Smigios naktivalkos akys –
virš takių minčių.
Vakaris sušiaušė
kanalo paviršių.
Pražilo kaukazo slyvaitė
ir tavo, mama, sruogos
ant smilkinių.

Keliom sekundėm stabtelk, laike!
Aš, mama, tave žodžiais apkabinu.
Už tavo mielą ir beribį rūpestį
Dėkoju ir sakau: labai tave myliu.

Tu į mus tiek daug sudėjai...
Mes kaip galaktikos
Žvaigždutės iš aukštai
Tik žybčiojam savais
Likimais atkartojam
Tą mielą muziką, vadinamą
Gyvenimo džiaugsmais.

Smigios naktivalkos akys –
virš takių minčių.
Vakaris sušiaušė
kanalo paviršių.
Pražilo kaukazo slyvaitė
ir tavo mama sruogos
ant smilkinių.

Keliom sekundėm
stabtelk, laike!
Aš, mama, tave
Žodžiais apkabinu.
Už tavo mielą ir
Beribį rūpestį
Dėkoju ir sakau:
Labai tave myliu.

Benediktų vienuolyne- pasaulietė

I dalis

Kažkada vaikystėje mama man pasakojo:
- Vienuolynai- tai gyvųjų kapinės.

Važiuodama link vienuolyno, bandau įsivaizduoti gyvenimą 480-550 metais, kada šv. Benediktas parašė "Regulos" įstatymus, pagal kuriuos tekėjo gyvenimas vienuolyne Italijoje. Sunku patikėti, jog iki šių dienų išlikusi ta pati tvarka vienuolynuose. Šv. Benediktą tėvai išleido menų mokslų semtis, o jis, klajokliu tapęs, įkurdino savo vienuolyną ir griežtą sistemą. Iki šių dienų veikia po visą Europą tokio tipo vienuolynai. Iš nekantrumo vos tvėriau, kaip gi ten jausiuosi, palikusi civilizuoto gyvenimo malonumus bei šurmulį, kuris man juk nesvetimas.
Vos pasukus iš asfaltuoto kelio į žvirkelį, atsivėrė plačios, žalios erdvės. Kiek galėjo apglėbti akys- laukai, gojeliai, javų geltoni ežerai, o į horizontą įsirėmę miško medžių viršūnės. Jokios civilizacijos. Išdidūs šv. Benedikto vienuolyno modernūs pastatai visa dieviška savo didybe traukte traukė pas save. Vos spėjus išlipti iš mašinos, nusirito varpų gaudesys per neaprėpiamus laukus, tarsi mus sveikindamas.
- Ar tu tikrai nori čia likti? Juk nesi nei davatka, nei vienuolė- paklausė Tajus.
- Žinoma, mielasis, aš čia liksiu visą savaitę- nusišypsojau.
Vos jis pravėrė sunkias it antkapis vienuolyno bažnyčios duris, į mane įtekėjo skaisti ramybė, tarsi nekaltas vėjo kuždesys rugpjūtį. Lyg būčiau parėjusi namo, tvirtu žingsniu ėjau per bažnyčią. Pirmiausiai krito į akis kuklumas. Tik du šv. paveikslai, viena vaza su gėlėmis didžiausioje patalpoje ir per vidurį granito akmuo- vietoj altoriaus ant kurio puikavosi patiestas lininis užtiesalas ir iš abiejų pusių žvakidės su degančiomis žvakėmis. Priešinėje sienoje- nedidelis veidrodinis seifas, kur laikoma komunija (tą sužinojau tik vėliau).
Užgaudė vargonai.
- Tuoj ateis vienuoliai. Jiems neleistinas akių kontaktas su pasauliečiais- paaiškino šalia stovinti apyamžė moteris.
Aš tik linktelėjau pritariamai galvą ir laukiau. Kada gi pamatysiu pagaliau prancūzus vienuolius, kurie čia jau 6 metai gyvena. Ko gero visi senukai, pagalvojau pati sau.
Sunkios šoninės durys prasivėrė, ir juodais apsiaustais po du lėtu žingsniu įėjo vienuoliai. Keli iš jų dėvėjo baltais apsiaustais ir užsismaukę kapišonus ant galvų. Sustoję prieš altorių pradėjo dieviškais balsais tyliai giedoti lotyniškai Grigališkus choralus. Pravilnijo švelnumo bangelės. Kas gi čia dabar? Netikėtai pradėjo šilti mano plaštakos. Pridėjau karštus delnus prie Tajaus rankos.
- Ar jauti karštį? - paklausiau pašnibždomis.
- Taip. Čia juk vėsu, kodėl tau šilta?
- Reiki energija teka per mane- ramiai paaiškinau draugui.
Tuomet jis paėmė mano ranką, ir taip gėrėme į save trapius it krištolas vienuolių balsus.
Vienas vienuolis- jaunutis, gražutis, rausvais skruostais, turbūt vos 18 metų beturintis. Kas jį čia atginė užsidaryti nuo pasaulio? Nepatirs moters meilės, aistrų liepsnos, negirdės savo vaikų krykštavimų. Man jo nuoširdžiai pagailo. Kitoje eilėje stovėjo apie 30 metų patrauklus, jaunas vyras. Kiti buvo brandaus amžiaus žilstelėję vienuoliai. Trumpam dilgtelėjo mintis "gerai, kad aš tik savaitei atsiskirsiu nuo pasaulio į vienumą".
Klaudas vis dar nepaleido mano rankos, o į mane tarsi stulpu iš viršaus tekėjo nepaaiškinama ramybės palaima.

