti duota ne kiekvienam (taip, žinau, ne į kiekvieno „...“), – bet ūpo pasidairyti, pasižmonėti  nepraradau.
O tos paslaptingos įsitrynimo technikos iš tikro nėra. Yra tik veiksmas (kažkaip turbūt koreliuojantis su akiračiu). Kad ir dabar – išsiplėši iš tinklų ir trauki į pasirinktą PP renginį. Grafikas juk ne paslaptis, įėjimas laisvas (išskyrus Lukiškes). Viskas čia pat, Žemės planetoje, realiai online. Jei maršrutai atrodo tik sausai kultūriniai-teoriniai ir niekur netraukia toks atavizmas kaip nostalgija (tarkim, esi grynai internetinis rašytojas), pastūmėti gali bent jau klausimas: kurpia, kuria daug kas, tai kuo gi toji, atsiprašant, profesionalų unija ypatinga... nejau būna kas nors gero toje pavasarinėje amatų mugėje? Bet turint omenyje, kad kažkam patrauklios ir sėkmingai vyksta įvairiausių amatų šventės, gal ir šioji ne nukrypimas... Trumpiau sakant, jei kartais liežuvis pavargtų malti peikiant a priori, tada pirmyn.
 
Aš savo ruožtu, kaip ir kasmet, apsilankiau nemažai kur. Iš anksto sau žadėjau, kad ant grėblio nelipsiu, sklaida nebeužsiimsiu, nieko nesižymėsiu, stebėsiu laisvai, bet kadangi mano specializacija apima ir didesnius valingo elgesio svyravimus, o grėblys pats persekioja, nenorom pradėjau ryškinti, ką galėčiau papasakoti, jeigu jau kas paklaustų... Laimei, deja. Be to, vadovaujuosi dar ir kognityvu: reportažai yra neįdomus žanras. Čia tau ne eilės. O kiek anksčiau prifotografuodavau, dieve mano, kiek prisigraibydavau visokių įdomybių (be avansceninių įspūdžių, labai vertinu ir kažkodėl būtinai taip glotniai prie manęs pustuštėje salėje prisėdančių žiūrovų monologus, ir ne veltui sakoma, kad болтун – находка для шпиона), bet visa tai jau zipuoju ir beviešinu menką dalį...

~ ~ ~
Žvalgyba vyko normaliai.
Bet kad ir skurdžiu konspektu nepaskleisčiau to, ko nereikia... o reikia viešumoje gražiai ir teisingai...
Tai smulkiai ir neakcentuosiu, kad publikos daug kur skystai, jaunų veidelių itin reta (išskyrus teminius susibūrimus), netaršysiu ir kaip tyčia vis sutinkamų tų pačių žiūrovių, siekiančių ne tik meno, bet ir sąlygų jam, todėl niurzgančių, kad pro langą traukia skersvėjis ir gatvės triukšmas, bandančių jį stelbti lyg viena kitai, lyg aplinkai skirtomis remarkomis (šita kasdien kuo nors nepatenkinta, neklausykit jos), pusbalsiu (akys primerktos arba stulpu aukštyn) ką nors cituojančių ir šiaip uoliai nešiojančių Poeziją senų ir šviežių rinkinių prikrautuose maišeliuose (ir vėl mačiau tokį Swedbank popierinį, tikrai tas pats, kaip pernai, užpernai, užužpernai, ta pačia, tik jau patamsėjusia lipnia juostele paklijuotu kampu. Bet, kaip žinia, taupai buity – kultūrą remi).
Nesisielojant trumpai paminėtina, kad vis dar užsuku ne tik į tiesioginių susitikimų su Poezija patalpas, bet ir į knygyną, prie kalnų, ir vis užsigalvoju, ar visiems būtina... tarkim, padalyvauti jungtinėse rinktinėse... gal pirminiame etape, kai siūlaisi, liberaliai nusiteikusi periodika paima, o paskui tas ir paplinta į almanachus... o jei dar kokiam feisbuke kas pasakė, kad esi kietas, tada kodėl nepabuvus.
Nors aš, išgirdęs, kad esu dydis (y) poetas, tiesiog truktelėčiau aukštyn kelnes.
 
Būna gerų protingų renginių; būna gerų pavienių benefisų.
Tikslinių grupių valandėlės – plius minus, pagal temas, nuotaiką, dalyvius. Taip ir turi būti.
 
O diskusijose prie stalo (tai vadinamoji Tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija), kad ir kaip kiekvienas iš prelegentų pakreiptų duotąją temą, įdomu visada. Pastarųjų kelerių metų atmintinėje – pokalbiai apie masuotę, Poezijos ir festivalio santykį, Poezijos valstybę (žemę, Tėvynę), Poeto (ar)kankinio būvį pasaulyje; š. m. objektas – „Poezijos ribos – eilėraščio nesuvaldomumas XXI amžiuje“.
Gera tema, nors gana aptaki, gal dėl to jaučiau, kad gali būti slidinėjimų... (kritikai ir lit.tyrinėtojai kartais savo veiklos baruose, nustebina atradimais to, ko nemato patys autoriai; todėl kodėl negali būti ko nors nepaprasto diskutuojant?; tačiau pranešimai, kad ir be didelių diskusijų, prasinešė gana turiningai).
Kad samprotavimų, abejonių ir konkretesnių pasažų visuma naršys kūrybos situaciją, laukti buvo galima. Nors ir ta situacija aptaku, įmanoma tokia išvestinė: elektroninės ir popierinės knygos... slam‘as (tempas, energija, fejerverkai, šou?) bei tradiciniai skaitymėliai (Menas? gal visgi pop?)... pakedenti klasikos nuopelnai (kaip savo vaidmenį atlikusio, o nūnai jau pasilsėti galinčio senelio)... ir vis labiau tvinstanti registracinė, aprašomoji, proziškėjanti poezija, paradoksaliai... pametanti temą, klaidžiojanti asociatyviniais šuoliais, nubėganti bėgančia eilute...
 
Kalbėjimais-paklausymais-patylėjimais prabėgo ir tokia paprasta (ar pernelyg liberali) mintis: man poezija yra tai, ko norisi dar ir dar... tada nesvarbu forma... (galvoju: ar tai nepaneigia teiginio, kuriam beveik norėjosi pritarti mąstant apie aprašomosios poezijos invaziją? na gerai, tarkim, norisi ir gana, staiga randi stebuklą ten, kur nesitikėjai, tik jei minėtoji poezija apibūdinta kaip atitolimas nuo meno kalbos kodo (stabilių poetinių įvaizdžių ir pan.) – tai ar stabilūs poetiniai įvaizdžiai nedvelkia kokios nors įgrisusios (ir susirinkusiųjų praktiškai vienbalsiai ką tik nuvanotos) tradicijos kvapeliu?
Be tų stabilizatorių gerai ar blogai? Poezija yra ar nėra?

Kuo labiau giliniesi, tuo viskas painiau: išvien štampai net šnekamojoje kalboje, ir jokiu specialiuoju poezijos mylėtojų kodu jų nelaikau (kad ir tas norisi dar ir dar... ar čia būtų apie tą nesibaigiantį sielos maistelį?), ką jau kalbėt apie stabilumus poezijoje... žinoti juos gerai – kad vengtum, bet dar geriau, jei aplankytų mintis, kad labai sunku parašyti ką nors originalaus... (čia ir kalbos gelmės, ir paties seklumos).
Ir išvis: Poezija – ne terapeutė, ne socialinė darbuotoja, ne amato mokytoja, ne šablonų rinkinys. O gal? Gal nereikia kabinėtis prie žodžių, nes taip galima vilktis be galo, ir tikrai gal viskas tik žodžių žaismas, priklausantis nuo to, ką žaidi...
 
Naudingi pastebėjimai – apie PP almanacho reikalus. Jis, kaip žinia, sudaromas iš metų publikacijų kult.periodikoje (kažką apie kuriančiųjų aktyvumą ir periodikos pasyvumą sako tai, kad įmanoma prastumti tą patį keliems leidiniams). Autoriai (sena tiesa) vieni kitų neskaito, tik rašo, rašo, rašo...  pilna tradicinių bandymų, kartojimų, tęsinių tęsinių, tuščiosios eigos... Kokybės stoka.
Todėl almanachas – ne kokie nors metų atradimai, o bendros situacijos iliustracija.
 
Tad apie ką diskusija? Iš esmės apie viską, kas apkalbama nuolat: apie poezijos beribiškumą (ribas turi tik pats); apie poezijos neprivalėjimą būti kažkuo radikaliai nauju, nes žmogus nėra radikaliai naujas; apie kalbos kaip komunikavimo priemonės paskirtį... (savo  pranešimu, panašiu į nesistengtą valdyti metapoetry, gerai susirinkimą baigė R. Užgiris).
(raw material archived).

~ ~ ~
Vakarai išėjusiems atminti – vieni iš natūraliausiai tekančių renginių. Nuoširdūs, be išprotavimų, pritempinėjimų. Kyla minčių net ne apie laiką, sielų judėjimus, o apie ilgaamžės laikmenos – kalbos slaptingumą: ji išsaugo kitur jau esančius, saugo mus, į pasimatymą beeinančius. Šioje kalbos dimensijoje viskas tampa realybe dabar.
Taip ir su Jurgiu Kunčinu. Ant teletilto (per dokumentiką, tokį smagų filmuką iš archyvinių kadrų, namudinių įrašų) ir vėl pabendrauta tiesiogiai... Sunkus buvo žmogus, nelengvas jo gyvenimas, daug klaidų, bet dabar viskas žiūrisi labiau per švelnios (savi)ironijos, atlaidumo, šviesos prizmę. Kaip poetas žinomas, nors buvęs ne tarp garsiųjų, ir kritikuotas už aprašinėjimą, prozižkumą, bet daug kas praėję per gyvenimą susiguli, pasisuka turbūt aiškiau, tad kaip tik Jurgis ir matyti savo jubiliejinėje eilių rinktinėje (lyriška Malūnų gatvėj be malūnų), talpinančioje bene pusę to, kas parašyta įvairiais periodais.
O viršūnėj, be abejo, Tūla, kelionės į nepasiekiamumą sunkusis grožis, poetinė proza, poetinė... (Atrodo, jinai ir mokyklų programose, matyt, nagrinėjama, krapštinėjama priešistorė, prototipai, mokoma suvokti?
To neišmokoma. Nei spalvų, nei bedugnės, jausmų, aromatų, nei Užupio, nei...
Jei baisiai svaigu, štai puikus antidotas: kadre Jurgis kemšasi pypkę, o kažkoks interviu meistras klausia: sakykite, ar tai apie Tūlą... na tą ginklų gamyklą Sibire? Jurgis atsako: miestas Tula ne Sibire... O Tūla – vardas.
Klausiamas, kaip gimė knyga, sako: na, suprantu tą visų mėgstamą sparnuotą posakį, bet – gimsta vaikai, o knygos rašomos. Kaip šitą? Reikėjo... vienąkart užrašiau tai, kas man seniai buvo aišku.

