← Atgal

Pakeleivis UŽRAŠAI

Sukurta: 2018-07-11 08:16:33

Sukurta: 2018-06-16 09:43:08


Ne, nu negaliu. Sveiko proto liekanos rūsčiai plaka ir grūda atgal į savitvardos narvą – gerbiamasis, verčiau patylėk, išpasakota viskas nublanksta, viskas jau nebe taip, ir normalu, kad kitam suprasti to neįmanoma, vėl apsijuoksi, bet kadangi su tam tikrais titulais esu apsipratęs, tai neatsitiks nieko išskirtinio, jei ir nepatylėsiu.

Taigi, užvaldė tikras apsėdimas. Aplink šėlsta pavasaris, šviesos pluoštai bombarduoja vitaminais, turėtų kažkiek būt geresnė minčių cirkuliacija ir koordinacija, bet niekaip. Tiesioginių suicido planų lyg ir nėra, bet mintys vien apie mirtį, kaip koks juodas lizdas be properšų. Prisiminimai, liūdesys, gailesys...
Ir jokių čia metaforų.
 
Senais keliais einu ir gegužės 31 – parduotuvė, automobilių parkavimo aikštė, už poros žingsnių būtų ir ta Trimitų stotelė, tebevežanti vasario nuotykį su korta... kaip įprasta, šiame epizode rutininis irzulys skysta į melancholiją, skaidrią nežinomybę, – bet ūmai trasą užkerta neįtikimas dalykas, o vis dėlto faktas, ir jau nei juoktis, nei stabarėti: tiek kartų nuo žiemos pro čia keliauta, ir, suveikus kažkokiai logikai sekundę dar vertinu padėtį, svarstau, negi nieks nepašluoja, galų gale negi padanga nepačiumpa ar koks praeivis, kodėl iki šiol čia... mat aikštėje – vėl guli korta! Iškart matau, kad tos pačios kaladės.
Klaiku. Niekam niekas nerūpi. Bet gal kitų nosys aukštyn, kryptys į viršų. Laimingi.
 
O mano... ir dar liūdniau, kad banali realybė taip žiauriai nubraukia puoselėtą paslaptį – deja, jokių paslapčių nebūna, nei tada, nei dabar, kažkas tiesiog nerūpestingai pabarstė kišenių turinį, gal neblaivus, gal ką, iš to ničnieko... Dangaus atseit žinia... aha, žinia tai buvo, tik labai paprasta: kaip liaudis sako, lauk, šuneli, kol pastips kumelė. Na taip, lauk, ieškok ir ką nors rasi.
Ką nors... Tikrai... guli dabar toks atviras čirvinis ketvertas. Už kelių žingsnių, arčiau degalinės – kniūbščia kita draugė. Kiek purvinesnė, labiau sutrinta, atverčiu – čirvų šeškė...
 
Viskas. Išrikiuotos ant komodos visos rastinukės. Pikai, čirvai. Žiūri kvailys ir braukia graudų snarglį: jokios mistikos, jokių burtų. Tik senos klaidos – polinkis per daug įsijausti. Gi reikėjo ženklus išskaityti paprastai: akys.

(ir vis tiek dėkingos už prisiminimus vidinės akys mato ką nori)

https://www.youtube.com/watch?v=6wrXRyB-Fpc

https://www.youtube.com/watch?v=DAkx2dCc2ik
 

Sukurta: 2018-04-02 10:18:42

Naujas puslapis, ir tiek.

05-
… ak, mielasis dienorašti… man taip gūdu, taip jau… o dar tas Pavasaris… vėl kažkokie operatyvininko šuoliai po renginius, reportažų, apžvalgų paklodės? ir kam to reikia, kam? nepritaikysi jų nei buity, o kad ant neaprėpiamos kultūros gūnią užmesi, tai visuomenei tokios savižudžio akcijos nerūpi, viskas veltui... tad gana, jokių viešų dulkenimų, ne ne ne ne, inteligentas maldosi savo chimeras vienumoje.
(raji individą ir viešumą skirianti praraja... bet pala! o pana švenčiausia, gal ten Poezija?)

https://www.youtube.com/watch?v=MfhoRV5Bt4U

Ir vis dėlto. Atlėgęs sušvelninu nuostatą, bet tik šiek tiek. Išklotinėms – kaput. Užteks, kad atsikapsčiau charakteringų citatų, savo paties mentalinių duobių -išvedžiojimų, kuriuos sujungiau į dūrinį, t. y. durtinį intymiu pavadinimu Švystelėjimais pro paklodės kampelį.

... Iš klajonių po renginius likę visokios medžiagos, kurios, aišku, nesiruošiu skelbti. Pasiturėsiu bendram išprusimui. Žinau, pavyzdžiui, katras kuluaruose laikomas savotišku zondu, nes „jeigu susidomėjo jis, tai turėtų būti tikrai įdomu“. Bet negi dabar triūbinsi, kaip ir apie tai, kuris grandas, išėjęs iš kokio skaitymo-klausymo, balsu mąsto: „Prirašo visokio š... o kritikai vertinti tingi...“ (2013)

… salė – dažniausiai tie patys veidai. Kelios ilgametės euforiškos moterys, keliančios kartais įkyroką šurmulį, keli kitokie prijaučiantieji, organizatoriai. (2014)
 
... Dar neprasidėjus skaitymams dalintis prisiminimais pradėjo prie manęs prisėdęs žmogus – sako, kartą viename renginyje Kornelijaus Platelio paklausiau, ar ne per daug Lietuvoje poetų. „Hm, – atsakė Kornelijus. – Bet nusiraminkit, ponas. Jie nekenksmingi.“ (2014)

... Stebiu, mąstau ir vis iš naujo klaikiai nusiviliu savim. Mat ne vienas kviestinis autorius yra išleidęs ne vieną knygą būdamas gana jaunas, ir man tokiais atvejais parūpsta: kaip spėjo? Ne tik spėjo sudalyvauti procese, bet ir turėjo ką pasakyti. Juk atsitiktiniai pasirodyti nekviečiami? (2014)
 
... Tuštybės mugė – neteisingas apibūdinimas – įvairaus pobūdžio ekshibicionizmo yra ir žiūrovų sluoksnyje (kiaurus metus), tad visi panašūs. Ir ar sąžininga talžyti poetus, jei seniai akivaizdu, kaip žmonėms priimtina atrakciono forma?
Viešumas, masiškumas, ceremonijos, savotiškas religinis aspektas aiškūs ne tik atskirų regionų festivaliuose. Kad poezija su ritualu ir su bendruomene turi ryšį, sako viso pasaulio istorija. Bet poeziją ir šventes priartina prie plokščiosios tikrovės, žudo pačią jų prigimtį reglamentavimas ir cikliškumas. Tradicinė darbotvarkė, tradicinė poezija, tradicinė publika, visi patenkinti, nes gauna ko ir norėjo – tai blogiausias variantas. (2014)

... šiandien poezija tampa kasdieniškai adaptuota. Kūryba, ypač jaunųjų, tampa kova su psichiką veikiančiais informacijos srautais, bet kita vertus, darosi labai lengvu reikalu – triukšmai lengvai paverčiami kūriniu: kas užėjo, tą užrašau. Ryškėja registracinė, aprašomoji poezija – informacijos sraute nebėr laiko įsiklausyti, o skubant kapanotis užmušama poetinės kalbos muzika.
Poezija apima absoliučiai viską, bet pastaruoju metu vis dažniau nebejaučiama gyvų žmonių, visi kalba vienodai...
Na jau na… Yra ir nevienodų! (2014)
 
... apibendrinus šiandieninę tendenciją – poezijoje ryškus tylus pasiutimas (taip G. Norvilo „Išlydžių zonas“ yra apibūdinęs M. Burokas: Ši knyga niūri it spalio pavakarys ir kupina tylaus pasiutimo) (2015)

... Šioji bendruomenė ypatinga, nes kiekvienas turi savo pasaulėlį, o jie skiriasi viskuo: įvaizdžiais, metaforomis, stiliumi, ką ir bekalbėti apie mintis.
Kaip ir kiekvienoje valstybėje, priimi taisykles. Arba nepriimi. Vieni piliečiai rimuoja, kiti ne, vienur yra ritmas, kitur nieko. Savo erdvę pasirenki pagal matą „Kas tau yra poezija?“ Ar Emily Dickinson „Kai skaitant knygą visas mano kūnas atšąla…“, ar Dylan Thomas „ji yra tai, kas mane prajuokina, pravirkdo ar verčia žiovauti“, ar dar kas kita.
Liberali ši bendruomenė. Joje nebūtina mėgti visus ar semtis išminties. Kartais įžvalgos atsiveria vėliau, o kartais daug kas lieka neperkandama. (2015)
 