II dalis

Plačių, didžiulių, glazūruotų plytelių blizgesys ant grindų jaukiai nuteikė, lipant į antrą aukštą. Sustojome šviesaus koridoriaus gale.
- Prašau. Štai jūsų celė, - paslaugiai pasakė vienuolė Felomena, apsirėdžiusi kkavatkišku sijonu iki žemės ir neaiškios spalvos nertiniu.
- Dėkoju, - šyptelėjau, ir įėjau į nediduką, moderniai, kukliai įrengtą kambarį su kryžium ant sienos ir Biblija ant rašomojo stalo. Akys liko ties langu, pro kurį matėsi vienuolynas.

- Man neramu, brangioji. Ar po savaitės rasiu tave tokią pat, kokią palieku? Nenutolk nuo manęs, Airida, - nerimastingai paprašė Tajus. Jis mane nulydėjo iki pat celės.
- Viskas bus gerai. Būk laimingas. Neskambink man, neieškok, - nuraminau.
- Kokie bus paliepimai?
- Būk laimingas ir po savaitės pasimatysime. O dabar, ate, - pasakiau ramiu tonu, neatsisukusi į jį.
Pajutau kaip tolstu ne tik nuo jo, bet ir nuo pasaulio malonumų, kurie tariamai ir esą tikroji laimė.
Atsisėdau ant lovos, kuri buvo keistai kieta. Pakėlusi čiužinį aptikau neobliuotas lentas. Žinojau, kad kol nebuvo pastatytas vienuolynas, šiuose svečių namuose, "Aušros žvaigždė" vardu, gyveno vienuoliai. Įdomu, kuris iš jų miegojo šioje lovoje? Ai, kodėl gilinuosi, subariau mintyse save ir ko gero nuraudau.
Neužilgo sutilingavo žalvario varpelis, kviečiantis pietauti. Jaukioje svetainėje už pietų stalo sėdėjo jauna vaistininkų pora iš Kauno, šalia manęs rašytoja, priešais gydytoja su dukra, gyvenančia Romoje penkeri metai.
- Trys lietuviai esą tarp vienuolių. Dar vienas pirmoje eilėje tarp mūsų per pamaldas buvo. Jis pratinasi prie vienuolio gyvenimo, - išklojo visas naujienas moteris.
- Tas su džinsais ir pilku džemperiu? Neįsivaizduoju jo su juoda sutana. Vairuojant taksi- taip, bučiuojantis taip pat puikiai įsivaizduoju, - prisipažinau.
- Kaip manote, kokį pirmą sakinį lietuviškai išmoko vienuoliai? - paklausė moteris.
- Gal kaip jums sekasi? - bandė spėti nedrąsiai jaunas vaistininkas.
- Taigi, iš karto jaučiasi pasauliečio mąstymas.
- Tai koks gi tas sakinys? - nekantravo lietuvaitė iš Romos.
- Kuo galėčiau jums padėti, - su vos pastebima šypsena pasakė moteris.
- O Romoje italams, koks pirmas sakinys dažniausiai pražysta lūpose, sutikus moterį? - bandžiau provokuoti smagų pokalbį.
- