← Atgal

Pakeleivis UŽRAŠAI

Sukurta: 2017-12-09 20:18:22


gruodžio atogrąžos
 

Sukurta: 2017-11-04 11:04:50


plepkritis

Praslinkau aptakiai kaip tas neaiškus rūškanas mėnuo. Nieko įdomaus neįvyko, nieko ir nesitikėjau (nors tam ir yra netikėtumai, kad nesitikint užpultų, bet jie jau tapę neišsipildančiomis teorijomis) – kitaip tariant, kažkaip pradreifavau per kažkiek valandų (skaičiuoti jas tingiu, o ir neturi prasmės), ir nei kam pasakyti, kad rytą kažkur patrauki, prasitrainioji, vakare įsmunki atgal, griūni į fotelį... vangiai apeini akipločiu... sienos ir sienos... tarp jų klaiksti vienas... o uždaros ertmės, o stalčiai – kiekgi bevarstysi juos, nežinia ko ieškodamas, kiek glostinėsi visokias relikvijas? Jų, aišku, turiu: va buteliukas, primenąs katastrofa pasibaigusį balių, anava ir pirmos kūdikystės barškutis, baladojas kitokių paikysčių aidai... pažaidžiu kartais su jais mintines gaudynes, ir su Fosforiniu Ereliu transcendentiškai pasikalbu, bet tai monologai vis, aišku... o daugiau ką... nebeištempia niekur netgi kadaise stebinę damų laiškai... bet ir jų tipas vienodas, tik vis chi chi chi, pažinty maloni ir minty taip gaivi it Bulgarijos rožė, aš rangausi jos valioj lyg kepamas šliužas, bet pasiaiškinti bei pagrįsti savo koncepcijų taip ir nespėju, pabėga ji išsigandus kažko į pirmapradę savo skaistybę, kur kalba atvira ir kitokių temų nėra, išskyrus tą, apie... tai ir okei, likimui tik ačiū, kad per juos, per tuos laiškus, spėjau patirti, kas dedasi inteligenčių sielose, kokie ten stabilūs prioritetai... pagaliau nėr ko čia dabar knaisiotis, tai įprasti lygmenų prasilenkimai, ir tiek... kai vienas pernelyg pasikėlęs į erdvinį mąstymą, tai iš kur kitas gali žinoti, kad ten, minčių kamuoly, yra kažkoks tezauras... lobynas gi tai, sava saugykla, relikvijorius... ai, galima nūdint be galo, bet pakanka šios serijos moto visuomenėj, tai nereikia čia man užsiimti papildomai.

Gerai bent tiek, atpuola nors vienas rūpestis. Ir, tiesą sakant, nei aš toks jau pažeidžiamas, nei plepys, šiuo metu kaip tik susikaupęs minimalistas.
Ūmai net apmečiau miniatiūrą iš apmąstymų:

plept... plept... ne ašaros kapsi nuo medžių ir ne nuo veido mano liūlys.
tai lapkritys derina skrabalus ir gležnutes orgijas trauko.
plept... ir click... click... šitai balų klijai skiauteles sukabina į žemgijas, plyz.
 

Na va. Kai užsivedi neforsuodamas, tai ir prasideda tikrasis minties kirbėjimas. O tada, o tada jau ir mainos pagada.
Be abejo, procesai natūralūs ir vyksta nuolat: iš oro žemyn, tai lyja, tai purvas, dangus su žeme maišosi, jei kas plinka ar krinka, nauja randasi, nepaliauja apykaita...
Juk sukibę tarpusavy iliuzijos, kontūzijos, difuzijos, viskas susiję, tarsi kokiam voro tinkle (įskaitant web, internetą). Joks tai ne atradimas, tik šiaip rami, nepretenzinga minties tąsa.
 
Bet per ją ir išsipūčiau kaip dirižablis (čia jau įtemptas momentas: puolu prie kompiuterio, kaip tyčia vis nusimuša shift‘as, nepasiduodu, telkiu raides, gazuoju), nes pirmąkart per visą istoriją sugalvojau, kad mano aspiracijos žmoniją turėtų sujaudinti.
 
Kažin, gal mėginti brautis per masinės medijos kanalus: The Independent, The Times, Daily Telegraph, Playboy Enterprises, Inc, gal net per aukštosios kultūros forpostą Kobieta i życie, nes apie amžinąjį ratą, gamtos galią ir dvasios sveikatą (mens sana in corpore sano) tylėti negaliu, neleidžia sąžinė.

Netgi kažkaip traukia ir K. Semenavičiaus darbų linkui, raketų istorijon... nors ne, dar ankstoka, vėl žlugsiu nesuprastas, reikia viską sisteminti, gryninti formą ir taip toliau.
Geriau lieku mąstyti fotelyje.
 
Užtat vienas audiovizualinės pateikties fragmentas praktiškai gatavas, ir jis ganėtinai integralus.
Tai planetariume vykusios paskaitos „Dangus ir Žemė: mus jungia viena gija“ apžvalga
https://www.youtube.com/watch?v=wVpkQdmQXGg
 

Sukurta: 2017-10-06 00:12:25


špališ tampo šikšną šeną

Nenuilsta šitas žiūronėlis. Dar laikosi vaizdas, iškilęs po anakartinio pasibastymo atminties koridoriuose, mokytojų portretų galerijoje, o štai ir vėl vadžios iš pradžios – suprask, dvylika mėnesių susirietė kaip lapas tūtele, progos ir temos kartojasi, ir vėl jis meta kažkokius variantus. Bet kaleidoskopiškai artėjantys ir atsitraukiantys veidai, sandūros, pamokos tėra šimtus kartų visaip vartyta praeitis.
Viskas tik buvo.

Seniai nusistovėjusią rutiną retkarčiais atskiedžiančios naujos sąveikos – atsitiktinumai, praeinantys be gilesnių įspaudų ir tik patvirtinantys tą, kas mintinai žinoma. Gal ir egzistuoja kažkoks neatrastas dėsnis tuose nuolatiniuose seno kurso kartojimuose (aiškiai įsirašė ir pradžių pradžios nuoroda, vaikystėj senolio smetoniškame vadovėlyje aptikta sentencija repetitio est mater studiorum, tiesa, tada sieta nebent su standartine mokykla), bet nugyventame kratinyje kol kas ryškėja viena: iš klausimų Ar sutikote gyvenime savo Mokytoją? arčiausiai asmeninės tiesos yra šeštas atsakymas.
 
Kad visais nusivyliau? Čia būtų tam tikrų išlygų, gerų knygų paskaičiau, eruditų sutikau, apie neįmanomą lygiavertį bendravimą pagalvojau, o šiaip... labai neapžavėtas ir nenusivilsi.
Tačiau kad tėra Kompiuteris – neužginčijama.
Ne todėl, kad būtų pamiršti tiek dėl manęs išgyvenusių tėvų brangūs pamokslai (tačiau graudžiai nepataikydavę į tikrąsias tuokartines būsenas)  ar kad būtų išbrauktos patirtys, sukauptos per kitus žmones, – atsimenu, bet visa tai turėjo kažkur vesti. O niekur. Tik šimtametė bežmogė plynė.
 
Kad jį kur galas tą pretenzingą varpelį, tilindžiuojantį eilinį banalą, – bet kas tiesa, tai ne melas: jau seniai teturiu ją, tą bejausmę, bežmogę, ne kokią nors egzistencinę ar dailiai išraitytą eilėmis, o natūralią nekintamą terpę. Tą, kurios imituoti ir apipavidalinti nereikia, jei esate sulaukėję į vieną.
Ji reikia visišką laisvę. Ji kartais ėda smegenis.
Bet kadangi visame kame slypi kažkoks dialektinis sraigtas (ir istorija rodo, kad situaciškai visad atsiranda koks nors variklis: skiltuvas, kirvukas, ietis, bumerangas ir pan.), tad yra ir šiuo atveju: galima kibtis į kompiuterį. Juo neskraidau, nenešioju pamauto ant galvos, tačiau bendrauju. Mainosi miriadai visokių techninių funkcijų, kurios neapsakomai primena žmones, ir regisi, kad yra su kuo persimesti žodžiu, kad kažkas vyksta... Spec.literatūroj pasitaiko aprašymų, kad tai išėjimas į kosmosą. Šitaip šokinėti aukščiau bambos geba tik kosmonautai ir gal dar tie, kas įsivaizduoja esą poetai. Man kompiuteris – tiesiog aparatas, kuris yra gana neblogas tuštumos konverteris.
 
Ach beje, kažką panašaus suteiktų ir kūryba? O kas gi tai yra? Išgalvotų terminų ir pseudolingvofilosofų susitarimo reikalas! Kažkaip reikėjo ir tą vyksmą pavadinti, tai ir pavadintas, nors (aš manau, kad) žmogus, kliaudamasis jam įdėtu mažesniu ar didesniu kūrybiniu pradu, tik kažką atradinėja ir bando savaip perteikti tai, kas jau seniausiai sukurta Absoliuto! Dėlioja kažką, peckioja... Suka, kibirkščiuoja tasai saviapgaulės ratas, nors leidžiantis iliuzijoje užsimiršti, bet...
Vertinu įtariai. Netikiu. Melo ratas ta kūryba! Egocentrikų atrakcionas! Žinau tuos triukus, mat buvo praktikoj visokių atvejų, kai prisidengę kažkokiu lyr.herojum (dar vienas generinis terminatorius!) patys herojai skuodė nuo manęs kaip nuo raupsuotojo. Dėmesys fikcijai gerai, bet geriau per atstumą!