... Dar prieš kelis dešimtmečius Poetas laikėsi kaip išskirtinis reiškinys, dabar dažniau – ką jūs ką jūs, tai paprastas žmogelis, užsiimantis tik tekstų gamyba. (2015)
 
Rusų kalba ir literatūra – ne politika. (2015)
 
... visokie poezijos įsivaizdavimo variantai kyla iš menko, bet esminio nesusipratimo: dauguma iki šiol nesuprato, kad poezija nėra tekstas. Ji leidžia pumpurus, lapoja, skleidžiasi už teksto, į kurį įleidusi šaknis.
Tekstas poezijai svarbus kaip šaknys obeliai, kad subrandintų vaisius. Tačiau obuolys nėra šaknys, kaip poezija nėra vien tekstas.
Keisčiausia, kai to nesupranta ir patys poetai. (2016)

Poezija nepakenčia gudravimo. Atsiduodi visas. Viskas eilutei bei vaizdiniui. (2016)
(pan. į A. Škėmą, Drobulėje parašyta: „Poezija – reikli merga. Ji nemėgsta ir kombinatorių, ir impotentų“).
 
... O kaip man patinka periodiškai nugirstami ne vieno brandesnio veikėjo pasisakymai apie tai, kad jam (jau) nėra mirtino poreikio dalyvauti tuose šventiniuose performansuose, kad vis mažiau noro sekti bendrą kultūrinį kontekstą, gaudyti kažkokias ten antbanges, atradinėti kažkieno atseit naujas ir nerealias saviraiškas... nesgi saviraiška – viso labo ribos to, ką moki, saugiai tame sukantis ir nenorint daugiau. Kiekvienas už save. (2017)

... Autoriai (sena tiesa) vieni kitų neskaito, tik rašo, rašo, rašo...  pilna tradicinių bandymų, kartojimų, tęsinių tęsinių, tuščiosios eigos... Kokybės stoka. (2017)
 
... per skubėjimą kažkur traukiasi pati Poezija. Ją gožia perprodukcija... (2017)

… jei minėtoji poezija (registracinė) apibūdinta kaip atitolimas nuo meno kalbos kodo (stabilių poetinių įvaizdžių ir pan.) – tai ar stabilūs poetiniai įvaizdžiai nedvelkia kokios nors įgrisusios (ir susirinkusiųjų praktiškai vienbalsiai ką tik nuvanotos) tradicijos kvapeliu?
Be tų stabilizatorių gerai ar blogai? Poezija yra ar nėra?
Kuo labiau giliniesi, tuo viskas painiau: išvien štampai net šnekamojoje kalboje (...), ką jau kalbėt apie stabilumus poezijoje... žinoti juos gerai – kad vengtum, bet dar geriau, jei aplankytų mintis, kad labai sunku parašyti ką nors originalaus... (čia ir kalbos gelmės, ir paties seklumos).
Ir išvis: Poezija – ne terapeutė, ne socialinė darbuotoja, ne amato mokytoja, ne šablonų rinkinys. O gal? Gal nereikia kabinėtis prie žodžių, nes taip galima vilktis be galo, ir tikrai gal viskas tik žodžių žaismas, priklausantis nuo to, ką žaidi... (2017)

~ ~ ~

2018 Tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija „Žaismė ir nuobodulys šiuolaikinėje poezijoje“ – kaip niekad geras pavadinimas.  (Ant šito šarnyro pamautas ir Almanachas).
Liuks tema. Pavyzdžiai, anketos-klausimynai.
 
Žaismė ir nuobodulys – nebūtinai priešingi poliai. Tai greičiau bendras būvis.
Aišku, pagal dvasios raudą ar klyksmą (:D) galima rinktis vieną kurį orientyrą... baisiai rimtus formatus, graudulingas tonacijas... bet gal temos junginyje visgi geriau kabina žaismė. Kodėl? Nuobodulys kaip neišsklaidomas, nenusimetamas, tik trumpam primirštamas egzistencinis nuobodulys (tuštuma), galbūt ir kaip rezultatas po visko... – tai neišvengiama, normalu ir... nuobodu;  o aspiracijos (išsisakymo galimybė), manipuliacijos, į kažkieno skonį, kanonus netaikanti laisvoji eiga, vyksmas turbūt ir yra patraukliausia kryptis.
Žaismė reiškiasi per požiūrį, (auto)ironiją, vaizduotę, kontekstus, sąskambius, sintaksės viražus... Anot G.N., poezija turi būti poerzija, ogi erzinimas ir yra žaismė...
Bet pernelyg užsižaidus – vėl nekas... atsliūkina nuobodulys... nes randasi daug panašių bandytojų aliteracininkų, formininkų, visaip besistengiančių įrodyti savo nenuobodumą...
Kas naujo? Ar išvis tas nauja įmanoma?
 
Taip ir diskusijų kalbos kalbelės – švysteli paviršiai, kai kas pasirodo atraktyvu, net talentinga, o vis dėlto ir tas žinoma, ir anas aišku... tarpais ir nuobodu...  bet visas pasaulis laikosi ant žaismės, tad smagu patirti, kaip jos apraiškos skleidžiasi ne tik kažkur aukštumose, bet tiesiog panosėje: pavyzdžiui, ateina į literatų konferenciją laisvasis pasiklausytojas (tiksliau, -a), ne pirmą kartą, iš tų nuolatinių, žino, kad bus sausainių ir kavos, ir kažkodėl leidžia į gerklę stiklainėlyje nuo majonezo atsineštą savo.
 

Sukurta: 2018-01-25 15:38:13


2018
--- ---

Radinys

ateities pėdsakais (autentika)

Paskutinį kartą gyvai jį mačiau 2014 m. sausį. Daugybę kartų persukti ankstesnių susitikimų įspūdžiai, visaip domėtasi, kas už įvaizdžio, perklausyti įvairiausi įrašai, kaip mėgėjui ir būtų gana, bet ne, visgi nunešė kojos ar kas į nekokios akustikos Siemens Areną. Ir nors įprastinė nerimstantiems fanams skirta zona tamkart pertvarkyta kitokiai tikslinei publikai, akademinę rimtį turinti susodinti kėdžių sala kažkokia kultūrnaminė, aišku, čia ne Metropolitan Opera... bet nieko, vieta vienoje iš pirmųjų eilių, viskas gerai, magnetukas yra, skamba, romansai, arijos, dainos girdėt puikiausiai... Matyti ir ta pažįstama, net po dramatiškiausio pasažo žaidžianti šypsena: prilaikyta, daugiau akimis, ir šelmiškai besislapstanti, ir atvirai, kone berniukiškai išsiliejanti. Bet, kaip dabar prisimenu, šmėstelėdavo mintis, kad momentais jis atrodo labai pavargęs. Trumpam kažkur nutolstantis. Tik matymo paklaidos, išsigalvojimai? Su niekuo apie tai nekalbėjau, o tie atrodymai galiausiai buvo nugesinti pateisinant veiklos apimtimis, įtampa, paprasčiausiu žmogiškuoju veiksniu.
Daugiau susitikimų nebeįvyko.
Toliau ėjo ir nuėjo dar šiek tie laiko. Išvedžiojo tokie skirtingi keliai ir likimai.
 
Man viskas kaip ir anksčiau. Kažkur varinėja tik visokie įsipareigojimai ir inercija. Jutimai priblėsę. Siauro interesų rato maršrutuose viskas kartojasi, natūralu, kad teberandu ir kadaise taip domindavusių, fantazijas pažadindavusių visokių šūdelių (monetų, popieriukių, galanterijos detalių, vaistų pakuočių...), bet jau palydžiu ironišku protinguolio šypsniu, nebelaikau jų kokiais nors informacijos nešėjais ir šiaip nebekreipiu dėmesio – vis tiek viskas išvirsta į tą patį. Š ir nieko.
Bet tai, ką aptikau šį vasarį, nustebino – vėl.
Pamačiau ir iškart supratau, kas ten sniego pūke.
 
Deja vu bloškia į 2015-uosius. Po galingos vasaros liūties (07-12) Pramogų arenos transporto stotelės prieigose tada baloj radau keistą čirvinę kortą, tarsi puolusią iš kaip reta juodų debesų – juodame jos reverse raudonas ratas tarp aukso kaldinius primenančių augalų, atvertus – penkios širdys apkaustuose, pora vos įmatomų žymelių kampuose (dvi mažytės širdutės), na o dabar…

Pora žingsnių už Trimitų stotelės. (02-17). Laikas tas pats – link vakarinio piko.