~ ~ ~
Užsisvajojęs imu gretinti virtualią (šiuolaikišką kūrybinės pakraipos) erdvę ir gyvus (seno raugo) sambūrius. Skirtumų kažkiek yra, bet jau panašumai... Ir vienur, ir kitur nukerta masė: kaip įmanoma šitiek daug prirašyti? Kas gena? Nerimstantis talentas? Troškimas išsikalbėti? Būti pastebėtam, nors teigi, kad niekas nesvarbu? Gal tikrai kūryba tai vienišųjų išsigelbėjimas?.. betgi kuria ir nevieniši?..
O tų žaidimų, kautynių randai, o ekspromtų žavumas... juodraščiai, švarraščiai, užstalės, pastalės... o jau ambicijos, o tas dirglumas, o savosios personos svarba!..
Taigi, panašumų yra, nors galima apsimesti, kad ne.
Tik paradoksas tas, kad gyvoje PP terpėje, kaip ją bevadintum (tuštybe ar pan.), yra žymiai daugiau sveiko prado.  
O gal čia tebeklaidžioja kito laiko fantomas.

~ ~ ~
PP programos dalyviai – gal jau nesiimsiu kategoriškai kalbėti apie liepsningą savanorystę (visgi manau, kad kažkurioje stadijoje dažnam kalasi viltis, kad kas nors ne tik stebės, bet ir girdės).
Įdarbintieji (prievolininkai) atidirba be pastebimos kančios. Gal jos nė nėra. Nors yra programa, bet yra ir gyvo ekspromto.

O kaip man patinka periodiškai nugirstami ne vieno brandesnio veikėjo pasisakymai apie tai, kad jam (jau) nėra mirtino poreikio dalyvauti tuose šventiniuose performansuose, kad vis mažiau noro sekti bendrą kultūrinį kontekstą, gaudyti kažkokias ten antbanges, atradinėti kažkieno atseit naujas ir nerealias saviraiškas... nesgi saviraiška – viso labo ribos to, ką moki, saugiai tame sukantis ir nenorint daugiau. Kiekvienas už save.

Gerai nuteikia ir prasklendžiantis senas mano paties požiūris į užsienio svečių vaidmenį Pavasaryje: ar galima susidaryti apie autorių bent apytikrį vaizdą pagal (geriausiu atveju) kelis ir nežinia kiek kokybiškus vertimus?

Maloniai pakaso ausį ir toks šventinės juostos siūlelis (tiksliau, ąžuolo lapų vainiko karkasas): kalbama, kad per skubėjimą kažkur traukiasi pati Poezija. Ją gožia perprodukcija... (ooo... čia gali būt sunkus kelio ruožas, rėmimo fondų geografija net nesvarbu, tinka skersai išilgai LT). Prirašoma ir prileidžiama daug š.

Kitaip tariant, galima (rinkoje ir aplink telpa) viskas, bet sveikas protas kartais turėtų paklausti: savikritiką pažįsti?

O gal nereikia? Gal vėliau kas nors ir tave atras, nuščius ir supras, ką tu gyvenai?
 
~ ~ ~
Pabandyk tu šitą pasakyti ne Pavasario kontekste. Pabandyk užtvenkti upę – nuneš velniop kaip besmegenį polaidžio tvanas.
 
Rašinėlio pradžioj sąmoningai panaudotas žodis pasižmonėti.
Nes visur veikia (taigi komuni-ku-kuoja) paprasčiausiai žmonės.

~ ~ ~
https://www.youtube.com/watch?v=TEE20yxM8Mc
 

Impresionistinis flūdas, bet įmanomas ir grūdas

(Iš serijos „Intymieji pasiplepėjimai“. Fonui galima youtube įsijungti Sviridovo valsą „Метель“ arba neįsijungti nieko, įskaitant ir galvą)
 
Kažin, ar visada lengva sugauti kito mintį. Kažkodėl manau, kad apskritai neįmanoma. Žmonės kalbasi, atrodo, kad susikalba, bet iš kur tada kyla visokie „o tu sakei“, „o aš ne tą norėjau pasakyti“. Įsisavinus buitinių kontekstų savitumus (virtuvių, miegamųjų ir pan. lokalizacijų studijas paliekant dar ieškantiems), prie vienišo apmąstymų stalelio kompaniją palaiko sena išvada: tik požiūrių (platumo) skirtumai lemia, kas ką išsitrauks iš absoliučios daugiaprasmybės.
Kaip tik todėl ir savo padrikuose, eskpromtiniuose etiuduose, kurie kartais atstodavo įsivaizduojamus pašnekesius, taip mėgtas gyvenimo peržvalgas kadaise ir baigiau – kai ėmiau įtarti, kaip lengvai išverčiama į juokus tai, kas tikra, o absurdiški nuotykiai, kurių patirtyje dar daugiau, tapatinami nebent su primityviu dirbtiniu humoru. To įtarimo pagrindu mintys (jau nekalbant apie santykius sociume) natūraliai ėmė persitvarkyti. Buvo, tiesa, stebėtinai nesmagių duburių. Bet kadangi žinau savo didžiausią minusą – toleranciją, ir iš gilaus nusivylimo vis dėlto nesikabaroju kitamanių triuškinimo laiptais, net labai nutolusias nuo mano koncepcijos įvairias traktuotes kaskart apmąstydavau be įniršio ar užsidegimo keršyti;  taip ir po šiai dienai periodiškai prasiplečia suvokimo ribos (įvairovė atpeikėja nuo bereikalingų įsijausminimų, ir už tai tylomis padėkoju kiekvienam posūkiui). Kaip dovaną priimu pasikartojančias progas pajusti minties pateikimo slidumą ir neužmiršti, kad visa ko supratimas – asmeninis reikalas. Žmonės...
Sakoma, netgi pasauliai.
Tai ir gerai, bet mano ne kažin koks. Nelinksmas, kupinas nuklydimų nuo formato, galų gale ir nekūrybiškas, nes tai, kas liejama tuose šnekėjimuose, man yra tiek elementaru, kad išrašant nesukelia jokios kančios, o kaipgi kūryba be jos.
Gal reiktų pastumti į šoną savikritiką ir dėl savo pozicijų pakovoti, betgi charakteris... greičiau pasitrauksiu, nei ką įrodinėsiu.
Tiek iš gyvenimo, kurį ir apsakyti iš esmės nepavyko. Šit, susimoviau dar ir intelektinėje veikloje. Net prozos žemumos neįveikiamos.
 
Taigi, tebesikuičiant kūrybinių erdvių vis dar bandomajame rėželyje, tiesioginį atpasakojimą ėmė keisti abstrakcijos (bendri pamąstymai), nes nepasiteisino įsivaizdavimas, kad kas nors įdomesnio gali būti kaip tik asmeniškai patirtuose siužetuose, kur atkartojimų, šablonų tikimybė santykinai maža. O pasirodo, kad išmislu tviska viskas. Nei čia buvo, nei čia ką. Bet gal trūkumus padėtų sušvelninti gerai pasirinkta išraiška? Raudoti tai raudoti, žvengti tai žvengti – tiesiogiai, aiškiai, nepaliekant jokių tarpinių atspalvių.
Gaila, neišeina, tad ir mėginant sudėtingesnį žanrą (vingiuoti aptakiai man sudėtingiau negu pasakoti), išraiškos priemonės labai nesiskiria nuo visada naudotųjų; mutavęs nebent turinys, kai ką išleidžiant ar prigesinant, bet vieną nepakitusį bruožą kaip konstantą randu – tai saviironija. Štai koks visų klajonių ir išgyvenimų rezultatas, štai jis. Neblogas, manau, nors keista, kai kam nors pasirodo kitaip.

---
... Pagaliau baigta, pavasario brizas iškedeno paskutines mintis. Tačiau iš dugno pakilo alternatyvusis lieptas – vaizduojamasis, nežodinis menas (deja, ir čia mano technika lieva, o dėl požiūrio į produktą net ginčytis nėra ko). Gerų peizažų nemoku (nors Žvirgždas davė gerų pamokų), Aleksandravičiaus portretai irgi ne mano, precizikos nepasiekiu (nors Budvyčio miniatiūrų net sodo namelyje turiu), o kad labai mėgstu žvalgyti ir paveiksluoti paprasčiausius daiktus... laikau tai savo stilium ir dar daugiau. Juk per foto ir burtininkai daug mato, ateitį net numato.
 