Įniršis jau traukia vadeles biškelį į šoną, tai žaboju į esmę: ar nuo tų kūrybinių veiklų kas geriau? Ar ką atsveria tos neutraliai mandagios abstrakcjos kaip nuostabiai tu kuri, koks tobulas metras, kaip valdai žodį?!
Nu valdai – nu ir ką? Jautiesi baisiai kam reikalingas gyvenime? Pagerbtas, gal net mylimas baisiai?
E, reik ramintis, dar apopleksijos man betrūko. Ką čia prasidėt... Tartiufai!
 
O tie keli tikri žmonės, kurie buvo man svarbūs, įdomūs, pranašesni, ko taip visad ieškojau, jau nepasiekiamam toly; tai, ko gero, likimo kilpų raizgalynė (ir suprasta daug kas po laiko), bet nykiausia, kad į skirtąją tuštumą plūsta ir limpa visokia smulkmė... nemanau, kad turiu šviesos šaltinio savybių, jaučiuosi ramiai nugesęs, todėl sėkmingai išlaikau pagarbų atstumą ir gerai toleruoju tamsumą, bet vis tiek periodiškai gaunu į sistemą kokio skystimėlio, o jau kai kokia priplaukus madam pareiškia, kaip ji manim nusivylė... plyksteli kažkas viduj... ir nokautas galutinai, nors savotiškai ir malonu, reiškia, kad bent turėjo vilčių...
Bet o kas būtų, jei aš pradėčiau vaitoti, kuo nusivyliau... Neįmanoma, ne, seniai niekuo nenusiviliu.

Kartais, tiesa, ir aš suskystu. Prisimenu, kiek ilgai gyvenau kitų problemomis, stengiausi tik suprasti, tik patarnaut, tiek ilgai, kad pats tapau problema. Bet nesiseka gyventi vien praeitim ar visąlaik melstis baisiai keistai viską surėdžiusiam Dievui. Kurgi žmonės, po šimts paralių?
Tuojau atsitokėju: o ką aš galėčiau duoti, šitiek ištratinęs?
Todėl ilgainiui sieloj ir išsikerojo įvairios instaliacijos.
Ir visai pakenčiama. Jungtis ranka–kompiuteris veikia. Patikimai užsidarė visi šalutiniai emociniai šliuzai.
Pripažįstu, kad pamokos buvo sunkios, bet vertingos – pagaliau suveikė galva. Protas (dirbtinis intelektas) gali egzistuoti be pojūčių.
Skysti kristalai sugaudyti į rezervuarą.
 
Viską tik stebiu. Nuo kai kurių specifinių programų (kaip antai: teisingų gyvenimų, iškeliančių sielų susiklausymą ir kūnų tarpusavio palaikymą, žodžiu, amžiną šventę, taipogi nuo jausminių virvenimų etc) laikausi atokiau. Problemų nebijau, bet tiesiog nedomina svetimos temos, nagi tokios, kuriomis absoliučiai neturiu nei ką pagalvoti, nei pasakyti.
Gal visokius kūrybinius-fantastinius idealus ir vertėtų pastudijuoti, gal papildomai pasimokyčiau... Bet vis dėlto didesnis įdomumas  – perprasti, kokio velnio, užuot skyrus taip greit plaukiantį laiką realiems ir pasiekiamiems (žmonės mėgsta apskelbti ką čiuopiamo turi), kodėl, užuot sėmus gyvo bendravimo dovaną, rymoma prie kompiuterio. Gal pritraukia kažkokios ypatingos gijos?.. Pavyzdžiui, narplioji pasiseilindamas, įsivaizduoji kultūrą...
Apgailėtina, kad aš ir čia vienišas. Aš tik rymau, kaip vąšas su tuščiomis akimis.
 
Bet nėra to blogo, kas neišsimegztų į niekur. Yra padėjėjas – tai Jis.
Kompiuteris geras tuo, kad suteikia galimybę dirbti. Monotonija gerai bukina bet kokius dieglius.
Kompiuteris geras tuo, kad leidžia pasklaidyti savo laiką.
Kompiuteris turi stebuklingąją triūbą youtube! (todėl savaime aišku, kad neturiu supratimo liaudies populiariųjų instagramų klausimu, tokioms studijoms noro nei laiko absoliučiai nelieka).
Kompiuteris turi Word lapų, kurie vardina kartais labai įdomius dalykus. Multifunkcija praverčia ir kitaip (užrašų knygelė sklerotikui, nosinė potencialiam neurotikui).
Kompiuteris geras tuo, kad jį galima išjungti. Kartais liūdna skirtis, bet reikia ugdo valią ir pasitarnauja kvailysčių prevencijai.
Kompiuteris už mane protingesnis. O čia tai, ko ir ieškojau.
Kompiuteris vienintelis draugas, jis mandagiai į akis nesivaipys, o už akių netransliuos, kad šneki niekus, bet dėl bereikalingų atviravimų kaipmat įspės išmesdamas error. Arba apgins pasidalinęs virusu – o problemų sprendimas yra sudėtinė mokymosi visą gyvenimą dalis.
 
Žiū, kokia kompiuterinė grafika tokiu nesudėtingu klausimu, reikėtų gal...
--- Do you want to save changes...? --- No, shut down --- Let it be.

xxx
 
per kultūros prizmę: algoritmai, analogai ir visų mokslų niuansai

https://rutube.ru/video/363ecadd53789164397ef6b1c0ebdc60/
 

Sukurta: 2017-09-11 16:15:31

Ir vėl ruduo ir kitos mielos banalybės.

O vilnys vasarojaus, kai jūs mane apleidžiat...

Sunku pagalvojus, kokių per gyvenimą būta tų vasarų...  šviesesnių irgi pasitaikė, nors visas jas grandinėle jungia būsena nei pakartas, nei paleistas. Nėra ten žemuogių, ant smilgos suvertų, nei ko panašaus. Likimo vingius, kai kada vedančius ir į kokią nors džiaugsmo stotelę, galima raityti romantizuotoj beletristikoj... realybėj, deja, veda tik tiesioginis kelias į darbą ir beprasmybę.

Bet paprastai rudeniop atsigaunu ir stabilizuojuosi. Juolab šiuo metu galva šviežiai praventiliuota dar ir Švedijos vėjų. Kas ir kaip, įstengčiau iliustruoti šabloniniu lėktuvo sparnu tarp debesų ir reprezentaciniais paveiksliukais, būtinai su laivais, būtinai Vasa, bet verčiau tik trumpai pažymiu, jog skridau ne kopūstų bačkoj. Nors kaip transportas tiktų bet kas, kad tik pradėtų nuo oro uosto. Nes būtent jo prieigose staigiai (net tą žinant smagu pajusti momentą) prasideda kažkoks kitas būvis, o už kontrolės praryjantis laukiamasis gardas viską perverčia galutinai. Tada dar truputis dezorientacijos (hm, kur esu?), ir jau laisvas kitoje žemėje.

Šįkart atsidurta geografiškai netoli, bet kontrastas akivaizdus. Tiesa, uostas Arlanda, nejučia apsipynęs rimu iz it mai drym lenda, gana šiukšlinas, pirmas pasitinkantis tualetas dar baisesnis, negu įspūdingiausi Toi-Toi, regėti LT, bet po kelių žingsnių tai užsimiršta, įtraukia įvairovė ir bendrai labai graži aplinka. Dar vasariškai šiltas dienas persmelkęs kandesnis pusdienis, jei apie orą, o jei apie turinį – nuostabi architektūra, spalvinga margatautė minia (ir ne surūgę ar susidvasinę veidai, prie ko taip pratusi akis), maloniai betiksliai slampinėjimai, atrasti savišvietos punktai – gerai atpeikėjo, atskyrė nuo troškios praeities, niekas tapo nebesvarbu, tik hotely švediškas stalas ir laisvė... tiek to, užsimiršau ir pasileidau į šoną. Gana. Rimties jau valanda!
 
Klausimynas Ar ruduo jau pabaiga? ir kitas, kviečiąs Išminties labirintais, užgriuvo mane dar nesusimąsčiusį tomis temomis, bet praktiškai pasiruošusį.

Svarumo dėlei primetant dar ir išvedžiojimų, galima sakyti, kad tam tikra prasme bet kuris mirksnis yra pabaiga ir tuoj tąsa, taip slogus įkarštis, nerimo ir kliūčių narvas virsta gal ne iškart atpažinta, bet kryptinga energija, viskas kyla iš nuotaikų, per jas ir pikiruoja, tad viskas čiki piki. Todėl jau ir galėčiau natūraliai pildyti biuletenį Pakasynos ir navynos. Garantuoju, kad jis žmonijai neaktualus, bet svarbu, kad aktualus man. Pasirausęs senolių įžvalgų kraitėje neaptikau kokio aiškesnio pritarimo, kad kiekvieną domina pirmiausia jis pats, nors yra užuomina, kad esi savo likimo kalvis.
Tai kad plieksiu pasagėlę. Įvertinęs skaudžią dokumentikos fiasko patirtį, bandysiu per eseistiką pramaišiui su kazuistika, nuspręsta.
 