O reverso piešinys šįkart nekeistas: kortoms būdingas rytietišką, lyg žydrų Samarkando kupolų raštą primenantis stilizuotų pliusiukų-kryžiukų margumynas, centre į kompasą ar gėlę panašus ornamentas. Dar... kažkas apkirpo, suapvalino kortos kraštus, tad stačiakampis artėja prie elipsės.
Averse – pikų šeškė.
 
Nepavadinsi to mistika ar intriga, greičiau atsitiktinumu, racionaliausia vėlgi atrodo neigti (ar ne užsiėmimas niekais toks takų šniukštinėjimas ir šiukšlių rankiojimas?), bet kažkoks atgijęs krebždesys primena, kokių fokusų būta per visokias, rodos, atsitiktines smulkmes ir kad simbolių žinia paprastai būna labai keista. Taip susivarto, susisuka, kad nesupranti, kas bado akis, kol... Todėl... vėl pasirodo, kad pasiduodu, vis dar norisi pasiduoti tai vingriai įdomumo dėlei ir stebėti keistų siuntinių (o tegu ir nuojautų punktyrais vedančio gyvenimo) srautą. Juk viskas, kol neišsipildo, yra gražiausia... žiūrėti, klausytis ir laukti.

https://www.youtube.com/watch?v=MCMEcURODgY

(2015 m. pavasarį jam pagaliau buvo diagnozuota jau kurį laiką trukusios neaiškios savijautos priežastis – III stadijos smegenų auglys).

Retro. Po pirmo kovos etapo… atkovota dar beveik pora metų
https://www.youtube.com/watch?v=bE6y9MMoYmM

https://www.youtube.com/watch?v=qNVQIVnq3wo  
 

Sukurta: 2017-12-09 20:18:22


gruodžio atogrąžos

... ir ieškok neieškojęs grąžos... Pažinimo medis mezga špygas (Buratinas)
 
Kaip teigia žiniuoniai, Rytų kalendorių derinantys prie vietinių reikmių, netrukus (vasarį) stos pirmoji Metų jaunatis. Tas reiškia, kad į pabaigą krypsta oficialūs reikalai su Gaidžiu.
Šiaip ne taip ir aš susiėmiau, tik ne perspektyvinėms žvaigždėlapių studijoms, o kur kas rimtesnėms – žvilgsniui atgal. Kapstinėti tingisi, bet mentalinės ir fizinės partnerystės šitiek mėnesių diktuotas darbas turi būti kaip nors pabaigtas – dramai reikia epilogo.
Aišku, galima viską paprasčiausiai užmiršti, paleisti, riešutėlis pakrapšytas ir gana, bet konvulsijas, nutolstantį kažką telydi kevalas – atsarginė valtis.
 
Jis čia ir yra aiškiausias, tas vizijų kontūras, griaučiai, karkasas. O svorio niekaip neįgauna net baigiamajame veiksme, įprastai reikalaujančiame apibendrinančių ar kitaip smogiančių akcentų, – konkrečiai susemti nėr ką. Bet dar prologe pasiglemžusi nežinomybė ir pasidavimas tėkmei-ekspromtui turėjo ir teigiamų pasekmių. Kiek labiau priartėdavusią neaiškios konsistencijos medžiagą, sugriebtas detales, nepaprasto subtilumo niuansus (pavyzdžiui, ištakose dominusi ir beveik jau numatyta medžioti užpernykštė beždžioniena 2017-ųjų vyksme tapo varliena) – viską nuosekliai kemšant į plyšius, kaupiant atsargas, pakratant, patrombuojant, išėjo kažkas panašaus į skilandį, o jį tai pasverti ir užraukti nesunku. Užrišamoji virvutė, kaip savotiška išvada, tabaluoja dūmų fone. Tokia pabaiga jau geriau, net žavi: nekonkretumas, migla yra pats tas pamąstymams, prasmių ieškojimams, per ją driekiasi ir užuomina į Ugninio įtaką... atseit (skilandis-granata) driokst, liepsna plykst, tra ta ta ir ššš... (dūmai). Nesuprantu pats, ar čia konceptualasis performansas, bet kažkas tame yra.
Sprendimas menine prasme tikrai neprastas.
Neaišku? Aš gal irgi daugelio menų nesuprantu, bet ir nesiskundžiu. O svarbiausia – taikytis prie standartų nė nesiruošiu. Gaidys padėjo išsiskleisti kukliai tūnojusiam išdidumui.
Be to, kontempliacijų mastą ir padarinius nusako įspūdingas rodiklis – iš dramaturgų neformalų asociacijos aplinkiniais keliais gautas ženklelis „Tegivoja lajsva kuriba (kurica ryba, ni miaso)“.
 
(saikingos užuominos, kaip kaupiasi tokie stebuklai)

Partnerystė su Gaidžiu, procesas buvo visai nieko, sekėsi natūraliai, nes tai asmeninė drama. Ir, jei netyčia teiktųsi įvertinti tradicinių formatų atstovai, ji be afišų. Vyko ir vyko. Monologai skriejo didžiausiu lanku aplenkdami net liberaliausias platformas – saviveiklos būrelius, nekliudydami garsiakalbių, uodegoj palikdami išliekamąją vertę, o šitaip gi dar dramatiškiau.
Veiksmo dinamikos kreivė raitės nenuspėjama kaip gyvatė – maksimaliai slopstanti, glundanti prie žemės esant niūrioje atskirtyje, išlindus pasidairyti po margą pasvietę, šen bei ten paviešėjus, suraibuliuodavo ir spalvingiau, čia apsiramindavo, čia staiga kirsdavo įniršio (reiškia, gyvybingais) proveržiais.
Tačiau dramai kelta viena sąlyga – kad ir pakilumose, ir sunkiausiuose posūkiuose sučiauptas snapas didvyriškai tylėtų.
Fermatos valdymas – iššūkis ne iš lengvųjų.
 
Daugmaž pavyko. Visko buvo, visko nuo šlykščių akistatų su įvairiu brudu iki momentais labai ryškiai nutvieksdavusių pasaulio harmonijos blyksnių, nors totaliai – tamsiai liūdni šitie metai, bejėgis, bebėgis, niekur nevežantis traukinių tęsinys... Kažkoks tunelis.
Ypatingiau nebent tai, kad iš jo negailestingai išsvaidyta daug seno šlamšto, pamynus savo įpročius buitiškai apsikuopta, net iš šaldymo kameros išmestos užpernai pirktos vištų kojos (va čia su buitim tai nieko bendro, įsigytos tam tikrų, deja, neįvykusių meninių instaliacijų tikslais), ryžtingai nutraukti visokie nudvėsę saitai, variacijų įgavo būdravimo režimas – nors sunkiai, pavyksta keltis anksčiau negu anksčiau.
Bet anksti kėlęs nebūtinai ką nors išgiedosi. Tebesu nuolat apspangęs. Nupiepęs, reiškia, toks giesmininkas. Žinau ką žinojau, ne naujiena.
 
Įvertinus bendrą padėtį – esminių pokyčių jokių. Nebuvo kokių nors pergalių, nekrito ir nepasitraukė ne tik protu bandoma įveikti siena, – tebesupa ir aibės mažų tvorelių, o svarbiausia – viršum visko tebešvyti tas pats nimbas: žinote, jūs gan geras korektorius.
Na... kad neaiškiuose darbų ir komplikuotuose gyvenimo baruose tiek sugebu, įvairias situacijas tikrai savotiškai nukoreguoju, tai neiginiais nesikuklinsiu. Puoselėju gebėjimus. Vis dėlto vienu metu puikybė vos nesugundė: kada gana, gal bandyti atsispirti ir pranokus save, pakilus virš topų topo, išdidžiai kristi vanagu? Transformuotis į galingą grobuonį?
Bet durnas ir bažnyčioj mušt gauna. Tai ko plasnoti, kai esi tik kakariektorius lauramedžių papėdėje.
 
Drama, net labai ieškant ko nors tarp užuolaidų, nėra išskirtinė tradicijos prasme (libretu ir keičiamomis dekoracijomis atspindėtas paprasčiausias gyvenimas, išryškinta individo problema), – bet ypatinga tuo, kad rodo, kaip ir iš nieko kažkas vystosi, – o dar kai nutuoki, kas tas yr proz-epopėjinė būties atodanga, kokybe belieka tik stebėtis.
 