(eksperimentiniai darbai)
Kalėjimas (Alcatraz) – autoportretas. Akys, kakta, ratas rato nepaveja, varo tas amžinas dviratukas.  Galimos ir kitokios insinuacijos (pvz., toks tokį traukia ir nepaleidžia, ar kt.). Jų neatmetu, bet ir neužsiciklinu, nes žinau, ką geriausiai matau ir ką norėjau išreikšti. Na, nesuprasta, tai ką jau dabar, argi pirmas kartas. (Iš apmaudo nusigraužiau vieną nagą, bet gal ataugs).
Riešutai – mano sodo derlius. Tokie faktūriški, įdomiai raukšlėti tvariniai, dar nuo rudens šokę į akis iš dėžutės, įsitaisiusios chaose netoli kompiuterio, ir pagaliau įšokę dabar. Jau nudžiugau, kad kaip reikiant pakvipo konceptualiuoju menu, bet... stop mašyna net benzina. Parašysi pavadinimą pensionas – ką nors garantuotai įžeisi. Padaužos? Bet įvardijimas per garsą – tik dalinė mintis. Kazokai – aha, asociacija su ožiais. Plikiai – vėl kokia diskriminacija. Plenumas, polemika, nesusikalbėjimas, individai... ? Visi vienodi (rūšis) ir tuo pat skirtingi. Kevalas – tai ribos (jei viduj smegenys). Po šimts, vėl kažkokia užuomina. Niekur netaikysi, o vis tiek kur nors pataikysi.
Taigi jokių tokių laisvamaniškų eksperimentų! Rimtis, dalykiškumas – saugos ir stabilumo garantas! Todėl semiotika. Begalė variantų.
--- ---

Pirmas Gaidžio gabalas praėjo idiotiškai. Ir nieko, tai tik profilaktika. Atėmus dalį (širdies ar jaknų) dar nestimpama.
Nors, tiesą sakant, kartais taip silpna... Parsivelku vakare namo ir susmunku kaip maišas. Piššš... Jokių papildomų skaitymų, jokių skrajų minčių.
Bet kas čia stebėtino, kai nusivarai per dieną. Tik titanas pajėgtų imtis intelektualinių veiklų nakčia. Be to, pavasaris, avitaminozė ir paūmėjusi sklerozė. Todėl labai tankiai užmirštu bandančias dygti senas nuoskaudas ir pasiryžimą jas išmušti lig vienai, ir sveika nuovoka sverdi, ir bejėgis esu iki negaliu.
 
-- O vis dėlto sukasi sena galinga katarinka apie realybę. Seniai gilinuosi, ir esu prikraigliojęs daugybę lingvistinių-vaizdinių traktatų apie tai, kaip aplink, gal net keliose paralelinėse ir persidengiančiose erdvėse su vienokiomis ar kitokiomis paklaidomis vyksta panašūs dalykai. Nedrįstu tvirtinti, kad tai fabulų kopijos, nes viskas – ne priklausantys vienas nuo kito išvediniai, kai kada ir jų būna, bet toli gražu nebūtinai, dažniausiai tai tiesiog ore tvyrančios analogijos ir momentiniai sutapimai, kurie greitai nuslenka savais keliais. Atpažinimai dažniausiai klaidina, akivaizdžiais faktais palaikytos sandūros netvarios, pastovus tik judėjimas ir kažko kito pradžia.
Tokia mano viso likusio gyvenimo įdomiausia, pagrindinė tema – stebėti ir skaityti gyvenimo srauto simboliką, sąvokų darinius, asociatyvinius sluoksnius, sapnynus ir pan.
 
Dabartis nieko asmeniškai naujo ar stulbinančio nepateikia (nereik ir norėt, nuo tam tikros ribos prasideda retrogradas), bet galva jau toks atributas – nori nenori, kažką vis mala. Kai kas paleidžiama pro kiaurasamtį, kai kas dėliojama pritūpus prie kompiuterio ar kokios popierinės atmainos, vyksta desperatiški fiksavimai ir kontempliavimai, bet kiek ką beatradinėtum (per sau įdomias paieškas), viskas vis tiek atveda į mirtį. Prisimenant naujausius šauktinius – dar neužsivėrė anapusybės anga, pro kurią prieš pat Kalėdas išėjo pažįstamas jaunuolis; o ką tik ir ta nužudyta nepažįstama mergina... Kol neįvykę, nekyla jokių įtarimų, dėl ko nei iš šio, nei iš to prieš akis pradeda sūkuriuoti koks senas daiktas, grįžta nuotykio ar meninio siužeto fragmentai, koks vaizdo klipas, nes ar maža apie ką galima pagalvoti, prisiminti, – ir jaunuolis dar aiškiai spinduliuoja perspektyvą, o jaunamartė gyva sveika ir dar nežino, kad mirs ne kūriny. Ir niekas nežino. Visur matomas tiesioginis, vienplanis normalus vaizdas, o jo šifras, jei kartais pabandai perprasti, atrodo nesąmonė net pačiam ir paprastai baigiasi visai ne tuo, ką išsigalvojai.
Tai, kas įvyks, vienu ar kitu būdu jau duota žinoti, kad amortizuotų (užprogramuotą ar vis dėlto atsitiktinę?) staigmeną, bet smegeninės vidaus nepasiekia.
Sukasi tik kasdienos paveiksliukai, daugiakalbiai garso intarpai, atrodytų, tokie skirtingi gabalai be ryšio. Bet tai tik informacijos formos ir ryšys oi koks yra.
 
Greičiausiai reikėtų susitaikyti: jo neišnarpliosi niekada. Tiesiog ribotas protas, o jutimai tik daliniai. Jei dar galima kiekvieną reiškinį suprasti (permatyti) bent trejopai, tai sintezės, to, ką sako visuma, o kitąkart kaip tik praslystančios pro akis pavienės detalės, vis tiek nesugauni. Net ir kai pačiam po kiek laiko stukteli dėmenų suma, nieko neįmanoma perpasakoti ar paaiškinti kitam. Yra ir liaudiškas, ir mokslinis tokio regėtojo pavadinimas, bet nustatymas ant patologijos žymens (šiza) viską pernelyg supaprastina. Nes o jeigu tikrai – jei žemiškoji tvarka tėra tik viena realybės projekcija, kurią dar galima suvokti ir kurios laikaisi įsikibęs kaip aiškiausios tiesos? Įdomaus čia mažai, gana pažinu, ir daug daugiau ne atradimų, o nesusipratimų per emocijas. Žmogus kiek didis, lygiai tiek menkas ir silpnas.
Kaip ten bebūtų, žmogaus smegenys naudoja tik iki 2 proc. galių. Daugiau uždaryta.
 
Iš tų grynai žmogiškų pozicijų žiūrint, man likęs dar vienas neištirtas reikaliukas. Mintimi, jau nekalbant apie žodį ar veiksmą, galima prisišaukti ko tik nenori: uraganą, tamsą, geranoriškas pastangas nesąmone paverčiantį atvirkštinį atsaką, – bet tik ne gerąją žinią: nesavanaudę bendrystę (jei meilė yra, ji tokia). Fiziniai asmenys, taip lengvai deklaruojantys dvasinį lojalumą, nėra tikri, gražiai kalbėdami patys nejaučia, kaip išduoda užslėptą „ne“. O jei tame paviršių žaidime esi pakantus, nesiryžti atvirai suabejoti tuo veidmainystės grožiu, jei gaila, neteisinga atrodo pernelyg nuožmiai nuspręsti (visgi psichologinių vingių aibė), – tik pats nukenti: esi vertinamas kaip bestuburis, kurį paprasčiausiai išnaudoja ir pakiša. To buvo ir yra. Oi tada jau, ojojoi.
Bet kai tik imi galvoti, kad jos, tos gerosios žinios – tokios nepasiekiamos kategorijos – esi pasiruošęs atsisakyti, jokiomis energetinėmis aspiracijomis nebejudinti (prisipažįsti iš tikrųjų, ne prašliuoždamas kompromisiniu minties krašteliu), tada ima sektis: lengvai rikiuojasi ir išsiriša įsisenėjusios problemos, pavyksta darbai, viskas tampa paprasta, lyg kažkas dengtų. Nebūtina tapti sadistu, tyčia kam nors kenkti, skriausti. Svarbiausia neprisirišti, neįtikėti niekuo, laikytis neutraliai ir netrokšti žmogiško. Vos imi primiršti savo įžadus, atleidi vadžias, vėl prasideda. Kas tai? Faustas literatūroje, o jei esi savo gyvenimo rėmuose?
---
Be likusių neatsakytų klausimų ir didžiojo minuso, yra ir pliusas: su pelės talkininkės pagalba vėl viską paleidus į niekur, graužatis ir sarmata dėl savo ribotumo bei kitokio -umo išplasnojo drauge, o svarbiausia, kad nereikia teisintis. Beje, niekada ir nereikėjo, nes nebuvo kam. Juk filosofiniai veikalai kažkuo giminiuojasi su (tegul ir ne visai meno, bet) kūriniais, o jie turi dominti pirmiausia tematiškai. Įsivaizduoju, kad kažkur egzistuoja tas, kas galėtų suprasti, ir ne tik todėl, kad į viską, taipgi mane, žemės kirminą, turi po...inį požiūrį, o tiesiog todėl, kad suprasti galėtų.
Deja, tai įsivaizdavimas amžinai liekant savyje. 

Iš vertingų archyvų „Idealo paieškos“

https://www.youtube.com/watch?v=V0c6bWkxNLg
https://www.youtube.com/watch?v=q7nQVeu0qCM
 

publicistikos žėručiai

Nori būti išgirstas – dėstyk trumpai. Deja, kai smaugia įkarštis ir nelabai aiškios mintys, tai neįmanoma.

(visuomenininko Valaičio lakštų ištraukos, aktualios ne tik balandžio mėn.)

Valau, nors nieko neprivalau. Sunku taip gyvent. Kiek besistengtum sąžiningai atlikti pareigas, kiek beatiduotum jėgų viešiesiems darbams, visada lieki kaltas. Bet liūdna būtų, jei nebūtų ir savotiškai prasminga: kai supranti savo paskirtį – esi kempinė, švaros ir skaistybės tarnas, tai ir srebi. OK. Neramina tik tai, kad kietėjantis nuo š darinys vieną kartą perspaustas gali koncentruotai čiurkštelėti atgal. Tada tai jau nerasi kaltų – pasireikš elementariausias apykaitos dėsnis. O šviesotamsos grumtynėse, kaip žinia, slypi jėgų pakrikimas ir moralės žūtis.
Bet gana tuščių pažadų. Ir kad nepamptų potenciali grėsmė, tobulinu taktiką trainiotis paviršiais, atsargiai ir abejingai. Tada gražu ir miela viskas iš eilės. Nepaneigsi, tai geras būdas būti saugiam ir laimingam. Kaip sakoma, don‘t worry, be happy such way.
Kas bus, kas nebus, pamatys tiktai kantrus (nežinau kaip užbaigti, todėl taip ir gerai). ---
 
... Kaip greit praėjo dar kelios gyvenimo savaitės... Jau ir PP artėja, kuomet senu papratimu parsitempsiu pletkų, t. y. įdomybių maišelį... kad viešai žarstyti lauktuves nebūtina, jau įsitikinau, bet pačiam prasiblaškyti neblogai, tai ir užsiimsiu tuščiais, bet gerai laiką gaišinančiais tyrimais bei sinteze, o kol kas tik galvoju, kad autorių baisiai daug, kad vertinami jie dažniausiai pagal pavardę, kad visokie išvedžiojimai atseit pirmiausiai graibstomas kūrinys ir tik kūrinys – labai jau su klaustuku. Panašiai kaip našioji, pretenduojanti į poeziją, bet kažkur visai kitur pataikanti neformalioji srovė: jos pilna erdvėse, pagaminama ir dešimtys materialių knygų (tegul kelių puslapių storumo, bet svarbiausia gi viršelių skaičius, galimybė paplevėsuoti: išleidau tiek ir tiek, ir bus dar!), finansavimas reikalas tamsus (šviesiausias akcentas čia yra bendraminčių pečiai), bet dar įdomiau, ar toks tat ir yra kultūrinis-dvasinis tautos gyvenimas. Turbūt. Visokie paramstymai ir savilaida šiuo atveju nelabai skiriasi. Abi dedamosios gyvos įsitikinimais, kad skelbtis verta (gyvybiškai būtina kiekvienam norinčiam, juk viskas unikumas), minta viltimis ir lūkesčiais... po devintosios bangos dar vilnija maloni sklaida tarp pažįstamų, vėliau jau nupigę išsipardavimai nepažįstamiems, o netrukus šliūžteli ir gaivus, blaivinantis atoslūgis. Iki kito ambicijų užplaukimo.
Eilėdaros pėdosna spraudžiasi sielos, matuojasi kruvinas kurpes... Kitaip sakant, vyksta skausmingas įsiamžinimas, kad ir šiek tiek retkarčiais kuklinantis, bet visgi nesislepiant. Anaiptol.
 
Gyvenimas... visad galvojau, kad jis ir menas (šiuo atveju tikslesnis to pavadinimas kūryba) neatskiriami. Šiuolaikinio pėdintojų susisiekimo šablonas „ačiū, kad dalinatės“ (o kur dar „nuostabu“) irgi yra visuomenės bendravimo menas (mandagumo, pataikavimo, rėmelinio suvokimo mišinys). Jei dėl potraukių ir skonių nesiginčajama, tai dėl to ačiū daugiau negu keista... suprantama, kai dalinamasi svarbia informacija visuomenės labui (pvz., sekant kriminalinio nusikaltėlio pėdomis), bet jei ta info yra kokios privačios formos?.. na kad ir selfiai (liet. asmenukės), pačiam nuostabios savęs pozos ir visokios seilės?.. juk pirmiausia pats savininkas turėtų dėkoti, kad išlindęs iš slaptavietės būna pastebėtas. Galėtų sau kurti, jei liepia širdis, ir laikyti turtus prie jos prispaudęs, bet ne, išeina gi kažko ieškoti.

O taip, ko gi ne, jei turinys visų iš esmės vienas ir didelė tikimybė, kad jau ir lūkuriuoja tas, kas supras ir pagirs (paguos).
Tiek ir tereikia. (Nors keista, kad dvasiškai pabendrauti galima taip greitai).
 
Pajėgiu visokius tokius žmogiškuosius išteklius ir pasireiškimus suprasti, tik štai amžinu kentėjimu netikiu. Ypač dėl nesakysiu ko, nes jau daug kartų minėta. (Nuolatiniai visokių išgyvenimų dirbiniai plečiasi į teorinį žodeliavimą, – nesgi ar skausmas, tikra kančia taip rakinėjasi, ar nesitraukia į paprasčiausią tylėjimą?).
Bet ir ką čia gali pasakyt žiaurus nesusipratėlis, sausas funkcionierius, nejautri kempinė? Ogi tą, kad nervintis nereikia, niekas labai netrukdo, galima laikytis norimu atstumu, neutraliai konstatuojant, kad (jausmai jausmeliai) yra mėgstamiausia daugumos tema, o pateikimas, sėkmingas ar ne, tėra technikos reikalas.
Taigi, užrišant savo selfį ir reziumuojant: su konjunktūra susitaikyti – nereiškia prisitaikyti, turint savą sprandžiną, galima išsaugoti autonomiją.
Todėl nervai snaudžia, spaudimas 80/120. Ir nieko daugiau nesakysiu.
---
O gal visa tai tik gyvenimo pulso ir menų pajautimo spraga, susiraukusi į tokį didelį riebų randą, gal ironija ir pesimizmas taip užvaldė mane todėl, kad nemirštu nuo asmeninės širdgėlos ir svajonių naštos? Nėra nieko išvis. Kartą gerai pagalvojau ir truputį nusistebėjau (bene tas vakuumas patologija? Jeigu jau moterys netiki ir juokiasi, tai tikrai rodiklis). Bet deja deja, ko nėra, to nesugeneruosi. Man veikia tik darbinės smegenys su kažkokiais daugiau mažiau jose funkcionuojančiais priedais.
Visgi objektyviuosius tiriamuosius gebėjimus valdanti atauga šnypščia, kad retkarčiais šiek tiek atsileidžiu ir, būna, pasvyru į gerosios lyrikos pusę. Bet tai ne emocinių zonų kirbėjimas, ne. Tai požiūris. Kai kas nors gražu, nors ir neaktualizuota, pripažįstu (nors tada lepšis, bet nebaikštus ir sąžiningas).
Štai ir šis kūrinys – gražus. Neaptarinėjant dabar originalo (Драма на охоте), gerai sukomponuotas ir klipas, per prisiminimus ir baigtį. O svarbiausia, kad jame išvis nereikia žodžių.
https://www.youtube.com/watch?v=JYZboqST-p4

Šiaipgi kasdienybė stabili, galima sakyti, plieno gniaužtų dinamikoje. Dirbami savi darbai, tvarkomas ir tobulinamas elitinis nišos užpildas.
Nothing Compares 2 U aranžuotė (solistė prijaučianti, instrumentas mano)
https://www.youtube.com/watch?v=WPmJwFqV8Lg

 

2016–2017 sandūra per pridurką
 
Nu žodžiu. Pagaliau prirėmė sena teisybė: bent retkarčiais, užuot domėjusis aplinka, būtina užsiimti introspekcija. Todėl galų gale dėmesį skiriu tik sau.
 
... Tąnakt blogai miegojau, nes trikdė tai slopstantys, tai ryškėjantys obertonai. Neiškentęs pasižibinau lovos perimetre sugraibytu prožektoriumi ir staiga supratau: sausio 28-oji, reiškia, ant slenksčio braižosi Gaidys.
Pašokau ir aš. Peilio iš po pagalvės neėmiau, tik geriau susiveržiau chalatą ir beveik jau kažkam pasiryžau, bet tuoj vėl susmukau ant patalynės krašto ir ėmiau galvoti: kas dabar bus? Kaipgi praskirti tamsos portjerą?! Geruoju čia nieko nepeši, tiesą sakant, tas niekad ir nesisekė, bet ar tik nebus dabar palankus metas pasireikšti per skaistų proto purpurą?
Tokiu principu galima daug. Tai ir pradėjau. Pirmiausia užsirašiau strateginio projekto santrumpą: purpur. Netrukus jau buvo akivaizdu, kiek padariau. Tačiau net didingiausius veikalus neprošal redaguoti, kad apimtyje nepasimestum, todėl kaipmat liko tik esminis tendencijos sampratą iliustruojąs patosas: Buvo valčių ir raketų, stverkimės dabar kastetų. Kietesnių prioritetų.
(daugiskaita į save bandau kreiptis tam, kad būtų solidžiau). Na štai, kažkoks trafaretas ir yra.
 
Nors dėl savęs Gaidžio metų fone net nežinau... Horoskopus nuolat studijuoju įnirtingai (š.m. žada visko, kas nepatinka, tuo netikiu, o sėkmes ir gerovę turėsiu tolimam omeny), bet šiaip jau simbolis bei imperatyvas man nelimpa dėl natūros ir natūrfilosofijos. Nesu griežtas kokios mokyklos gynėjas, idėjinis pagrindas praktiškai neegzistuoja, o juolab karingas nesu, pagaliau nei įdomus spalviškai (вряд ли петушок золотой гребешок). Tačiau be panikos. Neturint apčiuopiamų svertų, galima pasistažuoti ir stoti pagalbiniu į Savanoriškąją gaisrininkų draugiją. Laipioji stogais, tada nusisuki sprandą ir atiduodi į vudu apeigininkų rankas... Realizuotis per magiją būtų cool, deja, sąmoningai atsitraukiu, nes pilkai pelei vis tiek nelemta giedoti, kaip kad minėjo Gorkis slaptoje „Burevestniko“ redakcijoje.
Tai, mąstau, gal ir likti nupiepusiu gaidžiu? Papjautų koks ilgasnapis, einąs pro vištidę, ir baigtųsi vienąkart.
Tik staiga... užslėpta didybės manija (gaila, vėl nieko išskirtinio, ji nesvetima daug kam) kad pašiauš padaigas piestu: visada yra silpnąsias vietas kompensuojantis faktorius!
Taip, žinau. Aš toliaregis. Todėl iš komplikuotos padėties matau išeitį.
 