Taip tai taaaip… bet... nnn..e..e... kažkas vis dėlto vyksta ne taip. Mat iš kažkur man ėmė lįsti eilės. Turėčiau pagaliau pasidžiaugti, gal jau tuoj būsiu menininkas, nors priepuoliai mane ištinka ne kasdien, bet pats faktas, pats faktas...
 
savigrauža

mąsčiau braidydamas po plotą
kur tieji gaivūs vandenai              
sugerti šerdimi gyslota
srauniai žadą jog dar užeis...
 
deja tik praraja derėjo
lapijoj pasiklydęs protas               
kaip kurdvelkis išsivadėjo
tik šiekštas palikau nūnai!
 
engramą liūdną besupu
nei kirmiui nebeįdomu...
bestypsau vargo graužtuku.
 
bet šitoks nieko nepraranda
nudribs tuojau skylėta skranda
paskui ir stipena supus.
---
Taip kybo amžinas pabūklas
ir susimainymo stebuklas:
visų tokių batalijų
dvasia begal vitališka.
 
Nieko. Ramiai palinguojant, kad patarlės ir posakiai turi visokių atspalvių, atsiskleidžiančių priklausomai nuo aplinkybių, variantas ko prisidirbsi, tame ir sėdėsi mano atveju yra kaip tik. Vis dėlto nėra padėties be išeities.

Ir kad jau esė išskydo, o glaudus mano santykis su poezija išvis komplikuotas, įnašo į tradicinius aruodus neįnešu, viską palieku fermentuotis atskirai ir gręžiuosi (tai savotiška ekvinokcija) savo stipresniąja puse  – į (at)pasakojamąjį ir apipliurpiamąjį žanrą.

https://rutube.ru/video/7679bf3c6fc484e2dcc8c50c1a734668/

Tai ir būtų pagrindinis laimėjimas: suvokti savo galimybes.
 

Sukurta: 2017-06-03 21:41:32


Birželio nuotykiai
 
--- išlašėjo pievom lašiniai
odos nupleveno
duburėlin sugulė ramiai
kalcinatai peno                 
 
augo ir gyveno
ak seniai seniai ---
 
tačiau
virš nužydėjimų kapų    
mačiau
tą spindinčią egidą
kuri opas užlydo –
Ars longa, vita brevis...
 
Na o suprantamiau pasakius – dar vienas sezonas nusvaigo kažkur pro šalį... šoną grybštelėjęs oro srautas pastūmė artyn į duobelę... būvis įprastas, todėl jausmingos eilės nesigauna (viskas nusigalavo ir ne(at)sigauna), nykiai konstatuoju, kad pravegetuota be sukrėtimų, nors nelabai ką ir benukrėsi nuo dvasios skeleto, dar ieškau dramos garso ir vaizdo takelio, ir jo nesimato, tačiau į paskirties tašką kaip nors judintis verčianti kasdienybė turi skaistyklos prasmę: be kentėjimo nieko nebus.
(Tą teigia ir kai kurių rūšių šventraščiai, mygiantys į nusižeminimą ir kančią, bet prie jų per daug reikia galvoti, neturint motyvo, orientyro, paspirties, filosofijos gali erzinti, kelti atmetimo reakcijas. Pavyzdžiai tuomet suveikia geriau). 
 
Tai pagaliau štai rezultatai: mano kaip operatoriaus triūsas, be abejonės, nepakartojamas, tą rodo ir spec. (d)efektai, stebėsena pro plyšį, atseit pro tą minėtąją tamsos portjerą, lyg kokią uždangą į amžinybę (o iš tikrųjų kaip visada dėl nepalankių sąlygų vengta sukioti aparatūrą), bet pagrindinė vertė – kad pasiaukojamai tykant atskleisti tikrieji talentai.
Tai jau sąlytis su Menu.
 
Taigi, kaip iššūkį svetimšaliam popsui, dvasinių vertybių paniekinimui tokiais produktais kaip Lady Gaga Bad Romance,
Individualioji įmonė Gaidis Gandras Records      
eterin sviedžia giesmę Good Romance
puoselėjančią geriausias folk tradicijas, o tuo pat – jungiančią soul klasikos, džiazo, roko bei daugybę kitokių srovių bei meninių-asmeninių elementų ir todėl ne mažiau vertingą tarptautiniu lygiu.
Rekomenduojama pirmiausia geros muzikos mėgėjams, kaip meditacinis fonas – širdies krizių tarnybos psichologams, vestuvių planuotojams ir pan. gyvenimo būdo specialistams, bet, manoma, turėtų įsismelkti ir šiaip į kiekvieną rimtą sielą.
Ar Joninės, ar Žolinė, ar kasdienos bala – atsistebėti neina, kaip tinka visada.

https://www.youtube.com/watch?v=qx7amdWX7CQ

08...
Mėnuo prie telkinio


„O, kaip sunku įžvelgti savo atvaizdą, – mąsčiau prie prūdelio. – Nepermatomi tie ezoteriniai vandenys. Bet kurkite, varlelės, kurkite... Dar pažiūrėsim, kai dugną grabinėsim.“
Ir lietūs plovė, ir kepė sausros. Aplink tvyrojo liūdas ir blūdas.
Budėjau individume, liepos luoto nešamas.
 
Bangavo palengva ir ne visai, smaigstė diegliai ir sunkiai perėjo nežinia.
Kaipgi, būna ir mano gyvenime krizių. Na bet, suku šiaip ir taip, normaliokas, visiems jų pasitaiko, net ir labai užsitęsusių, paprastai vadinamų prigimtyje užkoduota tematika, iškilniau – lemtimi.
Laukiu, pučiuosi. Gniaužiu melizmą, besiveržiančią per marazmo tragizmą.
Ir vieną kartą, kaip jau ne kartą, iškentus liepą savo, čakros sualsavo. Jėgos plūsta į apsususį kopūstą.

Taip ir išėjo triada „Fatumo aspektai“ (šerdis – pastangų ir valios prasmė).
 
pančiai
gėlėtu taku žengia dienos
ir žvengia arkliukai ir ienos
įrėminę skrydžio erdves
užpjauna takažolę vieną
kinkysi ar vilksies padieniu          
į kankinį amžiams įšvęs
 
egzistencinis stūmoklis
ir tenka ryti kietį
gilyn atgal ir vėl
vidun tik viskas tėr
negali išsilieti
 
šepetys repetys aukštą pilį pastatys
ant aukštos kartelės
pats ir pasikarsi
 
Po visko pagalvojau: atrodė tokia beviltiška špygutė, o gera susisuko gūžė. Apvali kaip balionas. Tik kad įsipaišytų į biotą, kažko per daug... galėtų būt lengvesnė. Dabar pūkšt ir...
Bet kažkas gi turi iškelti vandenį, kad išplauktų kas kita. Čia ir užsimezga Memleto tragedija tikriausiai.
O apskritai apvaliai – gal tai budėjo ne kopūstas, o mėnulis? Dar prieštvaniniais laikais darželyje dainuodavom: dvi varlytės lankoje tarp žolių tupėjo, į mėnulį vakare jos liūdnai žiūrėjo...
 
Va taip atsispindėjo laikas nuo Rasų ir per žo(de)liavimą atsirito į dabar.
 
Eigos sunkumų išvestinė
https://www.youtube.com/watch?v=vNUgGzsCJwE
 

Sukurta: 2017-05-14 10:40:04


Iš rinkinio „Pavasario kriokliai
 
dūmos

https://www.youtube.com/watch?v=9pVp9F19bSg

~ ~ ~
kylis

vai niekaip niekaip neišaušta      
kažkas nudžiovęs irklą šaukštą –
ne tavo daliai pietūs, ne –
tęvas kratydams kinkeles
graibai tik standžią riebią krėną
o bangos gruma pragare
 
ūmai tik drykst pro mūką lėną
stiebias pirmagaliu kurėnas
grimzlė į košę įsispyrus
skiautrė raudoja įtempta
 
gegužraibiu suklinka mėnuo       
ir sunkiai teka melasa
© P.
 
~ ~ ~
žemčiūgai
https://rutube.ru/video/714aa8bdd07b20240a2de4a2118c292c/?pl_type=source&pl_id=4570

https://www.youtube.com/watch?v=lCIKmyw-atA

~ ~ ~
Ir štai jau klonius ir miestus beužliejąs Poezijos pavasaris...

~ ~ ~
Nors kadaise mano empiriką yra drumstę familiarūs klausimai, kaip taip įmanoma visur įsitrinti, kitaip sakant, už kokius nuopelnus įleidžiama į visokius salionus, viešnages, mat į Literatūrą įeiti duota ne kiekvienam (taip, žinau, ne į kiekvieno „...“), – bet ūpo pasidairyti, pasižmonėti  nepraradau.
O tos paslaptingos įsitrynimo technikos iš tikro nėra. Yra tik veiksmas (kažkaip turbūt koreliuojantis su akiračiu). Kad ir dabar – išsiplėši iš tinklų ir trauki į pasirinktą PP renginį. Grafikas juk ne paslaptis, įėjimas laisvas (išskyrus Lukiškes). Viskas čia pat, Žemės planetoje, realiai online. Jei maršrutai atrodo tik sausai kultūriniai-teoriniai ir niekur netraukia toks atavizmas kaip nostalgija (tarkim, esi grynai internetinis rašytojas), pastūmėti gali bent jau klausimas: kurpia, kuria daug kas, tai kuo gi toji, atsiprašant, profesionalų unija ypatinga... nejau būna kas nors gero toje pavasarinėje amatų mugėje? Bet turint omenyje, kad kažkam patrauklios ir sėkmingai vyksta įvairiausių amatų šventės, gal ir šioji ne nukrypimas... Trumpiau sakant, jei kartais liežuvis pavargtų malti peikiant a priori, tada pirmyn.
 