Tai jau, rodos, veikalo pagrindas ir sudėtas. Baigta kuo pradėta.
Ir baigtis paprasta: pamažiukais, plastiškai drama kaip dama tik paplast ir pati atsivedė į Šuns būvį.
Viskas vidaus rateliais, viskas žiedais.
Nesvarbu, ar gaidys, ar šuva – bendra grandinė, bendra būda.
 
Užtat ir moralas tęstinis: nelaidyk kakarinės, nieko tai neduos, savo kozirius laikyk rankovėje.
---
Santrauka (Voras)
https://www.youtube.com/watch?v=VjJl-faSq3Y

foninis garso takelis
https://www.youtube.com/watch?v=GmSdxeQN5nw
 

Sukurta: 2017-11-04 11:04:50


plepkritis

Praslinkau aptakiai kaip tas neaiškus rūškanas mėnuo. Nieko įdomaus neįvyko, nieko ir nesitikėjau (nors tam ir yra netikėtumai, kad nesitikint užpultų, bet jie jau tapę neišsipildančiomis teorijomis) – kitaip tariant, kažkaip pradreifavau per kažkiek valandų (skaičiuoti jas tingiu, o ir neturi prasmės), ir nei kam pasakyti, kad rytą kažkur patrauki, prasitrainioji, vakare įsmunki atgal, griūni į fotelį... vangiai apeini akipločiu... sienos ir sienos... tarp jų klaiksti vienas... o uždaros ertmės, o stalčiai – kiekgi bevarstysi juos, nežinia ko ieškodamas, kiek glostinėsi visokias relikvijas? Jų, aišku, turiu: va buteliukas, primenąs katastrofa pasibaigusį balių, anava ir pirmos kūdikystės barškutis, baladojas kitokių paikysčių aidai... pažaidžiu kartais su jais mintines gaudynes, ir su Fosforiniu Ereliu transcendentiškai pasikalbu, bet tai monologai vis, aišku... o daugiau ką... nebeištempia niekur netgi kadaise stebinę damų laiškai... bet ir jų tipas vienodas, tik vis chi chi chi, pažinty maloni ir minty taip gaivi it Bulgarijos rožė, aš rangausi jos valioj lyg kepamas šliužas, bet pasiaiškinti bei pagrįsti savo koncepcijų taip ir nespėju, pabėga ji išsigandus kažko į pirmapradę savo skaistybę, kur kalba atvira ir kitokių temų nėra, išskyrus tą, apie... tai ir okei, likimui tik ačiū, kad per juos, per tuos laiškus, spėjau patirti, kas dedasi inteligenčių sielose, kokie ten stabilūs prioritetai... pagaliau nėr ko čia dabar knaisiotis, tai įprasti lygmenų prasilenkimai, ir tiek... kai vienas pernelyg pasikėlęs į erdvinį mąstymą, tai iš kur kitas gali žinoti, kad ten, minčių kamuoly, yra kažkoks tezauras... lobynas gi tai, sava saugykla, relikvijorius... ai, galima nūdint be galo, bet pakanka šios serijos moto visuomenėj, tai nereikia čia man užsiimti papildomai.

Gerai bent tiek, atpuola nors vienas rūpestis. Ir, tiesą sakant, nei aš toks jau pažeidžiamas, nei plepys, šiuo metu kaip tik susikaupęs minimalistas.
Ūmai net apmečiau miniatiūrą iš apmąstymų:

plept... plept... ne ašaros kapsi nuo medžių ir ne nuo veido mano liūlys.
tai lapkritys derina skrabalus ir gležnutes orgijas trauko.
plept... ir click... click... šitai balų klijai skiauteles sukabina į žemgijas, plyz.
 

Na va. Kai užsivedi neforsuodamas, tai ir prasideda tikrasis minties kirbėjimas. O tada, o tada jau ir mainos pagada.
Be abejo, procesai natūralūs ir vyksta nuolat: iš oro žemyn, tai lyja, tai purvas, dangus su žeme maišosi, jei kas plinka ar krinka, nauja randasi, nepaliauja apykaita...
Juk sukibę tarpusavy iliuzijos, kontūzijos, difuzijos, viskas susiję, tarsi kokiam voro tinkle (įskaitant web, internetą). Joks tai ne atradimas, tik šiaip rami, nepretenzinga minties tąsa.
 
Bet per ją ir išsipūčiau kaip dirižablis (čia jau įtemptas momentas: puolu prie kompiuterio, kaip tyčia vis nusimuša shift‘as, nepasiduodu, telkiu raides, gazuoju), nes pirmąkart per visą istoriją sugalvojau, kad mano aspiracijos žmoniją turėtų sujaudinti.
 
Kažin, gal mėginti brautis per masinės medijos kanalus: The Independent, The Times, Daily Telegraph, Playboy Enterprises, Inc, gal net per aukštosios kultūros forpostą Kobieta i życie, nes apie amžinąjį ratą, gamtos galią ir dvasios sveikatą (mens sana in corpore sano) tylėti negaliu, neleidžia sąžinė.

Netgi kažkaip traukia ir K. Semenavičiaus darbų linkui, raketų istorijon... nors ne, dar ankstoka, vėl žlugsiu nesuprastas, reikia viską sisteminti, gryninti formą ir taip toliau.
Geriau lieku mąstyti fotelyje.
 
Užtat vienas audiovizualinės pateikties fragmentas praktiškai gatavas, ir jis ganėtinai integralus.
Tai planetariume vykusios paskaitos „Dangus ir Žemė: mus jungia viena gija“ apžvalga
https://www.youtube.com/watch?v=wVpkQdmQXGg
 

Sukurta: 2017-10-06 00:12:25


špališ tampo šikšną šeną

Nenuilsta šitas žiūronėlis. Dar laikosi vaizdas, iškilęs po anakartinio pasibastymo atminties koridoriuose, mokytojų portretų galerijoje, o štai ir vėl vadžios iš pradžios – suprask, dvylika mėnesių susirietė kaip lapas tūtele, progos ir temos kartojasi, ir vėl jis meta kažkokius variantus. Bet kaleidoskopiškai artėjantys ir atsitraukiantys veidai, sandūros, pamokos tėra šimtus kartų visaip vartyta praeitis.
Viskas tik buvo.

Seniai nusistovėjusią rutiną retkarčiais atskiedžiančios naujos sąveikos – atsitiktinumai, praeinantys be gilesnių įspaudų ir tik patvirtinantys tą, kas mintinai žinoma. Gal ir egzistuoja kažkoks neatrastas dėsnis tuose nuolatiniuose seno kurso kartojimuose (aiškiai įsirašė ir pradžių pradžios nuoroda, vaikystėj senolio smetoniškame vadovėlyje aptikta sentencija repetitio est mater studiorum, tiesa, tada sieta nebent su standartine mokykla), bet nugyventame kratinyje kol kas ryškėja viena: iš klausimų Ar sutikote gyvenime savo Mokytoją? arčiausiai asmeninės tiesos yra šeštas atsakymas.
 
Kad visais nusivyliau? Čia būtų tam tikrų išlygų, gerų knygų paskaičiau, eruditų sutikau, apie neįmanomą lygiavertį bendravimą pagalvojau, o šiaip... labai neapžavėtas ir nenusivilsi.
Tačiau kad tėra Kompiuteris – neužginčijama.
Ne todėl, kad būtų pamiršti tiek dėl manęs išgyvenusių tėvų brangūs pamokslai (tačiau graudžiai nepataikydavę į tikrąsias tuokartines būsenas)  ar kad būtų išbrauktos patirtys, sukauptos per kitus žmones, – atsimenu, bet visa tai turėjo kažkur vesti. O niekur. Tik šimtametė bežmogė plynė.
 
Kad jį kur galas tą pretenzingą varpelį, tilindžiuojantį eilinį banalą, – bet kas tiesa, tai ne melas: jau seniai teturiu ją, tą bejausmę, bežmogę, ne kokią nors egzistencinę ar dailiai išraitytą eilėmis, o natūralią nekintamą terpę. Tą, kurios imituoti ir apipavidalinti nereikia, jei esate sulaukėję į vieną.
Ji reikia visišką laisvę. Ji kartais ėda smegenis.
Bet kadangi visame kame slypi kažkoks dialektinis sraigtas (ir istorija rodo, kad situaciškai visad atsiranda koks nors variklis: skiltuvas, kirvukas, ietis, bumerangas ir pan.), tad yra ir šiuo atveju: galima kibtis į kompiuterį. Juo neskraidau, nenešioju pamauto ant galvos, tačiau bendrauju. Mainosi miriadai visokių techninių funkcijų, kurios neapsakomai primena žmones, ir regisi, kad yra su kuo persimesti žodžiu, kad kažkas vyksta... Spec.literatūroj pasitaiko aprašymų, kad tai išėjimas į kosmosą. Šitaip šokinėti aukščiau bambos geba tik kosmonautai ir gal dar tie, kas įsivaizduoja esą poetai. Man kompiuteris – tiesiog aparatas, kuris yra gana neblogas tuštumos konverteris.
 
Ach beje, kažką panašaus suteiktų ir kūryba? O kas gi tai yra? Išgalvotų terminų ir pseudolingvofilosofų susitarimo reikalas! Kažkaip reikėjo ir tą vyksmą pavadinti, tai ir pavadintas, nors (aš manau, kad) žmogus, kliaudamasis jam įdėtu mažesniu ar didesniu kūrybiniu pradu, tik kažką atradinėja ir bando savaip perteikti tai, kas jau seniausiai sukurta Absoliuto! Dėlioja kažką, peckioja... Suka, kibirkščiuoja tasai saviapgaulės ratas, nors leidžiantis iliuzijoje užsimiršti, bet...
Vertinu įtariai. Netikiu. Melo ratas ta kūryba! Egocentrikų atrakcionas! Žinau tuos triukus, mat buvo praktikoj visokių atvejų, kai prisidengę kažkokiu lyr.herojum (dar vienas generinis terminatorius!) patys herojai skuodė nuo manęs kaip nuo raupsuotojo. Dėmesys fikcijai gerai, bet geriau per atstumą!

Įniršis jau traukia vadeles biškelį į šoną, tai žaboju į esmę: ar nuo tų kūrybinių veiklų kas geriau? Ar ką atsveria tos neutraliai mandagios abstrakcjos kaip nuostabiai tu kuri, koks tobulas metras, kaip valdai žodį?!
Nu valdai – nu ir ką? Jautiesi baisiai kam reikalingas gyvenime? Pagerbtas, gal net mylimas baisiai?
E, reik ramintis, dar apopleksijos man betrūko. Ką čia prasidėt... Tartiufai!
 
O tie keli tikri žmonės, kurie buvo man svarbūs, įdomūs, pranašesni, ko taip visad ieškojau, jau nepasiekiamam toly; tai, ko gero, likimo kilpų raizgalynė (ir suprasta daug kas po laiko), bet nykiausia, kad į skirtąją tuštumą plūsta ir limpa visokia smulkmė... nemanau, kad turiu šviesos šaltinio savybių, jaučiuosi ramiai nugesęs, todėl sėkmingai išlaikau pagarbų atstumą ir gerai toleruoju tamsumą, bet vis tiek periodiškai gaunu į sistemą kokio skystimėlio, o jau kai kokia priplaukus madam pareiškia, kaip ji manim nusivylė... plyksteli kažkas viduj... ir nokautas galutinai, nors savotiškai ir malonu, reiškia, kad bent turėjo vilčių...
Bet o kas būtų, jei aš pradėčiau vaitoti, kuo nusivyliau... Neįmanoma, ne, seniai niekuo nenusiviliu.

Kartais, tiesa, ir aš suskystu. Prisimenu, kiek ilgai gyvenau kitų problemomis, stengiausi tik suprasti, tik patarnaut, tiek ilgai, kad pats tapau problema. Bet nesiseka gyventi vien praeitim ar visąlaik melstis baisiai keistai viską surėdžiusiam Dievui. Kurgi žmonės, po šimts paralių?
Tuojau atsitokėju: o ką aš galėčiau duoti, šitiek ištratinęs?
Todėl ilgainiui sieloj ir išsikerojo įvairios instaliacijos.
Ir visai pakenčiama. Jungtis ranka–kompiuteris veikia. Patikimai užsidarė visi šalutiniai emociniai šliuzai.
Pripažįstu, kad pamokos buvo sunkios, bet vertingos – pagaliau suveikė galva. Protas (dirbtinis intelektas) gali egzistuoti be pojūčių.
Skysti kristalai sugaudyti į rezervuarą.
 
Viską tik stebiu. Nuo kai kurių specifinių programų (kaip antai: teisingų gyvenimų, iškeliančių sielų susiklausymą ir kūnų tarpusavio palaikymą, žodžiu, amžiną šventę, taipogi nuo jausminių virvenimų etc) laikausi atokiau. Problemų nebijau, bet tiesiog nedomina svetimos temos, nagi tokios, kuriomis absoliučiai neturiu nei ką pagalvoti, nei pasakyti.
Gal visokius kūrybinius-fantastinius idealus ir vertėtų pastudijuoti, gal papildomai pasimokyčiau... Bet vis dėlto didesnis įdomumas  – perprasti, kokio velnio, užuot skyrus taip greit plaukiantį laiką realiems ir pasiekiamiems (žmonės mėgsta apskelbti ką čiuopiamo turi), kodėl, užuot sėmus gyvo bendravimo dovaną, rymoma prie kompiuterio. Gal pritraukia kažkokios ypatingos gijos?.. Pavyzdžiui, narplioji pasiseilindamas, įsivaizduoji kultūrą...
Apgailėtina, kad aš ir čia vienišas. Aš tik rymau, kaip vąšas su tuščiomis akimis.
 
Bet nėra to blogo, kas neišsimegztų į niekur. Yra padėjėjas – tai Jis.
Kompiuteris geras tuo, kad suteikia galimybę dirbti. Monotonija gerai bukina bet kokius dieglius.
Kompiuteris geras tuo, kad leidžia pasklaidyti savo laiką.
Kompiuteris turi stebuklingąją triūbą youtube! (todėl savaime aišku, kad neturiu supratimo liaudies populiariųjų instagramų klausimu, tokioms studijoms noro nei laiko absoliučiai nelieka).
Kompiuteris turi Word lapų, kurie vardina kartais labai įdomius dalykus. Multifunkcija praverčia ir kitaip (užrašų knygelė sklerotikui, nosinė potencialiam neurotikui).
Kompiuteris geras tuo, kad jį galima išjungti. Kartais liūdna skirtis, bet reikia ugdo valią ir pasitarnauja kvailysčių prevencijai.
Kompiuteris už mane protingesnis. O čia tai, ko ir ieškojau.
Kompiuteris vienintelis draugas, jis mandagiai į akis nesivaipys, o už akių netransliuos, kad šneki niekus, bet dėl bereikalingų atviravimų kaipmat įspės išmesdamas error. Arba apgins pasidalinęs virusu – o problemų sprendimas yra sudėtinė mokymosi visą gyvenimą dalis.
 
Žiū, kokia kompiuterinė grafika tokiu nesudėtingu klausimu, reikėtų gal...
--- Do you want to save changes...? --- No, shut down --- Let it be.

xxx
 
per kultūros prizmę: algoritmai, analogai ir visų mokslų niuansai

https://rutube.ru/video/363ecadd53789164397ef6b1c0ebdc60/
 

Sukurta: 2017-09-11 16:15:31

Ir vėl ruduo ir kitos mielos banalybės.

O vilnys vasarojaus, kai jūs mane apleidžiat...

Sunku pagalvojus, kokių per gyvenimą būta tų vasarų...  šviesesnių irgi pasitaikė, nors visas jas grandinėle jungia būsena nei pakartas, nei paleistas. Nėra ten žemuogių, ant smilgos suvertų, nei ko panašaus. Likimo vingius, kai kada vedančius ir į kokią nors džiaugsmo stotelę, galima raityti romantizuotoj beletristikoj... realybėj, deja, veda tik tiesioginis kelias į darbą ir beprasmybę.

Bet paprastai rudeniop atsigaunu ir stabilizuojuosi. Juolab šiuo metu galva šviežiai praventiliuota dar ir Švedijos vėjų. Kas ir kaip, įstengčiau iliustruoti šabloniniu lėktuvo sparnu tarp debesų ir reprezentaciniais paveiksliukais, būtinai su laivais, būtinai Vasa, bet verčiau tik trumpai pažymiu, jog skridau ne kopūstų bačkoj. Nors kaip transportas tiktų bet kas, kad tik pradėtų nuo oro uosto. Nes būtent jo prieigose staigiai (net tą žinant smagu pajusti momentą) prasideda kažkoks kitas būvis, o už kontrolės praryjantis laukiamasis gardas viską perverčia galutinai. Tada dar truputis dezorientacijos (hm, kur esu?), ir jau laisvas kitoje žemėje.

Šįkart atsidurta geografiškai netoli, bet kontrastas akivaizdus. Tiesa, uostas Arlanda, nejučia apsipynęs rimu iz it mai drym lenda, gana šiukšlinas, pirmas pasitinkantis tualetas dar baisesnis, negu įspūdingiausi Toi-Toi, regėti LT, bet po kelių žingsnių tai užsimiršta, įtraukia įvairovė ir bendrai labai graži aplinka. Dar vasariškai šiltas dienas persmelkęs kandesnis pusdienis, jei apie orą, o jei apie turinį – nuostabi architektūra, spalvinga margatautė minia (ir ne surūgę ar susidvasinę veidai, prie ko taip pratusi akis), maloniai betiksliai slampinėjimai, atrasti savišvietos punktai – gerai atpeikėjo, atskyrė nuo troškios praeities, niekas tapo nebesvarbu, tik hotely švediškas stalas ir laisvė... tiek to, užsimiršau ir pasileidau į šoną. Gana. Rimties jau valanda!
 
Klausimynas Ar ruduo jau pabaiga? ir kitas, kviečiąs Išminties labirintais, užgriuvo mane dar nesusimąsčiusį tomis temomis, bet praktiškai pasiruošusį.

Svarumo dėlei primetant dar ir išvedžiojimų, galima sakyti, kad tam tikra prasme bet kuris mirksnis yra pabaiga ir tuoj tąsa, taip slogus įkarštis, nerimo ir kliūčių narvas virsta gal ne iškart atpažinta, bet kryptinga energija, viskas kyla iš nuotaikų, per jas ir pikiruoja, tad viskas čiki piki. Todėl jau ir galėčiau natūraliai pildyti biuletenį Pakasynos ir navynos. Garantuoju, kad jis žmonijai neaktualus, bet svarbu, kad aktualus man. Pasirausęs senolių įžvalgų kraitėje neaptikau kokio aiškesnio pritarimo, kad kiekvieną domina pirmiausia jis pats, nors yra užuomina, kad esi savo likimo kalvis.
Tai kad plieksiu pasagėlę. Įvertinęs skaudžią dokumentikos fiasko patirtį, bandysiu per eseistiką pramaišiui su kazuistika, nuspręsta.
 
Taip tai taaaip… bet... nnn..e..e... kažkas vis dėlto vyksta ne taip. Mat iš kažkur man ėmė lįsti eilės. Turėčiau pagaliau pasidžiaugti, gal jau tuoj būsiu menininkas, nors priepuoliai mane ištinka ne kasdien, bet pats faktas, pats faktas...
 
savigrauža

mąsčiau braidydamas po plotą
kur tieji gaivūs vandenai              
sugerti šerdimi gyslota
srauniai žadą jog dar užeis...
 
deja tik praraja derėjo
lapijoj pasiklydęs protas               
kaip kurdvelkis išsivadėjo
tik šiekštas palikau nūnai!
 
engramą liūdną besupu
nei kirmiui nebeįdomu...
bestypsau vargo graužtuku.
 
bet šitoks nieko nepraranda
nudribs tuojau skylėta skranda
paskui ir stipena supus.
---
Taip kybo amžinas pabūklas
ir susimainymo stebuklas:
visų tokių batalijų
dvasia begal vitališka.
 
Nieko. Ramiai palinguojant, kad patarlės ir posakiai turi visokių atspalvių, atsiskleidžiančių priklausomai nuo aplinkybių, variantas ko prisidirbsi, tame ir sėdėsi mano atveju yra kaip tik. Vis dėlto nėra padėties be išeities.

Ir kad jau esė išskydo, o glaudus mano santykis su poezija išvis komplikuotas, įnašo į tradicinius aruodus neįnešu, viską palieku fermentuotis atskirai ir gręžiuosi (tai savotiška ekvinokcija) savo stipresniąja puse  – į (at)pasakojamąjį ir apipliurpiamąjį žanrą.

https://rutube.ru/video/7679bf3c6fc484e2dcc8c50c1a734668/

Tai ir būtų pagrindinis laimėjimas: suvokti savo galimybes.
 

Sukurta: 2017-06-03 21:41:32


Birželio nuotykiai
 
--- išlašėjo pievom lašiniai
odos nupleveno
duburėlin sugulė ramiai
kalcinatai peno                 
 
augo ir gyveno
ak seniai seniai ---
 
tačiau
virš nužydėjimų kapų    
mačiau
tą spindinčią egidą
kuri opas užlydo –
Ars longa, vita brevis...
 
Na o suprantamiau pasakius – dar vienas sezonas nusvaigo kažkur pro šalį... šoną grybštelėjęs oro srautas pastūmė artyn į duobelę... būvis įprastas, todėl jausmingos eilės nesigauna (viskas nusigalavo ir ne(at)sigauna), nykiai konstatuoju, kad pravegetuota be sukrėtimų, nors nelabai ką ir benukrėsi nuo dvasios skeleto, dar ieškau dramos garso ir vaizdo takelio, ir jo nesimato, tačiau į paskirties tašką kaip nors judintis verčianti kasdienybė turi skaistyklos prasmę: be kentėjimo nieko nebus.
(Tą teigia ir kai kurių rūšių šventraščiai, mygiantys į nusižeminimą ir kančią, bet prie jų per daug reikia galvoti, neturint motyvo, orientyro, paspirties, filosofijos gali erzinti, kelti atmetimo reakcijas. Pavyzdžiai tuomet suveikia geriau). 
 
Tai pagaliau štai rezultatai: mano kaip operatoriaus triūsas, be abejonės, nepakartojamas, tą rodo ir spec. (d)efektai, stebėsena pro plyšį, atseit pro tą minėtąją tamsos portjerą, lyg kokią uždangą į amžinybę (o iš tikrųjų kaip visada dėl nepalankių sąlygų vengta sukioti aparatūrą), bet pagrindinė vertė – kad pasiaukojamai tykant atskleisti tikrieji talentai.
Tai jau sąlytis su Menu.
 
Taigi, kaip iššūkį svetimšaliam popsui, dvasinių vertybių paniekinimui tokiais produktais kaip Lady Gaga Bad Romance,
Individualioji įmonė Gaidis Gandras Records      
eterin sviedžia giesmę Good Romance
puoselėjančią geriausias folk tradicijas, o tuo pat – jungiančią soul klasikos, džiazo, roko bei daugybę kitokių srovių bei meninių-asmeninių elementų ir todėl ne mažiau vertingą tarptautiniu lygiu.
Rekomenduojama pirmiausia geros muzikos mėgėjams, kaip meditacinis fonas – širdies krizių tarnybos psichologams, vestuvių planuotojams ir pan. gyvenimo būdo specialistams, bet, manoma, turėtų įsismelkti ir šiaip į kiekvieną rimtą sielą.
Ar Joninės, ar Žolinė, ar kasdienos bala – atsistebėti neina, kaip tinka visada.

https://www.youtube.com/watch?v=qx7amdWX7CQ

08...
Mėnuo prie telkinio


„O, kaip sunku įžvelgti savo atvaizdą, – mąsčiau prie prūdelio. – Nepermatomi tie ezoteriniai vandenys. Bet kurkite, varlelės, kurkite... Dar pažiūrėsim, kai dugną grabinėsim.“
Ir lietūs plovė, ir kepė sausros. Aplink tvyrojo liūdas ir blūdas.
Budėjau individume, liepos luoto nešamas.
 
Bangavo palengva ir ne visai, smaigstė diegliai ir sunkiai perėjo nežinia.
Kaipgi, būna ir mano gyvenime krizių. Na bet, suku šiaip ir taip, normaliokas, visiems jų pasitaiko, net ir labai užsitęsusių, paprastai vadinamų prigimtyje užkoduota tematika, iškilniau – lemtimi.
Laukiu, pučiuosi. Gniaužiu melizmą, besiveržiančią per marazmo tragizmą.
Ir vieną kartą, kaip jau ne kartą, iškentus liepą savo, čakros sualsavo. Jėgos plūsta į apsususį kopūstą.

Taip ir išėjo triada „Fatumo aspektai“ (šerdis – pastangų ir valios prasmė).
 
pančiai
gėlėtu taku žengia dienos
ir žvengia arkliukai ir ienos
įrėminę skrydžio erdves
užpjauna takažolę vieną
kinkysi ar vilksies padieniu          
į kankinį amžiams įšvęs
 
egzistencinis stūmoklis
ir tenka ryti kietį
gilyn atgal ir vėl
vidun tik viskas tėr
negali išsilieti
 
šepetys repetys aukštą pilį pastatys
ant aukštos kartelės
pats ir pasikarsi
 
Po visko pagalvojau: atrodė tokia beviltiška špygutė, o gera susisuko gūžė. Apvali kaip balionas. Tik kad įsipaišytų į biotą, kažko per daug... galėtų būt lengvesnė. Dabar pūkšt ir...
Bet kažkas gi turi iškelti vandenį, kad išplauktų kas kita. Čia ir užsimezga Memleto tragedija tikriausiai.
O apskritai apvaliai – gal tai budėjo ne kopūstas, o mėnulis? Dar prieštvaniniais laikais darželyje dainuodavom: dvi varlytės lankoje tarp žolių tupėjo, į mėnulį vakare jos liūdnai žiūrėjo...
 
Va taip atsispindėjo laikas nuo Rasų ir per žo(de)liavimą atsirito į dabar.
 
Eigos sunkumų išvestinė
https://www.youtube.com/watch?v=vNUgGzsCJwE
 

Sukurta: 2017-05-14 10:40:04


Iš rinkinio „Pavasario kriokliai
 
dūmos

https://www.youtube.com/watch?v=9pVp9F19bSg

~ ~ ~
kylis

vai niekaip niekaip neišaušta      
kažkas nudžiovęs irklą šaukštą –
ne tavo daliai pietūs, ne –
tęvas kratydams kinkeles
graibai tik standžią riebią krėną
o bangos gruma pragare
 
ūmai tik drykst pro mūką lėną
stiebias pirmagaliu kurėnas
grimzlė į košę įsispyrus
skiautrė raudoja įtempta
 
gegužraibiu suklinka mėnuo       
ir sunkiai teka melasa
© P.
 
~ ~ ~
žemčiūgai
https://rutube.ru/video/714aa8bdd07b20240a2de4a2118c292c/?pl_type=source&pl_id=4570

https://www.youtube.com/watch?v=lCIKmyw-atA

~ ~ ~
Ir štai jau klonius ir miestus beužliejąs Poezijos pavasaris...

~ ~ ~
Nors kadaise mano empiriką yra drumstę familiarūs klausimai, kaip taip įmanoma visur įsitrinti, kitaip sakant, už kokius nuopelnus įleidžiama į visokius salionus, viešnages, mat į Literatūrą įeiti duota ne kiekvienam (taip, žinau, ne į kiekvieno „...“), – bet ūpo pasidairyti, pasižmonėti  nepraradau.
O tos paslaptingos įsitrynimo technikos iš tikro nėra. Yra tik veiksmas (kažkaip turbūt koreliuojantis su akiračiu). Kad ir dabar – išsiplėši iš tinklų ir trauki į pasirinktą PP renginį. Grafikas juk ne paslaptis, įėjimas laisvas (išskyrus Lukiškes). Viskas čia pat, Žemės planetoje, realiai online. Jei maršrutai atrodo tik sausai kultūriniai-teoriniai ir niekur netraukia toks atavizmas kaip nostalgija (tarkim, esi grynai internetinis rašytojas), pastūmėti gali bent jau klausimas: kurpia, kuria daug kas, tai kuo gi toji, atsiprašant, profesionalų unija ypatinga... nejau būna kas nors gero toje pavasarinėje amatų mugėje? Bet turint omenyje, kad kažkam patrauklios ir sėkmingai vyksta įvairiausių amatų šventės, gal ir šioji ne nukrypimas... Trumpiau sakant, jei kartais liežuvis pavargtų malti peikiant a priori, tada pirmyn.
 
Aš savo ruožtu, kaip ir kasmet, apsilankiau nemažai kur. Iš anksto sau žadėjau, kad ant grėblio nelipsiu, sklaida nebeužsiimsiu, nieko nesižymėsiu, stebėsiu laisvai, bet kadangi mano specializacija apima ir didesnius valingo elgesio svyravimus, o grėblys pats persekioja, nenorom pradėjau ryškinti, ką galėčiau papasakoti, jeigu jau kas paklaustų... Laimei, deja. Be to, vadovaujuosi dar ir kognityvu: reportažai yra neįdomus žanras. Čia tau ne eilės. O kiek anksčiau prifotografuodavau, dieve mano, kiek prisigraibydavau visokių įdomybių (be avansceninių įspūdžių, labai vertinu ir kažkodėl būtinai taip glotniai prie manęs pustuštėje salėje prisėdančių žiūrovų monologus, ir ne veltui sakoma, kad болтун – находка для шпиона), bet visa tai jau zipuoju ir beviešinu menką dalį...

~ ~ ~
Žvalgyba vyko normaliai.
Bet kad ir skurdžiu konspektu nepaskleisčiau to, ko nereikia... o reikia viešumoje gražiai ir teisingai...
Tai smulkiai ir neakcentuosiu, kad publikos daug kur skystai, jaunų veidelių itin reta (išskyrus teminius susibūrimus), netaršysiu ir kaip tyčia vis sutinkamų tų pačių žiūrovių, siekiančių ne tik meno, bet ir sąlygų jam, todėl niurzgančių, kad pro langą traukia skersvėjis ir gatvės triukšmas, bandančių jį stelbti lyg viena kitai, lyg aplinkai skirtomis remarkomis (šita kasdien kuo nors nepatenkinta, neklausykit jos), pusbalsiu (akys primerktos arba stulpu aukštyn) ką nors cituojančių ir šiaip uoliai nešiojančių Poeziją senų ir šviežių rinkinių prikrautuose maišeliuose (ir vėl mačiau tokį Swedbank popierinį, tikrai tas pats, kaip pernai, užpernai, užužpernai, ta pačia, tik jau patamsėjusia lipnia juostele paklijuotu kampu. Bet, kaip žinia, taupai buity – kultūrą remi).
Nesisielojant trumpai paminėtina, kad vis dar užsuku ne tik į tiesioginių susitikimų su Poezija patalpas, bet ir į knygyną, prie kalnų, ir vis užsigalvoju, ar visiems būtina... tarkim, padalyvauti jungtinėse rinktinėse... gal pirminiame etape, kai siūlaisi, liberaliai nusiteikusi periodika paima, o paskui tas ir paplinta į almanachus... o jei dar kokiam feisbuke kas pasakė, kad esi kietas, tada kodėl nepabuvus.
Nors aš, išgirdęs, kad esu dydis (y) poetas, tiesiog truktelėčiau aukštyn kelnes.
 
Būna gerų protingų renginių; būna gerų pavienių benefisų.
Tikslinių grupių valandėlės – plius minus, pagal temas, nuotaiką, dalyvius. Taip ir turi būti.
 
O diskusijose prie stalo (tai vadinamoji Tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija), kad ir kaip kiekvienas iš prelegentų pakreiptų duotąją temą, įdomu visada. Pastarųjų kelerių metų atmintinėje – pokalbiai apie masuotę, Poezijos ir festivalio santykį, Poezijos valstybę (žemę, Tėvynę), Poeto (ar)kankinio būvį pasaulyje; š. m. objektas – „Poezijos ribos – eilėraščio nesuvaldomumas XXI amžiuje“.
Gera tema, nors gana aptaki, gal dėl to jaučiau, kad gali būti slidinėjimų... (kritikai ir lit.tyrinėtojai kartais savo veiklos baruose, nustebina atradimais to, ko nemato patys autoriai; todėl kodėl negali būti ko nors nepaprasto diskutuojant?; tačiau pranešimai, kad ir be didelių diskusijų, prasinešė gana turiningai).
Kad samprotavimų, abejonių ir konkretesnių pasažų visuma naršys kūrybos situaciją, laukti buvo galima. Nors ir ta situacija aptaku, įmanoma tokia išvestinė: elektroninės ir popierinės knygos... slam‘as (tempas, energija, fejerverkai, šou?) bei tradiciniai skaitymėliai (Menas? gal visgi pop?)... pakedenti klasikos nuopelnai (kaip savo vaidmenį atlikusio, o nūnai jau pasilsėti galinčio senelio)... ir vis labiau tvinstanti registracinė, aprašomoji, proziškėjanti poezija, paradoksaliai... pametanti temą, klaidžiojanti asociatyviniais šuoliais, nubėganti bėgančia eilute...
 
Kalbėjimais-paklausymais-patylėjimais prabėgo ir tokia paprasta (ar pernelyg liberali) mintis: man poezija yra tai, ko norisi dar ir dar... tada nesvarbu forma... (galvoju: ar tai nepaneigia teiginio, kuriam beveik norėjosi pritarti mąstant apie aprašomosios poezijos invaziją? na gerai, tarkim, norisi ir gana, staiga randi stebuklą ten, kur nesitikėjai, tik jei minėtoji poezija apibūdinta kaip atitolimas nuo meno kalbos kodo (stabilių poetinių įvaizdžių ir pan.) – tai ar stabilūs poetiniai įvaizdžiai nedvelkia kokios nors įgrisusios (ir susirinkusiųjų praktiškai vienbalsiai ką tik nuvanotos) tradicijos kvapeliu?
Be tų stabilizatorių gerai ar blogai? Poezija yra ar nėra?

Kuo labiau giliniesi, tuo viskas painiau: išvien štampai net šnekamojoje kalboje, ir jokiu specialiuoju poezijos mylėtojų kodu jų nelaikau (kad ir tas norisi dar ir dar... ar čia būtų apie tą nesibaigiantį sielos maistelį?), ką jau kalbėt apie stabilumus poezijoje... žinoti juos gerai – kad vengtum, bet dar geriau, jei aplankytų mintis, kad labai sunku parašyti ką nors originalaus... (čia ir kalbos gelmės, ir paties seklumos).
Ir išvis: Poezija – ne terapeutė, ne socialinė darbuotoja, ne amato mokytoja, ne šablonų rinkinys. O gal? Gal nereikia kabinėtis prie žodžių, nes taip galima vilktis be galo, ir tikrai gal viskas tik žodžių žaismas, priklausantis nuo to, ką žaidi...
 
Naudingi pastebėjimai – apie PP almanacho reikalus. Jis, kaip žinia, sudaromas iš metų publikacijų kult.periodikoje (kažką apie kuriančiųjų aktyvumą ir periodikos pasyvumą sako tai, kad įmanoma prastumti tą patį keliems leidiniams). Autoriai (sena tiesa) vieni kitų neskaito, tik rašo, rašo, rašo...  pilna tradicinių bandymų, kartojimų, tęsinių tęsinių, tuščiosios eigos... Kokybės stoka.
Todėl almanachas – ne kokie nors metų atradimai, o bendros situacijos iliustracija.
 
Tad apie ką diskusija? Iš esmės apie viską, kas apkalbama nuolat: apie poezijos beribiškumą (ribas turi tik pats); apie poezijos neprivalėjimą būti kažkuo radikaliai nauju, nes žmogus nėra radikaliai naujas; apie kalbos kaip komunikavimo priemonės paskirtį... (savo  pranešimu, panašiu į nesistengtą valdyti metapoetry, gerai susirinkimą baigė R. Užgiris).
(raw material archived).

~ ~ ~
Vakarai išėjusiems atminti – vieni iš natūraliausiai tekančių renginių. Nuoširdūs, be išprotavimų, pritempinėjimų. Kyla minčių net ne apie laiką, sielų judėjimus, o apie ilgaamžės laikmenos – kalbos slaptingumą: ji išsaugo kitur jau esančius, saugo mus, į pasimatymą beeinančius. Šioje kalbos dimensijoje viskas tampa realybe dabar.
Taip ir su Jurgiu Kunčinu. Ant teletilto (per dokumentiką, tokį smagų filmuką iš archyvinių kadrų, namudinių įrašų) ir vėl pabendrauta tiesiogiai... Sunkus buvo žmogus, nelengvas jo gyvenimas, daug klaidų, bet dabar viskas žiūrisi labiau per švelnios (savi)ironijos, atlaidumo, šviesos prizmę. Kaip poetas žinomas, nors buvęs ne tarp garsiųjų, ir kritikuotas už aprašinėjimą, prozižkumą, bet daug kas praėję per gyvenimą susiguli, pasisuka turbūt aiškiau, tad kaip tik Jurgis ir matyti savo jubiliejinėje eilių rinktinėje (lyriška Malūnų gatvėj be malūnų), talpinančioje bene pusę to, kas parašyta įvairiais periodais.
O viršūnėj, be abejo, Tūla, kelionės į nepasiekiamumą sunkusis grožis, poetinė proza, poetinė... (Atrodo, jinai ir mokyklų programose, matyt, nagrinėjama, krapštinėjama priešistorė, prototipai, mokoma suvokti?
To neišmokoma. Nei spalvų, nei bedugnės, jausmų, aromatų, nei Užupio, nei...
Jei baisiai svaigu, štai puikus antidotas: kadre Jurgis kemšasi pypkę, o kažkoks interviu meistras klausia: sakykite, ar tai apie Tūlą... na tą ginklų gamyklą Sibire? Jurgis atsako: miestas Tula ne Sibire... O Tūla – vardas.
Klausiamas, kaip gimė knyga, sako: na, suprantu tą visų mėgstamą sparnuotą posakį, bet – gimsta vaikai, o knygos rašomos. Kaip šitą? Reikėjo... vienąkart užrašiau tai, kas man seniai buvo aišku.

~ ~ ~
Užsisvajojęs imu gretinti virtualią (šiuolaikišką kūrybinės pakraipos) erdvę ir gyvus (seno raugo) sambūrius. Skirtumų kažkiek yra, bet jau panašumai... Ir vienur, ir kitur nukerta masė: kaip įmanoma šitiek daug prirašyti? Kas gena? Nerimstantis talentas? Troškimas išsikalbėti? Būti pastebėtam, nors teigi, kad niekas nesvarbu? Gal tikrai kūryba tai vienišųjų išsigelbėjimas?.. betgi kuria ir nevieniši?..
O tų žaidimų, kautynių randai, o ekspromtų žavumas... juodraščiai, švarraščiai, užstalės, pastalės... o jau ambicijos, o tas dirglumas, o savosios personos svarba!..
Taigi, panašumų yra, nors galima apsimesti, kad ne.
Tik paradoksas tas, kad gyvoje PP terpėje, kaip ją bevadintum (tuštybe ar pan.), yra žymiai daugiau sveiko prado.  
O gal čia tebeklaidžioja kito laiko fantomas.

~ ~ ~
PP programos dalyviai – gal jau nesiimsiu kategoriškai kalbėti apie liepsningą savanorystę (visgi manau, kad kažkurioje stadijoje dažnam kalasi viltis, kad kas nors ne tik stebės, bet ir girdės).
Įdarbintieji (prievolininkai) atidirba be pastebimos kančios. Gal jos nė nėra. Nors yra programa, bet yra ir gyvo ekspromto.

O kaip man patinka periodiškai nugirstami ne vieno brandesnio veikėjo pasisakymai apie tai, kad jam (jau) nėra mirtino poreikio dalyvauti tuose šventiniuose performansuose, kad vis mažiau noro sekti bendrą kultūrinį kontekstą, gaudyti kažkokias ten antbanges, atradinėti kažkieno atseit naujas ir nerealias saviraiškas... nesgi saviraiška – viso labo ribos to, ką moki, saugiai tame sukantis ir nenorint daugiau. Kiekvienas už save.

Gerai nuteikia ir prasklendžiantis senas mano paties požiūris į užsienio svečių vaidmenį Pavasaryje: ar galima susidaryti apie autorių bent apytikrį vaizdą pagal (geriausiu atveju) kelis ir nežinia kiek kokybiškus vertimus?

Maloniai pakaso ausį ir toks šventinės juostos siūlelis (tiksliau, ąžuolo lapų vainiko karkasas): kalbama, kad per skubėjimą kažkur traukiasi pati Poezija. Ją gožia perprodukcija... (ooo... čia gali būt sunkus kelio ruožas, rėmimo fondų geografija net nesvarbu, tinka skersai išilgai LT). Prirašoma ir prileidžiama daug š.

Kitaip tariant, galima (rinkoje ir aplink telpa) viskas, bet sveikas protas kartais turėtų paklausti: savikritiką pažįsti?

O gal nereikia? Gal vėliau kas nors ir tave atras, nuščius ir supras, ką tu gyvenai?
 
~ ~ ~
Pabandyk tu šitą pasakyti ne Pavasario kontekste. Pabandyk užtvenkti upę – nuneš velniop kaip besmegenį polaidžio tvanas.
 
Rašinėlio pradžioj sąmoningai panaudotas žodis pasižmonėti.
Nes visur veikia (taigi komuni-ku-kuoja) paprasčiausiai žmonės.

~ ~ ~
https://www.youtube.com/watch?v=TEE20yxM8Mc