Tai niekaip negęstantis žiburėlis... Tai mano dramos ratelis. Jis išsivystė iš giliai dvasninės veiklos ir vienokiu ar kitokiu nimbu periodiškai pakimba virš kontempliacijų griuvėsių, o jau paskutinį kartą... esu sužavėtas... todėl ir atrodo, kad ratelis ne toks jau beviltiškas (aišku, laikantis tų pačių nuostatų ir vis taip pat nepriimant naujų narių). Manau, patamsyje ir stokoje netrukus ir aršumas pasireikš, o tada tai bent pasičirškinsiu beždžionienos. Kai būni ne žaliavalgis, kraujas užkunkuliuoja neapsakoma jėga (be to, remiantis tradicija, ir Kinijoje kotiruojami šventiniai spec.koldūnai). O ir gyvenimas išmokė: feedback‘as patikimiausias tas, kuriuo pasirūpini pats.
Visa tai apibendrinant poetiškai, taurę galima užkepti (pastatyti) kam nors ant nugaros ir bus dešros (skrituliukai-dẽšros).
 
Jeigu ir tiesa, kad aršumas (agresijos forma) yra savo vidinių problemų sprendimas aplinkinių sąskaita, tai aš vidinių problemų neturiu. Neturiu išvis nieko, todėl jėga laikysenai ir savivertei labai pageidautina, o tuo pačiu būtų ir ką nukreipti į kilnų tikslą – tai, be abejo, menas. Kad jis gimsta iš nepaaiškinamos neramybės, dar tiksliau – iš bergždžių pastangų ją išreikšti, nujaučia kiekvienas šarlatanas.
 
Tad ko benorėt, viskas klostosi puikiai: budi nesėkmių sanitaras darbas, yra ratelis, o svarbiausia – yra drama. Kol kas ji pernelyg giliai, bet nieko per daug neforsuojant galima jau pradėt rezignuoti, kauptis ir škicuoti dekoracijas. Pavyzdžiui, gan trivialią „Traviatos“ scenografiją tempiant ant „Šiknosparnio“ karkaso, idėja gerai transformuojasi, vaizdas tik plečiasi, tik plečiasi... Epizoduose bėgioja Madam Baterflai. Bet šiaip tai neprognozuojama.

eskizas Gaidžio apoteozė
https://www.youtube.com/watch?v=IxMU0pKOM3M

Kaip laisvas, kultūros štormų po pasaulį patąsytas veikėjas žinau: tokios gaidos gerai skaidos. Ir ne homobobiškai, o metaforiškai. „Jokių pedagogikų, nesieikvok išorėn! Budėki individume! – šaukia vidinis gaidys, o kontra atgieda: – Narsiai stok priešais kloninį mąstymą, taškyki klaną!“
Taaip... rūstybė (rooster!) krebžda, tvenkiasi spėkos ir pyška tvoros... o kova juk yra pozityvas bei kreatyvas!
Sutraukiant jau visai iki minimumo, kreatininiu principu (tai kretino bendrašaknis) metus baigti ir pradėti pavyko visai neblogai.

---
Repeticija Valentino išvakarėse
https://www.youtube.com/watch?v=HI4SdffSERE

 

tuk tuk tuk bum bum bum.
grumdosi dienos kaip rąstai.
kaip žmonės.
 
neliūdėk, jei tavęs nesupranta.
liūdniau, kai supranta visi.
 
sausio mozaika
 
Lauke dailiai pasnigo ir pliurzė nesudygo. Skamba visai įdomiai, nors nežinau, ką norėjau pasakyti, šiaip meniškas pamozojimas. Bet kam nepasitaiko, ir kam nagrinėti kažkokius pabirus žodžius, kai seka nepalyginamai svarbesni įvykiai. Visų pirma, užsigalvojęs (mat gruodžio snaigės, užuot sušokusios svaigią pūgą ir apklėtusios kvailybės nutryptą žemę, pasiklydo ir, kaip manau, pateko į kažkokią išklerusią centrifugą, nes metėsi itin savotišku srautu – puolė šventinti pavienį objektą – kažkokį bejausmį, abejotino mentaliteto senbernį... oi tos danguolės... tiesiu taikymu, adresas mano... na ir kazusas, aš gi turiu net du jausmus – man baisu ir graudu nuo tokių reiškinių)... ai, užsigalvojęs paslydau ir susimušiau, dabar kumpiai nusėti mėlynėmis ir kraujosruvomis. Bet skaudžiausia, kad vėl staiga praregėjau: savo grandiozinių minčių periodišku sukiniu atgal tik kartoju S. Kierkegaard‘o „Gyvenimą galima suprasti tik žvelgiant atgal, bet gyventi tenka į priekį“. Nieko naujo neišmąstau (ir todėl klaikiai pavydžiu sparčiai produkuojantiems).
Taip taip, reikia mažiau galvoti. Supratai ką nors ar nesupratai – tokia amorfija... tai turbūt ir neverta nukabinti snapą. Kol skirta laiko, tol tenka kapstytis pagal išgales.
 
***
Tačiau kaip negalvosi. Keistas gi tasai pasaulis, besineriantis iš visokių smulkmenų. Lyg ir aišku, kas kaip kodėl (čia žmonės gyvena). Bet tik ne juokais grybštelėjus mirčiai, laidai plyksteli akinamai (liaudiškai sakant, papurto), o šokui apslūgus apima toks atlaidumas viskam...
 
Kažkas kažkada užgavo, nepatikėjo, nemylėjo, sutrypė viltį... kaip viskas juokingai supainiota! Hormonų pritvinkę buliukai ir telyčaitės amžiais tebeieško sau patogių tiesų, tai pavadindami meile, kuri, jei nevirsta perbrendilos užsiciklinimu šleikščiai salsvame jazminaičių debesėlyje, gali išsiveržti įkyriai dėstoma išmintimi, niekam betgi nerūpinčia... nes viskas žodžiai, vien žodžiai, besidauginantys jausmai ir esi pats vienas su jais.
Nieko čia naujo. Sąrangos laiptas, ir tiek.
 
Betgi aplinkui slypi begalinė versmė. Pažemės keleriopas lygmuo, naujos neuronų jungtys, dieviškasis apsiaustas, kosminis srautas (internetas tik viena jo kryptelė, žaidimų koridorius, kur niekas nieko nepaveja), o gal tęsinių tęsiniai ir už to...
Gyvas turi galimybę pradėti. Net vienutėj – stebėti, stebėtis viskuo.
Dėkingas gieda ištisinę laudą.
 
***
Jeigu jau paatviraujant visuotinės istorijos ir plius transcendencijos suponuojamu principu, mano pagrindinis vektorius yra tebesitęsiančiame barjerų ruože (galumečio pokštai pliaukši vienas po kito, pratisai nemaloniai, nors savaitgalio incidentas su beveik nukąsta ausimi prajuokino (bent jau ši netektis tik įspėjamoji); aistringos ponios čia nė prie ko, tai šuo pažįstamą palaižė, mano akivaizdoj viskas... galėčiau ir operatyvinių fotkių iš Lazdynų traumatologinio retransliuot, siūlai tik stirkso, pampsta kremzlė kruvina... bet ne, kam ta nuoga tikrovė, geriau aptakumai sukant abstraktųjį literų ratą.
Taigi, pernykštis sniegas it papuvęs diegas; aštrumas išeis, liekanos į konservus).
 
Kaip nepalaužtas egzistencialistas šiaip ne taip benuslenkantį Beždžionės valdymo laiką palydžiu vėlgi konceptualia poetine miniatiūra. 
https://www.youtube.com/watch?v=ME4Oe6qsqR4
 

Gruodis.

(bylinėlė apie gamtą ir kas būna, kai jau lemta)

rezus

gurgžda draba dar miglojasi žiedas
nerimo būstinę suktą burnočių praauga                
maudulį drumzliną tvenkiamos rūgštys užlieja
šliūžina duodasi traukiasi šarmo užgautos                            
cypia užlaužtos raganės kovoj žūtbūtinėj                             
spiegiantis speigas pakrikęs į krešulius metas
ten katilas pragaro šyla ir kyla pajuodęs vanduo                                
 
tik du siluetai ištrūkę iš dugno nuklysta į jaurą
iš lėto plyšius pamatų maceruoja purvynų aliejai
tektoninės plutos numurma ką taip išgalėjai
--- ir vienąkart viską apglėbia Aurelijaus aura

* * * * * *
per kliedą ir peklumą niūrią (norėčiau papasakot tau vienai)
 
Pagaliau suglaustas ir per lenkimą pavedžiojus pirštu užantspauduotas lapas 2016.
Jame – pasirašiusi dar viena pjesė iš gyvenimo. Po kiek laiko nubluks ji, vėl užgrauš nykuma, kad viskas ne taip, kalbėta ne tai... apims, kaip jau buvo ne kartą, noras sunaikinti. Išvis nevertėjo pradėti. Tik dabar visa dar gyva, juda ir nerimauja.
Bet ir dabar, atlenkus ir pažiūrėjus, tenka pripažinti, kad... tarsi jokio turinio. Niekai. Kas kita jausmų simuliakrais pezėti... iš to greičiausiai pasisektų išsukti... populiariai, suprantamai. Bet skirtingi kirminai skirtinguose gyliuose. Paviršiniai sluoksniai lengvi, ten širdies nepakankamumas pavirkdo ir baigiasi. O toliau, kur nepakeliamos, nepermatomos ilgumos platumos, veikia ėdikas, per kasdienybę vedantis į egzistencijos paslaptį (jos šia remarka nekeliant į metafizinį lygį, tai žodžiais apčiuopti sudėtinga, ir nevaizduojant žiniuonio).
 