Aš savo ruožtu, kaip ir kasmet, apsilankiau nemažai kur. Iš anksto sau žadėjau, kad ant grėblio nelipsiu, sklaida nebeužsiimsiu, nieko nesižymėsiu, stebėsiu laisvai, bet kadangi mano specializacija apima ir didesnius valingo elgesio svyravimus, o grėblys pats persekioja, nenorom pradėjau ryškinti, ką galėčiau papasakoti, jeigu jau kas paklaustų... Laimei, deja. Be to, vadovaujuosi dar ir kognityvu: reportažai yra neįdomus žanras. Čia tau ne eilės. O kiek anksčiau prifotografuodavau, dieve mano, kiek prisigraibydavau visokių įdomybių (be avansceninių įspūdžių, labai vertinu ir kažkodėl būtinai taip glotniai prie manęs pustuštėje salėje prisėdančių žiūrovų monologus, ir ne veltui sakoma, kad болтун – находка для шпиона), bet visa tai jau zipuoju ir beviešinu menką dalį...

~ ~ ~
Žvalgyba vyko normaliai.
Bet kad ir skurdžiu konspektu nepaskleisčiau to, ko nereikia... o reikia viešumoje gražiai ir teisingai...
Tai smulkiai ir neakcentuosiu, kad publikos daug kur skystai, jaunų veidelių itin reta (išskyrus teminius susibūrimus), netaršysiu ir kaip tyčia vis sutinkamų tų pačių žiūrovių, siekiančių ne tik meno, bet ir sąlygų jam, todėl niurzgančių, kad pro langą traukia skersvėjis ir gatvės triukšmas, bandančių jį stelbti lyg viena kitai, lyg aplinkai skirtomis remarkomis (šita kasdien kuo nors nepatenkinta, neklausykit jos), pusbalsiu (akys primerktos arba stulpu aukštyn) ką nors cituojančių ir šiaip uoliai nešiojančių Poeziją senų ir šviežių rinkinių prikrautuose maišeliuose (ir vėl mačiau tokį Swedbank popierinį, tikrai tas pats, kaip pernai, užpernai, užužpernai, ta pačia, tik jau patamsėjusia lipnia juostele paklijuotu kampu. Bet, kaip žinia, taupai buity – kultūrą remi).
Nesisielojant trumpai paminėtina, kad vis dar užsuku ne tik į tiesioginių susitikimų su Poezija patalpas, bet ir į knygyną, prie kalnų, ir vis užsigalvoju, ar visiems būtina... tarkim, padalyvauti jungtinėse rinktinėse... gal pirminiame etape, kai siūlaisi, liberaliai nusiteikusi periodika paima, o paskui tas ir paplinta į almanachus... o jei dar kokiam feisbuke kas pasakė, kad esi kietas, tada kodėl nepabuvus.
Nors aš, išgirdęs, kad esu dydis (y) poetas, tiesiog truktelėčiau aukštyn kelnes.
 
Būna gerų protingų renginių; būna gerų pavienių benefisų.
Tikslinių grupių valandėlės – plius minus, pagal temas, nuotaiką, dalyvius. Taip ir turi būti.
 
O diskusijose prie stalo (tai vadinamoji Tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija), kad ir kaip kiekvienas iš prelegentų pakreiptų duotąją temą, įdomu visada. Pastarųjų kelerių metų atmintinėje – pokalbiai apie masuotę, Poezijos ir festivalio santykį, Poezijos valstybę (žemę, Tėvynę), Poeto (ar)kankinio būvį pasaulyje; š. m. objektas – „Poezijos ribos – eilėraščio nesuvaldomumas XXI amžiuje“.
Gera tema, nors gana aptaki, gal dėl to jaučiau, kad gali būti slidinėjimų... (kritikai ir lit.tyrinėtojai kartais savo veiklos baruose, nustebina atradimais to, ko nemato patys autoriai; todėl kodėl negali būti ko nors nepaprasto diskutuojant?; tačiau pranešimai, kad ir be didelių diskusijų, prasinešė gana turiningai).
Kad samprotavimų, abejonių ir konkretesnių pasažų visuma naršys kūrybos situaciją, laukti buvo galima. Nors ir ta situacija aptaku, įmanoma tokia išvestinė: elektroninės ir popierinės knygos... slam‘as (tempas, energija, fejerverkai, šou?) bei tradiciniai skaitymėliai (Menas? gal visgi pop?)... pakedenti klasikos nuopelnai (kaip savo vaidmenį atlikusio, o nūnai jau pasilsėti galinčio senelio)... ir vis labiau tvinstanti registracinė, aprašomoji, proziškėjanti poezija, paradoksaliai... pametanti temą, klaidžiojanti asociatyviniais šuoliais, nubėganti bėgančia eilute...
 
Kalbėjimais-paklausymais-patylėjimais prabėgo ir tokia paprasta (ar pernelyg liberali) mintis: man poezija yra tai, ko norisi dar ir dar... tada nesvarbu forma... (galvoju: ar tai nepaneigia teiginio, kuriam beveik norėjosi pritarti mąstant apie aprašomosios poezijos invaziją? na gerai, tarkim, norisi ir gana, staiga randi stebuklą ten, kur nesitikėjai, tik jei minėtoji poezija apibūdinta kaip atitolimas nuo meno kalbos kodo (stabilių poetinių įvaizdžių ir pan.) – tai ar stabilūs poetiniai įvaizdžiai nedvelkia kokios nors įgrisusios (ir susirinkusiųjų praktiškai vienbalsiai ką tik nuvanotos) tradicijos kvapeliu?
Be tų stabilizatorių gerai ar blogai? Poezija yra ar nėra?

Kuo labiau giliniesi, tuo viskas painiau: išvien štampai net šnekamojoje kalboje, ir jokiu specialiuoju poezijos mylėtojų kodu jų nelaikau (kad ir tas norisi dar ir dar... ar čia būtų apie tą nesibaigiantį sielos maistelį?), ką jau kalbėt apie stabilumus poezijoje... žinoti juos gerai – kad vengtum, bet dar geriau, jei aplankytų mintis, kad labai sunku parašyti ką nors originalaus... (čia ir kalbos gelmės, ir paties seklumos).
Ir išvis: Poezija – ne terapeutė, ne socialinė darbuotoja, ne amato mokytoja, ne šablonų rinkinys. O gal? Gal nereikia kabinėtis prie žodžių, nes taip galima vilktis be galo, ir tikrai gal viskas tik žodžių žaismas, priklausantis nuo to, ką žaidi...
 
Naudingi pastebėjimai – apie PP almanacho reikalus. Jis, kaip žinia, sudaromas iš metų publikacijų kult.periodikoje (kažką apie kuriančiųjų aktyvumą ir periodikos pasyvumą sako tai, kad įmanoma prastumti tą patį keliems leidiniams). Autoriai (sena tiesa) vieni kitų neskaito, tik rašo, rašo, rašo...  pilna tradicinių bandymų, kartojimų, tęsinių tęsinių, tuščiosios eigos... Kokybės stoka.
Todėl almanachas – ne kokie nors metų atradimai, o bendros situacijos iliustracija.
 
Tad apie ką diskusija? Iš esmės apie viską, kas apkalbama nuolat: apie poezijos beribiškumą (ribas turi tik pats); apie poezijos neprivalėjimą būti kažkuo radikaliai nauju, nes žmogus nėra radikaliai naujas; apie kalbos kaip komunikavimo priemonės paskirtį... (savo  pranešimu, panašiu į nesistengtą valdyti metapoetry, gerai susirinkimą baigė R. Užgiris).
(raw material archived).

~ ~ ~
Vakarai išėjusiems atminti – vieni iš natūraliausiai tekančių renginių. Nuoširdūs, be išprotavimų, pritempinėjimų. Kyla minčių net ne apie laiką, sielų judėjimus, o apie ilgaamžės laikmenos – kalbos slaptingumą: ji išsaugo kitur jau esančius, saugo mus, į pasimatymą beeinančius. Šioje kalbos dimensijoje viskas tampa realybe dabar.
Taip ir su Jurgiu Kunčinu. Ant teletilto (per dokumentiką, tokį smagų filmuką iš archyvinių kadrų, namudinių įrašų) ir vėl pabendrauta tiesiogiai... Sunkus buvo žmogus, nelengvas jo gyvenimas, daug klaidų, bet dabar viskas žiūrisi labiau per švelnios (savi)ironijos, atlaidumo, šviesos prizmę. Kaip poetas žinomas, nors buvęs ne tarp garsiųjų, ir kritikuotas už aprašinėjimą, prozižkumą, bet daug kas praėję per gyvenimą susiguli, pasisuka turbūt aiškiau, tad kaip tik Jurgis ir matyti savo jubiliejinėje eilių rinktinėje (lyriška Malūnų gatvėj be malūnų), talpinančioje bene pusę to, kas parašyta įvairiais periodais.
O viršūnėj, be abejo, Tūla, kelionės į nepasiekiamumą sunkusis grožis, poetinė proza, poetinė... (Atrodo, jinai ir mokyklų programose, matyt, nagrinėjama, krapštinėjama priešistorė, prototipai, mokoma suvokti?
To neišmokoma. Nei spalvų, nei bedugnės, jausmų, aromatų, nei Užupio, nei...
Jei baisiai svaigu, štai puikus antidotas: kadre Jurgis kemšasi pypkę, o kažkoks interviu meistras klausia: sakykite, ar tai apie Tūlą... na tą ginklų gamyklą Sibire? Jurgis atsako: miestas Tula ne Sibire... O Tūla – vardas.
Klausiamas, kaip gimė knyga, sako: na, suprantu tą visų mėgstamą sparnuotą posakį, bet – gimsta vaikai, o knygos rašomos. Kaip šitą? Reikėjo... vienąkart užrašiau tai, kas man seniai buvo aišku.