Keista, kai pasižiūri atgal. Ir ne kartą kėliausi klausimą, kas tą gyvenimo raštą rezga, kas vedžioja siužetą. Dabartis ar (kažkaip regimi, tik kasdieniškai išreikšti) užmetimai į priekį? Rutina ar nuojauta, kurios suformuluoti iš anksto neįmanoma? Kažkas galingesnis, ko nepasieki ir nemoki įvardinti?
Viskas ėjo paprastai, bent jau atrodė, kad taip: 2016-ųjų įžanga, nuotaikos ir margumynai, crucial moment, savotiškas veidrodinis atoslūgis, išvados. Nors tai joks kūrinys, o ir kasdienybės atspindėjimuose kliautasi savaimine srove, yra tam tikra struktūra.
Tačiau nereikėjo laidyti anketų-raketų ir zondų. Nevalia drumsti to, kas žmogui nepavaldu – paslapties, tvyrančios keliamatėje terpėje, kurios protas nei jausmas neįveikia.
 
Ilgai leidosi erzinama ir pati žaidė metų vedlė... Ilgai toleravau replikas, nes visgi žinojau, ką noriu pasakyti iš savo pusės: pasitelkus gerb. Beždžionę, iš tankmių išvilktas ir apžiūrėtas ne vienas žmogaus bruožas, įvairūs tarpusavio santykių žaižarai. Per metus driekėsi įprastas būvis, perpintas nesąmonių ir juokų lianų.
 
Balastas padėjo išlaikyti balansą. Vis dėlto keista išėjo gyvenimo pjesė. Kai jau rodės, kad 2016-uosius galima būtų nusakyti kaip visko pilnus, bet stabilius, vienas (paskutinis?) niekaip neprognozuotas ir netgi iracionalus posūkis vėl privertė persukti labai seną juostą ir pripažinti karmą, atpildą, bumerangą, kurio atosmūgis paprastai būna žymiai baisesnis už pradinį veiksmą. Štai ir misterinės marios... Gyveni, kažką timpteli mintimi ar liežuviu, o kažkur visa tai kabo, kol nematai ir nesupranti, pildosi, lydosi, ir staiga stoja tokia akivaizdybe!
 
Neįsisąmonintų grabalionių tinklas užsiveržė smaugvirve – na ir vėl klausimas, kokia jėga vedžiojo ranką, kai po plaukiojimų kažkuriam kontekste brūkštelėjau „ar tiesa, kad kaip šauksi, taip atsišauks“? Turėjau žinoti: tiesa. Atsišaukti gali labai negreit, kai viskas bus taip toli, kad užmiršta.
 
Ir vieną dieną kalėdodama visai šalia kvėptelėjo neišskaičiuota, sunkiai protu priimama mirtis, įvairiomis peripetijomis siejanti su praeities žmonėmis, įvykiais, kurių menkstančius ratilus jau tik stebėjau, o dažnai ir užmiršdavau, nes viskas seniai jau ne mano. Bet dabar neišeina negalvoti. Baimė, slogi šlykšti baimė, bejėgiškumo būsena, spirianti galų gale suprasti, jog valdo visgi tamsioji nepažinybė, ir derėtis, žadėti viską, kad tik nekenktų, dabar muša tik viena: viskas, tai neatšaukiama. Siaubas. Bet tai naudoti kūrinėliui, ir dargi smulkia autentika siekiant įspūdžio, būtų šventvagiška. Paslaptis nejudinama.
 
Tėra savas gyvenimas ir kartus įtarimas, kad per kantriai rankiotas detales ir, atrodo, niekaip su tuo nesusijusias kasdienybės vakuoles (savus pamąstymus, aprašymus, užplaukusias dainas, paprasčiausius daiktus) aštriame spindulyje išryškėjo per erdvių erdves nutiestas tiltas į ten, kur neįmanoma rasti...
Nežinau, ar galėjo būti žiauresnis siurprizas.
Taip ir sustingo: metams baigiantis, gruodžio viduryje, neaiškiomis aplinkybėmis dingo vaikinas. Žinia-faktas surakino, o kažkodėl perskrodusi vienintelė išeitis pasitvirtino. Rastas negyvas. Dar visai neseniai buvom gyvai susidūrę renginyje (skirtame jo tėvo atminimui), pagalvojau, kad gyvenimas tęsiasi, viskas gerai, jau nugrumėjo perkūnai ir audros, jau ir prašvito... O tada, prieš tiek metų, kiek jam suėjo šį rudenį, vaiko motina metė nuodingas kortas... Atrodė, laimėjo ir visas paskesnes dvikovas. Pažinojau tėvą tada.

Neatstoja juodos mintys, nedingsta pro niūrius debesis vypsanti burna: ar negirdėjot, kaip išieškomos skolos?
Niekas neišnyksta. Būties taurėje verda keršto smala, kančia ir meilė.

2016-12-31

 

Lapkritis

(iš mėnraščio Išpliurusiu keliu) 

Ak, ta nelaikšė gėla. O taip viskas ėjo normaliai, džiaugiausi, kad apsikontūruotus punktus vykdau, metai į pabaigą, gyvenime stabiliai niekas nesikeičia... bet vienu metu prikibo kažkokie mikrobai, be to, priklydo į likimą ir destabilizatorius – moteris (tiksliau, net kelios, bet visos tokios vienodos, kad lyg viena) ir sudrumstė susikaupimą, dar kartą įkyriai priminusi: ne tik tokių minties gigantų kaip aš, bet ir apskritai kieno nors kito darbai beverčiai, raštai ne(į)skaitomi, turi ir turėkis, nors, manau, tai visai normalu, nes juk žvalgomi ir puoselėjami tik savieji analai, na, dar kas atsitiktinis pakrapšto paviršių)... a, mintis nutrūko per tą česnaką prakeiktą – aš kartoju į tuštumą, pilną liūdnųjų varpelių: taip, aš daug ko nesuprantu, pernelyg esu bukas (bet tu irgi ribota); aš viso labo netikras grašis, blizgutis (bet man tu dar gražesnė)... Kokia kolizija, jauti?! Deja, tiktais kupletuose pajacas Snieguolę myli, o mes, atleisk, svetimi, tačiau dėl to ašaros nebraukiu tyliai ir tebegyvenu po česnaku, ir poligloto kalbas pervertus į esperanto – po čestnoku reiškia po čestnomu. Dar kartą išvertus iš rusų по-честному – reiškia sąžiningai. Užbaigiu net ir atgrasius darbus, neatimu iš kitų visokių malonumų (visgi kiekvienas š poelgis yra tam tikros rūšies kūryba), o svarbiausia – nesikėsinu į Didįjį meną. Sakiau jau, bet ką gi... Jokio noro pažinti, jokio pasitikėjimo.
Nusivyliau tuo, ką seniai žinojau. Nieko, nepakenks.
 
Taigi, maniau, kad sistemingai tvirtėju ir galutinai rambėju – bet kur tau. Vis nesklandumai. O dabar ypač susipainiojau tose apklausų tezėse. Teiraujuosi savęs, atsakau sau ir nieko iš to vis tiek.
Todėl po truputėlį piktinuosi.
Ar egzistuoja sielos dvynės? Nepritariu. Geriausias atrodo atsakymas ne kartą prigavo tos dvynės. Baigėsi laikai, kada tikėjau. (Būdavo, lūkuriuoju, galvoju: o, tik ateiki, dvyny, kliedėsiu vien tavim). Kodėl tikėjau? Nes hipotetiškai juk būna ir antrininkai? Čia truputį iš kito lygmens, bet sielos skafandrą apžvelgti prasminga. Žodžiu, buvo ir man kaip kitiems būna. Štai kartą aš atseit slampinėjau Rygoj, nors tuo metu buvau namuose. Bet svetur mačiusieji mano teiginį neigia, o teigia savo – matė būtent mane, atitiko judesiai, šukuosena (įžvalgoms svorio suteiktų analogiškas balsas, žodynas, bet šiuo klausimu duomenų nėra). Reiškia, jeigu būna panašių pavidalų, yra tikimybė, kad sukurta ir panašių sielų?
Sielos dvynės gali nebūti identiškos, ir labai tam norėtųsi pritarti, bet po galais, kiek kartų apsigavau per tas gimines. Kitu atveju gal neklajočiau po pasaulį šimtmečiais vienas, išnaudotas, išduotas... Oi tik nereikia: nežinai kada, nežinai kur... Nereikia savęs apgaudinėti. Dingsta tos vadinamosios draugės kaip etanolis, taip ir nepajėgęs įsismelkti į vidinį pasaulį, totalinis nesupratimas nedingsta, viskas tik negyvos teorijos ir išvis kam tie atviravimai. Išdidžiai nutraukiu.
Geriausias punktas paskutinis. Jei sutiksiu... Nors žinau, kad už posūkio jau nieko. Per vėlu.
 
Tik štai slegiantis, nelabai kur vedantis balansavimas staiga nutrūko – netikėtai, kaip kad būna, kai nieko nelauki, įvyko apreiškimas, – budėjo ir iki kraštutinumo išbandymais vedė rūpestingas globėjas. Maniau, kad tai angelas, kai pusiaumiegiais naktį išvydau švytinčią aureolę – nejaugi ir pas mane!? bet paskui prisiminiau, kad ant lentynos padėta fosforinė erelio statulėlė, prieštvaninis tetulės suvenyras iš Sovetsko. Na bet vis tiek – aureolė, supanti kūną, pareiškė: dvynys esi pats sau.
 
Tuo šią apžvalgą belieka baigti. Net sunkiomis sąlygomis į klausimus atsakyta. O kad renkuosi tuos atsakymus, kurių nesirenka niekas, – tai pasikartojantis reiškinys (turbūt jau ir dėsnis). Metų pradžioj sakiau sau, kad stengsiuosi gyventi kaip visi (visuomenės reiškinius seniai perpratau), nors nesiseka viskas visai taip... Matyt, slapta prognozė išsipildė (vis labiau neidentiškas ir indiferentiškas).