~ ~ ~
Užsisvajojęs imu gretinti virtualią (šiuolaikišką kūrybinės pakraipos) erdvę ir gyvus (seno raugo) sambūrius. Skirtumų kažkiek yra, bet jau panašumai... Ir vienur, ir kitur nukerta masė: kaip įmanoma šitiek daug prirašyti? Kas gena? Nerimstantis talentas? Troškimas išsikalbėti? Būti pastebėtam, nors teigi, kad niekas nesvarbu? Gal tikrai kūryba tai vienišųjų išsigelbėjimas?.. betgi kuria ir nevieniši?..
O tų žaidimų, kautynių randai, o ekspromtų žavumas... juodraščiai, švarraščiai, užstalės, pastalės... o jau ambicijos, o tas dirglumas, o savosios personos svarba!..
Taigi, panašumų yra, nors galima apsimesti, kad ne.
Tik paradoksas tas, kad gyvoje PP terpėje, kaip ją bevadintum (tuštybe ar pan.), yra žymiai daugiau sveiko prado.  
O gal čia tebeklaidžioja kito laiko fantomas.

~ ~ ~
PP programos dalyviai – gal jau nesiimsiu kategoriškai kalbėti apie liepsningą savanorystę (visgi manau, kad kažkurioje stadijoje dažnam kalasi viltis, kad kas nors ne tik stebės, bet ir girdės).
Įdarbintieji (prievolininkai) atidirba be pastebimos kančios. Gal jos nė nėra. Nors yra programa, bet yra ir gyvo ekspromto.

O kaip man patinka periodiškai nugirstami ne vieno brandesnio veikėjo pasisakymai apie tai, kad jam (jau) nėra mirtino poreikio dalyvauti tuose šventiniuose performansuose, kad vis mažiau noro sekti bendrą kultūrinį kontekstą, gaudyti kažkokias ten antbanges, atradinėti kažkieno atseit naujas ir nerealias saviraiškas... nesgi saviraiška – viso labo ribos to, ką moki, saugiai tame sukantis ir nenorint daugiau. Kiekvienas už save.

Gerai nuteikia ir prasklendžiantis senas mano paties požiūris į užsienio svečių vaidmenį Pavasaryje: ar galima susidaryti apie autorių bent apytikrį vaizdą pagal (geriausiu atveju) kelis ir nežinia kiek kokybiškus vertimus?

Maloniai pakaso ausį ir toks šventinės juostos siūlelis (tiksliau, ąžuolo lapų vainiko karkasas): kalbama, kad per skubėjimą kažkur traukiasi pati Poezija. Ją gožia perprodukcija... (ooo... čia gali būt sunkus kelio ruožas, rėmimo fondų geografija net nesvarbu, tinka skersai išilgai LT). Prirašoma ir prileidžiama daug š.

Kitaip tariant, galima (rinkoje ir aplink telpa) viskas, bet sveikas protas kartais turėtų paklausti: savikritiką pažįsti?

O gal nereikia? Gal vėliau kas nors ir tave atras, nuščius ir supras, ką tu gyvenai?
 
~ ~ ~
Pabandyk tu šitą pasakyti ne Pavasario kontekste. Pabandyk užtvenkti upę – nuneš velniop kaip besmegenį polaidžio tvanas.
 
Rašinėlio pradžioj sąmoningai panaudotas žodis pasižmonėti.
Nes visur veikia (taigi komuni-ku-kuoja) paprasčiausiai žmonės.

~ ~ ~
https://www.youtube.com/watch?v=TEE20yxM8Mc
 

Sukurta: 2017-04-01 19:26:28


Impresionistinis flūdas, bet įmanomas ir grūdas

(Iš serijos „Intymieji pasiplepėjimai“. Fonui galima youtube įsijungti Sviridovo valsą „Метель“ arba neįsijungti nieko, įskaitant ir galvą)
 
Kažin, ar visada lengva sugauti kito mintį. Kažkodėl manau, kad apskritai neįmanoma. Žmonės kalbasi, atrodo, kad susikalba, bet iš kur tada kyla visokie „o tu sakei“, „o aš ne tą norėjau pasakyti“. Įsisavinus buitinių kontekstų savitumus (virtuvių, miegamųjų ir pan. lokalizacijų studijas paliekant dar ieškantiems), prie vienišo apmąstymų stalelio kompaniją palaiko sena išvada: tik požiūrių (platumo) skirtumai lemia, kas ką išsitrauks iš absoliučios daugiaprasmybės.
Kaip tik todėl ir savo padrikuose, eskpromtiniuose etiuduose, kurie kartais atstodavo įsivaizduojamus pašnekesius, taip mėgtas gyvenimo peržvalgas kadaise ir baigiau – kai ėmiau įtarti, kaip lengvai išverčiama į juokus tai, kas tikra, o absurdiški nuotykiai, kurių patirtyje dar daugiau, tapatinami nebent su primityviu dirbtiniu humoru. To įtarimo pagrindu mintys (jau nekalbant apie santykius sociume) natūraliai ėmė persitvarkyti. Buvo, tiesa, stebėtinai nesmagių duburių. Bet kadangi žinau savo didžiausią minusą – toleranciją, ir iš gilaus nusivylimo vis dėlto nesikabaroju kitamanių triuškinimo laiptais, net labai nutolusias nuo mano koncepcijos įvairias traktuotes kaskart apmąstydavau be įniršio ar užsidegimo keršyti;  taip ir po šiai dienai periodiškai prasiplečia suvokimo ribos (įvairovė atpeikėja nuo bereikalingų įsijausminimų, ir už tai tylomis padėkoju kiekvienam posūkiui). Kaip dovaną priimu pasikartojančias progas pajusti minties pateikimo slidumą ir neužmiršti, kad visa ko supratimas – asmeninis reikalas. Žmonės...
Sakoma, netgi pasauliai.
Tai ir gerai, bet mano ne kažin koks. Nelinksmas, kupinas nuklydimų nuo formato, galų gale ir nekūrybiškas, nes tai, kas liejama tuose šnekėjimuose, man yra tiek elementaru, kad išrašant nesukelia jokios kančios, o kaipgi kūryba be jos.
Gal reiktų pastumti į šoną savikritiką ir dėl savo pozicijų pakovoti, betgi charakteris... greičiau pasitrauksiu, nei ką įrodinėsiu.
Tiek iš gyvenimo, kurį ir apsakyti iš esmės nepavyko. Šit, susimoviau dar ir intelektinėje veikloje. Net prozos žemumos neįveikiamos.
 
Taigi, tebesikuičiant kūrybinių erdvių vis dar bandomajame rėželyje, tiesioginį atpasakojimą ėmė keisti abstrakcijos (bendri pamąstymai), nes nepasiteisino įsivaizdavimas, kad kas nors įdomesnio gali būti kaip tik asmeniškai patirtuose siužetuose, kur atkartojimų, šablonų tikimybė santykinai maža. O pasirodo, kad išmislu tviska viskas. Nei čia buvo, nei čia ką. Bet gal trūkumus padėtų sušvelninti gerai pasirinkta išraiška? Raudoti tai raudoti, žvengti tai žvengti – tiesiogiai, aiškiai, nepaliekant jokių tarpinių atspalvių.
Gaila, neišeina, tad ir mėginant sudėtingesnį žanrą (vingiuoti aptakiai man sudėtingiau negu pasakoti), išraiškos priemonės labai nesiskiria nuo visada naudotųjų; mutavęs nebent turinys, kai ką išleidžiant ar prigesinant, bet vieną nepakitusį bruožą kaip konstantą randu – tai saviironija. Štai koks visų klajonių ir išgyvenimų rezultatas, štai jis. Neblogas, manau, nors keista, kai kam nors pasirodo kitaip.

---
... Pagaliau baigta, pavasario brizas iškedeno paskutines mintis. Tačiau iš dugno pakilo alternatyvusis lieptas – vaizduojamasis, nežodinis menas (deja, ir čia mano technika lieva, o dėl požiūrio į produktą net ginčytis nėra ko). Gerų peizažų nemoku (nors Žvirgždas davė gerų pamokų), Aleksandravičiaus portretai irgi ne mano, precizikos nepasiekiu (nors Budvyčio miniatiūrų net sodo namelyje turiu), o kad labai mėgstu žvalgyti ir paveiksluoti paprasčiausius daiktus... laikau tai savo stilium ir dar daugiau. Juk per foto ir burtininkai daug mato, ateitį net numato.
 
(eksperimentiniai darbai)
Kalėjimas (Alcatraz) – autoportretas. Akys, kakta, ratas rato nepaveja, varo tas amžinas dviratukas.  Galimos ir kitokios insinuacijos (pvz., toks tokį traukia ir nepaleidžia, ar kt.). Jų neatmetu, bet ir neužsiciklinu, nes žinau, ką geriausiai matau ir ką norėjau išreikšti. Na, nesuprasta, tai ką jau dabar, argi pirmas kartas. (Iš apmaudo nusigraužiau vieną nagą, bet gal ataugs).
Riešutai – mano sodo derlius. Tokie faktūriški, įdomiai raukšlėti tvariniai, dar nuo rudens šokę į akis iš dėžutės, įsitaisiusios chaose netoli kompiuterio, ir pagaliau įšokę dabar. Jau nudžiugau, kad kaip reikiant pakvipo konceptualiuoju menu, bet... stop mašyna net benzina. Parašysi pavadinimą pensionas – ką nors garantuotai įžeisi. Padaužos? Bet įvardijimas per garsą – tik dalinė mintis. Kazokai – aha, asociacija su ožiais. Plikiai – vėl kokia diskriminacija. Plenumas, polemika, nesusikalbėjimas, individai... ? Visi vienodi (rūšis) ir tuo pat skirtingi. Kevalas – tai ribos (jei viduj smegenys). Po šimts, vėl kažkokia užuomina. Niekur netaikysi, o vis tiek kur nors pataikysi.
Taigi jokių tokių laisvamaniškų eksperimentų! Rimtis, dalykiškumas – saugos ir stabilumo garantas! Todėl semiotika. Begalė variantų.
--- ---

Pirmas Gaidžio gabalas praėjo idiotiškai. Ir nieko, tai tik profilaktika. Atėmus dalį (širdies ar jaknų) dar nestimpama.
Nors, tiesą sakant, kartais taip silpna... Parsivelku vakare namo ir susmunku kaip maišas. Piššš... Jokių papildomų skaitymų, jokių skrajų minčių.
Bet kas čia stebėtino, kai nusivarai per dieną. Tik titanas pajėgtų imtis intelektualinių veiklų nakčia. Be to, pavasaris, avitaminozė ir paūmėjusi sklerozė. Todėl labai tankiai užmirštu bandančias dygti senas nuoskaudas ir pasiryžimą jas išmušti lig vienai, ir sveika nuovoka sverdi, ir bejėgis esu iki negaliu.
 
-- O vis dėlto sukasi sena galinga katarinka apie realybę. Seniai gilinuosi, ir esu prikraigliojęs daugybę lingvistinių-vaizdinių traktatų apie tai, kaip aplink, gal net keliose paralelinėse ir persidengiančiose erdvėse su vienokiomis ar kitokiomis paklaidomis vyksta panašūs dalykai. Nedrįstu tvirtinti, kad tai fabulų kopijos, nes viskas – ne priklausantys vienas nuo kito išvediniai, kai kada ir jų būna, bet toli gražu nebūtinai, dažniausiai tai tiesiog ore tvyrančios analogijos ir momentiniai sutapimai, kurie greitai nuslenka savais keliais. Atpažinimai dažniausiai klaidina, akivaizdžiais faktais palaikytos sandūros netvarios, pastovus tik judėjimas ir kažko kito pradžia.
Tokia mano viso likusio gyvenimo įdomiausia, pagrindinė tema – stebėti ir skaityti gyvenimo srauto simboliką, sąvokų darinius, asociatyvinius sluoksnius, sapnynus ir pan.
 
Dabartis nieko asmeniškai naujo ar stulbinančio nepateikia (nereik ir norėt, nuo tam tikros ribos prasideda retrogradas), bet galva jau toks atributas – nori nenori, kažką vis mala. Kai kas paleidžiama pro kiaurasamtį, kai kas dėliojama pritūpus prie kompiuterio ar kokios popierinės atmainos, vyksta desperatiški fiksavimai ir kontempliavimai, bet kiek ką beatradinėtum (per sau įdomias paieškas), viskas vis tiek atveda į mirtį. Prisimenant naujausius šauktinius – dar neužsivėrė anapusybės anga, pro kurią prieš pat Kalėdas išėjo pažįstamas jaunuolis; o ką tik ir ta nužudyta nepažįstama mergina... Kol neįvykę, nekyla jokių įtarimų, dėl ko nei iš šio, nei iš to prieš akis pradeda sūkuriuoti koks senas daiktas, grįžta nuotykio ar meninio siužeto fragmentai, koks vaizdo klipas, nes ar maža apie ką galima pagalvoti, prisiminti, – ir jaunuolis dar aiškiai spinduliuoja perspektyvą, o jaunamartė gyva sveika ir dar nežino, kad mirs ne kūriny. Ir niekas nežino. Visur matomas tiesioginis, vienplanis normalus vaizdas, o jo šifras, jei kartais pabandai perprasti, atrodo nesąmonė net pačiam ir paprastai baigiasi visai ne tuo, ką išsigalvojai.
Tai, kas įvyks, vienu ar kitu būdu jau duota žinoti, kad amortizuotų (užprogramuotą ar vis dėlto atsitiktinę?) staigmeną, bet smegeninės vidaus nepasiekia.
Sukasi tik kasdienos paveiksliukai, daugiakalbiai garso intarpai, atrodytų, tokie skirtingi gabalai be ryšio. Bet tai tik informacijos formos ir ryšys oi koks yra.
 
Greičiausiai reikėtų susitaikyti: jo neišnarpliosi niekada. Tiesiog ribotas protas, o jutimai tik daliniai. Jei dar galima kiekvieną reiškinį suprasti (permatyti) bent trejopai, tai sintezės, to, ką sako visuma, o kitąkart kaip tik praslystančios pro akis pavienės detalės, vis tiek nesugauni. Net ir kai pačiam po kiek laiko stukteli dėmenų suma, nieko neįmanoma perpasakoti ar paaiškinti kitam. Yra ir liaudiškas, ir mokslinis tokio regėtojo pavadinimas, bet nustatymas ant patologijos žymens (šiza) viską pernelyg supaprastina. Nes o jeigu tikrai – jei žemiškoji tvarka tėra tik viena realybės projekcija, kurią dar galima suvokti ir kurios laikaisi įsikibęs kaip aiškiausios tiesos? Įdomaus čia mažai, gana pažinu, ir daug daugiau ne atradimų, o nesusipratimų per emocijas. Žmogus kiek didis, lygiai tiek menkas ir silpnas.
Kaip ten bebūtų, žmogaus smegenys naudoja tik iki 2 proc. galių. Daugiau uždaryta.
 
Iš tų grynai žmogiškų pozicijų žiūrint, man likęs dar vienas neištirtas reikaliukas. Mintimi, jau nekalbant apie žodį ar veiksmą, galima prisišaukti ko tik nenori: uraganą, tamsą, geranoriškas pastangas nesąmone paverčiantį atvirkštinį atsaką, – bet tik ne gerąją žinią: nesavanaudę bendrystę (jei meilė yra, ji tokia). Fiziniai asmenys, taip lengvai deklaruojantys dvasinį lojalumą, nėra tikri, gražiai kalbėdami patys nejaučia, kaip išduoda užslėptą „ne“. O jei tame paviršių žaidime esi pakantus, nesiryžti atvirai suabejoti tuo veidmainystės grožiu, jei gaila, neteisinga atrodo pernelyg nuožmiai nuspręsti (visgi psichologinių vingių aibė), – tik pats nukenti: esi vertinamas kaip bestuburis, kurį paprasčiausiai išnaudoja ir pakiša. To buvo ir yra. Oi tada jau, ojojoi.
Bet kai tik imi galvoti, kad jos, tos gerosios žinios – tokios nepasiekiamos kategorijos – esi pasiruošęs atsisakyti, jokiomis energetinėmis aspiracijomis nebejudinti (prisipažįsti iš tikrųjų, ne prašliuoždamas kompromisiniu minties krašteliu), tada ima sektis: lengvai rikiuojasi ir išsiriša įsisenėjusios problemos, pavyksta darbai, viskas tampa paprasta, lyg kažkas dengtų. Nebūtina tapti sadistu, tyčia kam nors kenkti, skriausti. Svarbiausia neprisirišti, neįtikėti niekuo, laikytis neutraliai ir netrokšti žmogiško. Vos imi primiršti savo įžadus, atleidi vadžias, vėl prasideda. Kas tai? Faustas literatūroje, o jei esi savo gyvenimo rėmuose?
---
Be likusių neatsakytų klausimų ir didžiojo minuso, yra ir pliusas: su pelės talkininkės pagalba vėl viską paleidus į niekur, graužatis ir sarmata dėl savo ribotumo bei kitokio -umo išplasnojo drauge, o svarbiausia, kad nereikia teisintis. Beje, niekada ir nereikėjo, nes nebuvo kam. Juk filosofiniai veikalai kažkuo giminiuojasi su (tegul ir ne visai meno, bet) kūriniais, o jie turi dominti pirmiausia tematiškai. Įsivaizduoju, kad kažkur egzistuoja tas, kas galėtų suprasti, ir ne tik todėl, kad į viską, taipgi mane, žemės kirminą, turi po...inį požiūrį, o tiesiog todėl, kad suprasti galėtų.
Deja, tai įsivaizdavimas amžinai liekant savyje. 

Iš vertingų archyvų „Idealo paieškos“

https://www.youtube.com/watch?v=V0c6bWkxNLg
https://www.youtube.com/watch?v=q7nQVeu0qCM
 

Sukurta: 2017-03-08 22:04:35


publicistikos žėručiai

Nori būti išgirstas – dėstyk trumpai. Deja, kai smaugia įkarštis ir nelabai aiškios mintys, tai neįmanoma.

(visuomenininko Valaičio lakštų ištraukos, aktualios ne tik balandžio mėn.)

Valau, nors nieko neprivalau. Sunku taip gyvent. Kiek besistengtum sąžiningai atlikti pareigas, kiek beatiduotum jėgų viešiesiems darbams, visada lieki kaltas. Bet liūdna būtų, jei nebūtų ir savotiškai prasminga: kai supranti savo paskirtį – esi kempinė, švaros ir skaistybės tarnas, tai ir srebi. OK. Neramina tik tai, kad kietėjantis nuo š darinys vieną kartą perspaustas gali koncentruotai čiurkštelėti atgal. Tada tai jau nerasi kaltų – pasireikš elementariausias apykaitos dėsnis. O šviesotamsos grumtynėse, kaip žinia, slypi jėgų pakrikimas ir moralės žūtis.
Bet gana tuščių pažadų. Ir kad nepamptų potenciali grėsmė, tobulinu taktiką trainiotis paviršiais, atsargiai ir abejingai. Tada gražu ir miela viskas iš eilės. Nepaneigsi, tai geras būdas būti saugiam ir laimingam. Kaip sakoma, don‘t worry, be happy such way.
Kas bus, kas nebus, pamatys tiktai kantrus (nežinau kaip užbaigti, todėl taip ir gerai). ---
 
... Kaip greit praėjo dar kelios gyvenimo savaitės... Jau ir PP artėja, kuomet senu papratimu parsitempsiu pletkų, t. y. įdomybių maišelį... kad viešai žarstyti lauktuves nebūtina, jau įsitikinau, bet pačiam prasiblaškyti neblogai, tai ir užsiimsiu tuščiais, bet gerai laiką gaišinančiais tyrimais bei sinteze, o kol kas tik galvoju, kad autorių baisiai daug, kad vertinami jie dažniausiai pagal pavardę, kad visokie išvedžiojimai atseit pirmiausiai graibstomas kūrinys ir tik kūrinys – labai jau su klaustuku. Panašiai kaip našioji, pretenduojanti į poeziją, bet kažkur visai kitur pataikanti neformalioji srovė: jos pilna erdvėse, pagaminama ir dešimtys materialių knygų (tegul kelių puslapių storumo, bet svarbiausia gi viršelių skaičius, galimybė paplevėsuoti: išleidau tiek ir tiek, ir bus dar!), finansavimas reikalas tamsus (šviesiausias akcentas čia yra bendraminčių pečiai), bet dar įdomiau, ar toks tat ir yra kultūrinis-dvasinis tautos gyvenimas. Turbūt. Visokie paramstymai ir savilaida šiuo atveju nelabai skiriasi. Abi dedamosios gyvos įsitikinimais, kad skelbtis verta (gyvybiškai būtina kiekvienam norinčiam, juk viskas unikumas), minta viltimis ir lūkesčiais... po devintosios bangos dar vilnija maloni sklaida tarp pažįstamų, vėliau jau nupigę išsipardavimai nepažįstamiems, o netrukus šliūžteli ir gaivus, blaivinantis atoslūgis. Iki kito ambicijų užplaukimo.
Eilėdaros pėdosna spraudžiasi sielos, matuojasi kruvinas kurpes... Kitaip sakant, vyksta skausmingas įsiamžinimas, kad ir šiek tiek retkarčiais kuklinantis, bet visgi nesislepiant. Anaiptol.
 
Gyvenimas... visad galvojau, kad jis ir menas (šiuo atveju tikslesnis to pavadinimas kūryba) neatskiriami. Šiuolaikinio pėdintojų susisiekimo šablonas „ačiū, kad dalinatės“ (o kur dar „nuostabu“) irgi yra visuomenės bendravimo menas (mandagumo, pataikavimo, rėmelinio suvokimo mišinys). Jei dėl potraukių ir skonių nesiginčajama, tai dėl to ačiū daugiau negu keista... suprantama, kai dalinamasi svarbia informacija visuomenės labui (pvz., sekant kriminalinio nusikaltėlio pėdomis), bet jei ta info yra kokios privačios formos?.. na kad ir selfiai (liet. asmenukės), pačiam nuostabios savęs pozos ir visokios seilės?.. juk pirmiausia pats savininkas turėtų dėkoti, kad išlindęs iš slaptavietės būna pastebėtas. Galėtų sau kurti, jei liepia širdis, ir laikyti turtus prie jos prispaudęs, bet ne, išeina gi kažko ieškoti.

O taip, ko gi ne, jei turinys visų iš esmės vienas ir didelė tikimybė, kad jau ir lūkuriuoja tas, kas supras ir pagirs (paguos).
Tiek ir tereikia. (Nors keista, kad dvasiškai pabendrauti galima taip greitai).
 
Pajėgiu visokius tokius žmogiškuosius išteklius ir pasireiškimus suprasti, tik štai amžinu kentėjimu netikiu. Ypač dėl nesakysiu ko, nes jau daug kartų minėta. (Nuolatiniai visokių išgyvenimų dirbiniai plečiasi į teorinį žodeliavimą, – nesgi ar skausmas, tikra kančia taip rakinėjasi, ar nesitraukia į paprasčiausią tylėjimą?).
Bet ir ką čia gali pasakyt žiaurus nesusipratėlis, sausas funkcionierius, nejautri kempinė? Ogi tą, kad nervintis nereikia, niekas labai netrukdo, galima laikytis norimu atstumu, neutraliai konstatuojant, kad (jausmai jausmeliai) yra mėgstamiausia daugumos tema, o pateikimas, sėkmingas ar ne, tėra technikos reikalas.
Taigi, užrišant savo selfį ir reziumuojant: su konjunktūra susitaikyti – nereiškia prisitaikyti, turint savą sprandžiną, galima išsaugoti autonomiją.
Todėl nervai snaudžia, spaudimas 80/120. Ir nieko daugiau nesakysiu.
---
O gal visa tai tik gyvenimo pulso ir menų pajautimo spraga, susiraukusi į tokį didelį riebų randą, gal ironija ir pesimizmas taip užvaldė mane todėl, kad nemirštu nuo asmeninės širdgėlos ir svajonių naštos? Nėra nieko išvis. Kartą gerai pagalvojau ir truputį nusistebėjau (bene tas vakuumas patologija? Jeigu jau moterys netiki ir juokiasi, tai tikrai rodiklis). Bet deja deja, ko nėra, to nesugeneruosi. Man veikia tik darbinės smegenys su kažkokiais daugiau mažiau jose funkcionuojančiais priedais.
Visgi objektyviuosius tiriamuosius gebėjimus valdanti atauga šnypščia, kad retkarčiais šiek tiek atsileidžiu ir, būna, pasvyru į gerosios lyrikos pusę. Bet tai ne emocinių zonų kirbėjimas, ne. Tai požiūris. Kai kas nors gražu, nors ir neaktualizuota, pripažįstu (nors tada lepšis, bet nebaikštus ir sąžiningas).
Štai ir šis kūrinys – gražus. Neaptarinėjant dabar originalo (Драма на охоте), gerai sukomponuotas ir klipas, per prisiminimus ir baigtį. O svarbiausia, kad jame išvis nereikia žodžių.
https://www.youtube.com/watch?v=JYZboqST-p4

Šiaipgi kasdienybė stabili, galima sakyti, plieno gniaužtų dinamikoje. Dirbami savi darbai, tvarkomas ir tobulinamas elitinis nišos užpildas.
Nothing Compares 2 U aranžuotė (solistė prijaučianti, instrumentas mano)
https://www.youtube.com/watch?v=WPmJwFqV8Lg

 

Sukurta: 2017-02-12 19:32:45


2016–2017 sandūra per pridurką
 
Nu žodžiu. Pagaliau prirėmė sena teisybė: bent retkarčiais, užuot domėjusis aplinka, būtina užsiimti introspekcija. Todėl galų gale dėmesį skiriu tik sau.
 
... Tąnakt blogai miegojau, nes trikdė tai slopstantys, tai ryškėjantys obertonai. Neiškentęs pasižibinau lovos perimetre sugraibytu prožektoriumi ir staiga supratau: sausio 28-oji, reiškia, ant slenksčio braižosi Gaidys.
Pašokau ir aš. Peilio iš po pagalvės neėmiau, tik geriau susiveržiau chalatą ir beveik jau kažkam pasiryžau, bet tuoj vėl susmukau ant patalynės krašto ir ėmiau galvoti: kas dabar bus? Kaipgi praskirti tamsos portjerą?! Geruoju čia nieko nepeši, tiesą sakant, tas niekad ir nesisekė, bet ar tik nebus dabar palankus metas pasireikšti per skaistų proto purpurą?
Tokiu principu galima daug. Tai ir pradėjau. Pirmiausia užsirašiau strateginio projekto santrumpą: purpur. Netrukus jau buvo akivaizdu, kiek padariau. Tačiau net didingiausius veikalus neprošal redaguoti, kad apimtyje nepasimestum, todėl kaipmat liko tik esminis tendencijos sampratą iliustruojąs patosas: Buvo valčių ir raketų, stverkimės dabar kastetų. Kietesnių prioritetų.
(daugiskaita į save bandau kreiptis tam, kad būtų solidžiau). Na štai, kažkoks trafaretas ir yra.
 