Iliustracijų čia nereikia. Taip, jos gera sielų atrankos priemonė (pateisina patarlę skaitai knygą, matai špygą). Bet šiaip tai skaitmena yra niekalas. Tinka nebent priešpaskutinės pozicijos atstovams (gyvenimo draugas, -ė ir yra ta siela dvynė?). Monozigotų laimė...
https://www.youtube.com/watch?v=g9VraVdmLQw
https://www.youtube.com/watch?v=5WWxTPLnMuo

Ačiū, fosfore, už nušviestą manąjį kelią.
---
Apie žanrus (apklausa Gyvenimo rašmenys... Kieno žanras talpiausias?) – aro mostu:
Mano žanras man geriausias. Jis talpiausias, jis giliausias, nes mintis nepasiekiama. T. y. ne bet kokiai nosiai. 

 

Spalis. Perversmas tylus. Kampelis nuplyšęs.
rimsta skyrius pasakorius, tik cibukas kyšo. 
gelta kando raudonukė
sieras karantinas
kybo dulsva pagada       
vožtuvai lipinas                               
 
Gamta jau benusimetanti auksinį rūbą. Atėjo snūdas.
Kai ant jo užslinko ir dar vienas išsipūtęs debesis – klausimynas (Mokytojas – tai pašaukimas ar...), sąmonė sujudo: pasiduoti slėgimui, knistis į patalą ar priešintis? Juolab ir atsakymą beveik turiu, tik reikėtų pagalvoti, kaip viską suformuluoti. Juk nelengva rašyti net prozą. Kol apdailini, pagrindi mintį, kol ką...
Ir pajutau, kad baisiai tingiu. (bruožas įsišaknijęs).

Tačiau Mokytojų dienos proga šiokią tokią kontribuciją sumečiau.
Be užuolankų galiu pareikšti, kad mokytoju (tiesiogine, paprasčiausia prasme) būti nenorėčiau ir net nesiryžčiau. Nėra pašaukimo – o kad tas būtina, manau blaiviai, nors tokia pozicija įtartinai prieštarauja šiuolaikinės visuomenės normai: kažin ar kur nors išvis pašaukimo bereikia. Kaip mediciną bei politiką, o rašymo tai net neminint, taip ir pedagogiką kuo nuodugniausiai išmano visi. Jokio išskirtinio šauksmo nereikia.
Ir vis tiek nėra man to noro kitus mokyti. Pirmiausia dėl charakterio savybių, o dar pirmiau todėl, kad kilni mokytojo veikla susijusi ne tik su tamsos prasklaida ir šviesos sklaida, bet ir su reikalavimu: būk malonus išklausyti ir įsidėmėti. Prieš žengiant tuo paslaptingu vedlio keliu, pirmiausia, manau, reikia susigaudyti savyje, įsivertinti, ką gi jau tokio gali kitiems duoti. Be abejo, galima disponuoti prisigraibytų žinių kruopom ar luitais, galima rinktis dažniausiai naudojamą variantą – darbą dėl darbo. Kiek tokių pedagogų pašaukta pirmiausia į pedagoginį, o po to į mokyklas pagal paskyrimą... O kiek paskum draskosi dėl metodininko ar eksperto titulo (visgi jis prisideda ir prie algos). Yra ir beraščių ekspertų (tas įdomu ir savaip natūralu visose srityse). Vienžo, jei gyvenimas ir atspirtų į tą veiklą, pasiklysčiau pamokų planuose, krūvio valandų skaičiavimuose, lenktynėse dėl privilegijų ir kitose panašiose aukštumose. O svarbiausia, mokytojauji sau, mokytojauji, ir taip staiga tampa apmaudu, kad informacija nūnai susirandama savarankiškai, žinios gamina žinias, vedlio vaidmuo abejotinas, o darbų yra ir geresnių. Kur nebūtina niekam nieko aiškinti, spausti ir maloninti, nereikia vadovauti, įsivaizduojant ar bent vaizduojant, kad esi kažkur aukščiau ir žinai viską geriau.
Pirminė euforija, žaidybiniai-išradybiniai elementai, pagyvinantys bendrabūvį ne tik su mažiukais, – gerai, gal procese net geriausia, tik kad ilgainiui mokytojaujančius kažkur nutempia visai kiti rūpesčiai. Gyvenimas, nuovargis, nuleipę sparnai... pašliję nervai...

Tikiu, kad kažkur tikrai yra Mokytojų, prisiėmusių didelę ir sunkią misiją... jie ne tarnautojai, o Tarnautojai...

Bet laiku susigriebiau, kad jau netyčia formuojasi retorikos paskaitos konspektas. Ne, pamokslams nėra pašaukimo nei individualaus įsikvėpimo. Menkas šis rašto darbelis. Todėl reziumuojant kietai, geriausi yra mokymai(si) pagal tokią metodiką:
https://www.youtube.com/watch?v=miC9lXEVx1E   Valdorfas + geštaltas

---
(pasaulinio masto poetinių blykstelėjimų ir estetinių driokstelėjimų apsuptyje įbrėžtas eilinis įrašas apie niekuo neypatingą gyvenimą)

Girgžteli durys, į kambarį, negrabiai dangstydamasis priekį žemiau juosmens, įslenka bespalvis žmogutis, kaip paprastai apsistoja prie pečiaus ir tai ženklas, kad prasideda pamoka. Nuolat nevalingai drėkstančias kelnes šiltais kokliais džiovinasi matematikos mokytojas – buvęs vargonininkas, ilgus metus vilgęs gerklę šventu vyneliu.
Kodėl dabar čia, klausimų niekam nekyla.
Jis iš pokario, senųjų pasakojimų, gyvas kaip ir savo vietą ten turinti emisarė iš Leningrado, tokia švarutė pūkelis, per laiko vualį vis labiau panašėjanti į kažką iš tuomečio ekrano dievaičių... Krašte, kuris dar ilgai žmonėms tebebuvo Vokietija, taigi prieškario lietuvių, vokiečių ir žydų sambūvio miestuke, ji tada atsirado staiga, nusišypsojo lyg atsiprašiusi ir pradėjo kalbėti savo nesuprantama kalba. Turbūt mokytojos, ką ten, vos ne vienmetės mergaitės, grožio paveiktos žiūrovų akys siuntė kažkokius signalus ir į ausis, judino gilesnius vingius, nes absoliučioje tyloje proza ir eiliuotai besiliejantys Pūkelio monologai darėsi vis aiškesni.
Kaip atsirado ji, taip ir išnyko, lyg ir nieko nemokė, bet ne vienam nuo tada prasidėjo kalbos skambesys.
 
Vietos vargonininkas šlapiu klynu ir saulutė, pedagoginio studentė, iš okupantų šalies – gyvenimo lankstų statytiniai, tiesiog šitaip reikėjo, o pavyzdžių tokių ar panašių galėjo ir gali būti bet kur.
Kadrų reikalas visad panašus.
Nesgi ir vėlesnę epochą liečiantys savos patirties kontūrai gaubia visokių ratelį.
---
Vienintelę akutę varto naivioji geografė Makaronas – kalnų ir tarpeklių asė Tian Šanyje nuneštu skalpu, o pedagogikoj pasiklydusi asiliukė, kuri duonos ieškojo. Chaoso nevaldo, net nesistengia. Jos šaukiniai tu, mergyt arba tu, berniuk kabo tarp sienų kaip kalnų aidas, tik jau konkrečiai pavarde pašauktam atsitraukimo takų nelieka, nors dėl pažymio galima derėtis. Erzelynė gana linksma ir taiki.
 
Reminiscencijų papėdėj stūkso rusistė Roža, įsikandusi akinių rėmo kojelę, o vieną palenktą savo koją ilsinanti ant kėdės ir taip atidengianti storos medvilnės pantalonus. Susigarankščiavęs amžinas sarafanas, amžinai surūgusi fizionomija. Nuojauta sako, kad kažkas nekenčia viso pasaulio, o ypačiai mokinių.
Bet maloniai laikytis ar būtina, kai tikslas – patriotinis-dvasinis-auklėjamasis darbas. Vis dėlto kontaktas ir tokiu atveju gali svyruoti – kartą ekskursijoje drauge valgėm šprotus ant kelmo, o klasėj iliustruojant kalbos figūrą buvo apkalbėta to sarafano kilmė. Deja, šaltojo karo atšilimai trumpi ir apgaulingi.
 
Saliamutė-Irutė... aišku, lituanistė. O jau eiliavo... labai labai... Įsijautusi į reinkarnaciją jautriai puoselėjo dar ir labai nežymų išorinį panašumą, nes dvasia be apvalkalo, taip sakant, negyvena. O mokinio pagrindinis siekis buvo daryti viską, kad ji nepravirktų. Tiek tų padangių ir literatūros. Bet kaip taip nutiko, kad vos porą kartų lakštingalą užvadavusi kitoji, tokia skaisčiai ryžais plaukais, nutįsusiu iki žemės rankinio mezgimo sijonu, pažadino ir susidomėjimą: kai krūtininiu balsu užtraukė, kaip Guli žalnierėlis lauke pakavotas, bene pirmą kartą užsimezgė mintis apie folkloro savitumą ir apskritai kalbos gelmes ne teoriškai.
 
Greitakalbės liepsnoj dega chemikė Pliumbum, – kiek žinoma, asmeninius išgyvenimus jau išgyvenusi, užtat išskirtinė savojo mokslo fanatikė, per pertrauką ištaisanti kelių klasių kontrolinius ir prirašanti kuolų. Nes visi, kam chemija nėra gyvenimo esmė, yra nieko verti dundukai.
Pagalvojus, žmogus kaip žmogus. Šiek tiek neurozių, betgi veltui siūdintis pas vieną mamelę užbėgdavo. Turbūt ir kitur (iš beviltiškų gražius dantis pasidarė, pastebėta kita sparti kaita). Įrodydama, kad norint suvaldomos bet kokios reakcijos.
 
O bildukų keliamoje kakofonijoje galuojasi muzikas Vaitulionis, sutramdantis klasę tik Bobo Dylano plokštele. Įstrigęs fugoj kankinys... Kelios popamokinės akordeono tampymo valandos pusrūsyje – irgi tik gailus būties disonansas, kai siela klajoja kur nors filharmonijoj (netoli pats ir gyveno) ar liaudies instrumentų kapeloj.
Atrodė geras, laikėsi filosofiškai. Muzikos į programą neuždarysi. 
 