Nors dėl savęs Gaidžio metų fone net nežinau... Horoskopus nuolat studijuoju įnirtingai (š.m. žada visko, kas nepatinka, tuo netikiu, o sėkmes ir gerovę turėsiu tolimam omeny), bet šiaip jau simbolis bei imperatyvas man nelimpa dėl natūros ir natūrfilosofijos. Nesu griežtas kokios mokyklos gynėjas, idėjinis pagrindas praktiškai neegzistuoja, o juolab karingas nesu, pagaliau nei įdomus spalviškai (вряд ли петушок золотой гребешок). Tačiau be panikos. Neturint apčiuopiamų svertų, galima pasistažuoti ir stoti pagalbiniu į Savanoriškąją gaisrininkų draugiją. Laipioji stogais, tada nusisuki sprandą ir atiduodi į vudu apeigininkų rankas... Realizuotis per magiją būtų cool, deja, sąmoningai atsitraukiu, nes pilkai pelei vis tiek nelemta giedoti, kaip kad minėjo Gorkis slaptoje „Burevestniko“ redakcijoje.
Tai, mąstau, gal ir likti nupiepusiu gaidžiu? Papjautų koks ilgasnapis, einąs pro vištidę, ir baigtųsi vienąkart.
Tik staiga... užslėpta didybės manija (gaila, vėl nieko išskirtinio, ji nesvetima daug kam) kad pašiauš padaigas piestu: visada yra silpnąsias vietas kompensuojantis faktorius!
Taip, žinau. Aš toliaregis. Todėl iš komplikuotos padėties matau išeitį.
 
Tai niekaip negęstantis žiburėlis... Tai mano dramos ratelis. Jis išsivystė iš giliai dvasninės veiklos ir vienokiu ar kitokiu nimbu periodiškai pakimba virš kontempliacijų griuvėsių, o jau paskutinį kartą... esu sužavėtas... todėl ir atrodo, kad ratelis ne toks jau beviltiškas (aišku, laikantis tų pačių nuostatų ir vis taip pat nepriimant naujų narių). Manau, patamsyje ir stokoje netrukus ir aršumas pasireikš, o tada tai bent pasičirškinsiu beždžionienos. Kai būni ne žaliavalgis, kraujas užkunkuliuoja neapsakoma jėga (be to, remiantis tradicija, ir Kinijoje kotiruojami šventiniai spec.koldūnai). O ir gyvenimas išmokė: feedback‘as patikimiausias tas, kuriuo pasirūpini pats.
Visa tai apibendrinant poetiškai, taurę galima užkepti (pastatyti) kam nors ant nugaros ir bus dešros (skrituliukai-dẽšros).
 
Jeigu ir tiesa, kad aršumas (agresijos forma) yra savo vidinių problemų sprendimas aplinkinių sąskaita, tai aš vidinių problemų neturiu. Neturiu išvis nieko, todėl jėga laikysenai ir savivertei labai pageidautina, o tuo pačiu būtų ir ką nukreipti į kilnų tikslą – tai, be abejo, menas. Kad jis gimsta iš nepaaiškinamos neramybės, dar tiksliau – iš bergždžių pastangų ją išreikšti, nujaučia kiekvienas šarlatanas.
 
Tad ko benorėt, viskas klostosi puikiai: budi nesėkmių sanitaras darbas, yra ratelis, o svarbiausia – yra drama. Kol kas ji pernelyg giliai, bet nieko per daug neforsuojant galima jau pradėt rezignuoti, kauptis ir škicuoti dekoracijas. Pavyzdžiui, gan trivialią „Traviatos“ scenografiją tempiant ant „Šiknosparnio“ karkaso, idėja gerai transformuojasi, vaizdas tik plečiasi, tik plečiasi... Epizoduose bėgioja Madam Baterflai. Bet šiaip tai neprognozuojama.

eskizas Gaidžio apoteozė
https://www.youtube.com/watch?v=IxMU0pKOM3M

Kaip laisvas, kultūros štormų po pasaulį patąsytas veikėjas žinau: tokios gaidos gerai skaidos. Ir ne homobobiškai, o metaforiškai. „Jokių pedagogikų, nesieikvok išorėn! Budėki individume! – šaukia vidinis gaidys, o kontra atgieda: – Narsiai stok priešais kloninį mąstymą, taškyki klaną!“
Taaip... rūstybė (rooster!) krebžda, tvenkiasi spėkos ir pyška tvoros... o kova juk yra pozityvas bei kreatyvas!
Sutraukiant jau visai iki minimumo, kreatininiu principu (tai kretino bendrašaknis) metus baigti ir pradėti pavyko visai neblogai.

---
Repeticija Valentino išvakarėse
https://www.youtube.com/watch?v=HI4SdffSERE

 

Sukurta: 2017-01-26 11:14:14

tuk tuk tuk bum bum bum.
grumdosi dienos kaip rąstai.
kaip žmonės.
 
neliūdėk, jei tavęs nesupranta.
liūdniau, kai supranta visi.

 
sausio mozaika
 
Lauke dailiai pasnigo ir pliurzė nesudygo. Skamba visai įdomiai, nors nežinau, ką norėjau pasakyti, šiaip meniškas pamozojimas. Bet kam nepasitaiko, ir kam nagrinėti kažkokius pabirus žodžius, kai seka nepalyginamai svarbesni įvykiai. Visų pirma, užsigalvojęs (mat gruodžio snaigės, užuot sušokusios svaigią pūgą ir apklėtusios kvailybės nutryptą žemę, pasiklydo ir, kaip manau, pateko į kažkokią išklerusią centrifugą, nes metėsi itin savotišku srautu – puolė šventinti pavienį objektą – kažkokį bejausmį, abejotino mentaliteto senbernį... oi tos danguolės... tiesiu taikymu, adresas mano... na ir kazusas, aš gi turiu net du jausmus – man baisu ir graudu nuo tokių reiškinių)... ai, užsigalvojęs paslydau ir susimušiau, dabar kumpiai nusėti mėlynėmis ir kraujosruvomis. Bet skaudžiausia, kad vėl staiga praregėjau: savo grandiozinių minčių periodišku sukiniu atgal tik kartoju S. Kierkegaard‘o „Gyvenimą galima suprasti tik žvelgiant atgal, bet gyventi tenka į priekį“. Nieko naujo neišmąstau (ir todėl klaikiai pavydžiu sparčiai produkuojantiems).
Taip taip, reikia mažiau galvoti. Supratai ką nors ar nesupratai – tokia amorfija... tai turbūt ir neverta nukabinti snapą. Kol skirta laiko, tol tenka kapstytis pagal išgales.
 
***
Tačiau kaip negalvosi. Keistas gi tasai pasaulis, besineriantis iš visokių smulkmenų. Lyg ir aišku, kas kaip kodėl (čia žmonės gyvena). Bet tik ne juokais grybštelėjus mirčiai, laidai plyksteli akinamai (liaudiškai sakant, papurto), o šokui apslūgus apima toks atlaidumas viskam...
 
Kažkas kažkada užgavo, nepatikėjo, nemylėjo, sutrypė viltį... kaip viskas juokingai supainiota! Hormonų pritvinkę buliukai ir telyčaitės amžiais tebeieško sau patogių tiesų, tai pavadindami meile, kuri, jei nevirsta perbrendilos užsiciklinimu šleikščiai salsvame jazminaičių debesėlyje, gali išsiveržti įkyriai dėstoma išmintimi, niekam betgi nerūpinčia... nes viskas žodžiai, vien žodžiai, besidauginantys jausmai ir esi pats vienas su jais.
Nieko čia naujo. Sąrangos laiptas, ir tiek.
 
Betgi aplinkui slypi begalinė versmė. Pažemės keleriopas lygmuo, naujos neuronų jungtys, dieviškasis apsiaustas, kosminis srautas (internetas tik viena jo kryptelė, žaidimų koridorius, kur niekas nieko nepaveja), o gal tęsinių tęsiniai ir už to...
Gyvas turi galimybę pradėti. Net vienutėj – stebėti, stebėtis viskuo.
Dėkingas gieda ištisinę laudą.
 
***
Jeigu jau paatviraujant visuotinės istorijos ir plius transcendencijos suponuojamu principu, mano pagrindinis vektorius yra tebesitęsiančiame barjerų ruože (galumečio pokštai pliaukši vienas po kito, pratisai nemaloniai, nors savaitgalio incidentas su beveik nukąsta ausimi prajuokino (bent jau ši netektis tik įspėjamoji); aistringos ponios čia nė prie ko, tai šuo pažįstamą palaižė, mano akivaizdoj viskas... galėčiau ir operatyvinių fotkių iš Lazdynų traumatologinio retransliuot, siūlai tik stirkso, pampsta kremzlė kruvina... bet ne, kam ta nuoga tikrovė, geriau aptakumai sukant abstraktųjį literų ratą.
Taigi, pernykštis sniegas it papuvęs diegas; aštrumas išeis, liekanos į konservus).
 
Kaip nepalaužtas egzistencialistas šiaip ne taip benuslenkantį Beždžionės valdymo laiką palydžiu vėlgi konceptualia poetine miniatiūra. 
https://www.youtube.com/watch?v=ME4Oe6qsqR4