Matematikė Dumkė turi aukštas pareigas užimantį vyrą, matyt, atitinkamai ir gerą šeimos biudžetą, bet rengiasi tiek neskoningai, kad užima žadą. Nors baisu visai ne tai... raudono akmens veidą ženklina kone mitologinė kančia (Sizifas? Tantalas? Heraklis?). Taip, dukart per savaitę iki išnaktų Dumkė tempia fakultatyvą, kur demonstruodama minties galią viską pati ir išsprendžia, bet net visuotinių švenčių progomis gavusi padėkos gėlę ir sau leidusi blankų šypsniuką, tuoj susitraukia ir sududena: „O dabar – matematika.“ Viskas. Tik abscisės, diskriminantai ir panaši simbolika.
 
Ir žemesniųjų klasių gramatikos žinovė Kancė, tokia suvargusi moterytė, gyvenime dar ir daugiavaikė motina, su jausmais neprasideda. Geriausia, kai viskas vienodai nykiai ramu. Bet kipšelis mėgsta įkišt pagaliuką: kartą globotinių klasėje kažkam dingo pinigai; pagraudenusi viską baigti gražiuoju, viešai prisiekusi neišduoti, mokytoja laukė prisipažįstančio. Jos buvo gaila – tokia pilkutė bejėgė.
Vargšas tas, kas išdrįso. O anoji, rodos, net paūgėjo. „Tarp mūsų – vagis“, – ir išrėžė jo vardą.
Netrukus jis iš mokyklos išėjo. Tiek ir įsiminė mokytoja.
(Ir jos pamoka: nesiduok sujaudinamas, neapsigauk patikėjęs ar ko pagailėjęs).
 
Direktorius įtaiso jaunai kengūrai kraitį, o tada visi tik ir šnibždasi: „Kaip į tai pažiūrės partija?“ Iš kur tai žinoma vaikams, sunku pasakyti, bet informacija mokykloje sklinda visokiais neaiškiais kanalais. Gal kas iš tėvų komiteto namie diskutavo, atžala pasigavo ir išnešė masėms. Taip jau būna bendruomenėse.
 
Antraeilininkė baleto būrelio mokytoja (anemiškos Žibutės mamytė) baltai pudruotu veidu, ir į bufetą vaikštanti su baleto suknute bei puantais, matyt, vejasi nuplasnojusią savo svajonę kordebalete. O ką daugiau benuveiksi nusenus. Būrelio mokestis padorus kaip reta. Priimami visi norintys. Ugdymo atsakomybė taipogi ore.
 
Užtat vatmano lakštuose paskendęs tapytojas Morka, varęs chaltūrą ir individualiai, ir viešai – pedagogikoj; meną darė pamokose (dažniausiai prievartavo grupinėmis figūrinėmis kompozicijomis, kaip antai: paradas, talka ir pan.), už nemenką mokestį kažką panašaus kartojo dar ir piešimo būrelyje, o drumsčiančius šventą kūrybos valandą abejinguosius drausmino visad viena ir ta pačia fraze: stok pastovėsi. Klasėj rodės, kad maniera nekintama, bet hipotezė griuvo, vėliau stebint tapytoją knaipėj – tada taip nesakė net sau, nors buvo ant smigimo ribos.
 
Autorefleksiją kenčia anglistė (be veido, tai pravardės niekaip nelipo), iš vojažo į Indiją parsigabenusi neregėtą eksponatą – dėžutę skaidrių su ansambliu „Beriozka“. Vienu metu dar mėgo pasakas apie jaunimo dorovę, bet įtaiga ir autoritetas tvyrojo kažkur toli kaip skaidrių peržiūroje smilkalais imituota egzotika.
Gal ir nekenksminga per daug, bet susikausčiusi, o svarbiausia – be humoro jausmo. Nė atavistinės užuominos. O gal kažkas ėdė, kas žino.
 
Biologė Kurklė... ne tokia tada dar sena, pačiame tvirtume, bet jau tas mergiškas jautrumas... vienu metu buvo priversta jaunėliams dėstyti keistą kursą asmens higiena ir sunkiai tvardėsi prie tam tikrų anatominių rakursų. Tiesa, specializaciją turėjo botanikės, bet nežiūrint to prie piestelių bei kuokelių irgi užkaisdavo kaip ciklamenas.
 
Kur kas lengviau virš pareigų plevena gražutė filologė krikšto vardu Ofelija – pradėjusi pas dešimtokus praktiką Šekspyro sonetais, greitai per pavadavimus (supratingumas ir skubi pagalba) tapusi etatine tarp administracijos senbuvių.
Kita dūšelė Eliza, Elisabeth in English, pirmyn ir atgal tarp suolų plazda su nepamainoma visų temų pagalbininke Zelda Fitzgerald, o svarbiausia – visada su rankinuku kryžmai per pilvą. Stiliukas. Turbūt kažkas iš Getsbio.
 
Šypso blondinas gimnastas Akula, panas varinėjęs per ožį, o sporto salės šelmenyje – taurelę su kitais dviem ožiais – geografu Matačke ir matematiku Jiks.
O darbų mokytojai? Visų galų meistrai, šeimų dekoratyvinės atramos, o kiek išdrožta ir nudrožta svetur...
O pirmoji mokytoja, kėlusi greičiau nuotolinę baimingą pagarbą, nei prisirišimą ir pasitikėjimą. Pagrindinis jausmas, atsekęs iš tų metų – ar pataikysi, ar įtiksi, ar pateisinsi suteiktus pirmūno kredencialus?
Nuojauta neapgavo. Daug kas paaiškėjo vėliau.
 
„Ach vot kaip?“ – stumdamas akinius aukštyn nosimi pradėtų ir tuo baigtų neperprastas fizikas. Kalbėta, kad baigęs seminariją, bet mokytojų ar kunigų, liko neaišku.
 
Pašauktieji.
Tai vidurinės mokyklos rikiuotė.
Ten įsimaišę ir pavieniai kviestiniai, iš tėvų kilę orakulai: senas visuomenininkas, turėjęs nuolatinę esė apie tai, kaip atkakli varlė sumušė sviestą; inžinierius proforientyras, liūdnai kartodavęs savąjį ruošinį, iš ko įsiminė tik žodis atmOsfera; funkcionierius, užleisdavęs klasės vakarėliui žinybinę vilą prie ežero; madam, įtaką jaunimui dariusi importiniais apdarais... ir taip toliau vingiais tarp juodų „Volgų“ ir liberalių iš kažkokio kito pasaulio užneštų pažiūrų.

Panašios tendencijos ir gretutiniame kelyje, kuriuo praėjo dabar į atminties šviesą nosis iškišę muzikos mokyklos atstovai: chorvedė Buch, prieš repeticijas būtinai prirūkydavusi salę; solfedžio specialistė, besilaikiusi itin vienuoliškai, o vis tiek prisitraukusi mokinės tėvą; fleitos virtuozas, iš savo gastrolių į rūbinę tiekdavęs visokį smulkų deficitą, kuo paskum ten rymanti ponia prekiavo...
Priverstinių pratybų ir pergalių, intrigėlių menai... Ilga tema su variacijomis.
 
Ji panaši ir tarp vėlesnių mokintojų. Buvo tokių visai nieko. Vienas smagiai pavedžiojo po Rembo laikus (nuolat citavo ir iš savo atseit analogiškų patirčių), kitas po fotografiją (studentes laboratorijos tamsoje ir paskui iliuzijas), dar vieną gerbiamąjį vos pavyko ištraukti iš laužo (nusilpęs įvirto pikniko metu). Kelios įvairaus rango akademinės panelės irgi rodės pažangios, bet įspūdis nublanko, kai paaiškėjo, kad mėgsta atsakymus tik pagal savo diktancijas. Su jom buvo daugiausia keblumų.
Bet ar blogai. Įsimena ir neeiliniai pijokai, siaurapročiai, konformistai.
 
Tiesėje ir vingiuose visada ėjo Gatvė.
Tarpuose įstrigdavo bendradarbių, bendrų, atsitiktinių…
Visi kažką ryškino. Visi buvo su savo kompleksais.
 
Šaržų rinkinys, aišku, nepilnas ir  paviršutiniškas. Nepažinojau nei pradžios mokytojų, nei daugybės žmonių vėliau. Ne tik nebuvo, kas mokėtų klausyti, bandytų kažkiek suprasti, diskutuoti – nebuvo nė prielaidos, kad tai įmanoma.
Su visais sutiktais tam tikru laiku buvom kažkiek priklausomi vieni nuo kitų. Tarpusavio mokslai? Be abejo, jeigu mokymą(si) reiškia neišvengiamas, privalomasis arba atsitiktinis santykis. Žmonės vieni iš kitų pasiima kažką.
 
O Mokytojas tikrąja prasme?
Gyvenime pasirodė vos pora tokių, bet jie net neįtarė, kuo tapo. Jie neieškojo mokinių ar sekėjų.
Buvo momentų, kad ir pykau, neigiau. Nepasakiau nieko, nes pirma neturėjau galimybės, vėliau vis tiek nespėjau, o greičiausiai – turbūt tada ir nesupratau.
Dabar mokausi savarankiškai. Geriausias mokytojas – gyvenimas, mokslas neprimygtinis, o pasikliauti tenka tik prigimtinėmis savybėmis. Ką pasiimsi, tą būsi pasiėmęs.
Aktualiausias ieškojimas – atsakyti sau, ar tiesa, kad kaip šauksi, taip atsišauks. Ilgokai atrodė, kad gal, bet aplinkybės šauksmą kažkur nunešdavo, ir liko pradžių pradžios pagrindas: gali žygiuoti pro visus abejingai, o gali, negalvodamas apie abipusį ryšį, išsinert išvirkščias, išsidalinti atmOsferoj skraidančioms sieloms...
Vienodai.
Pats kaip dar vienas šaržas.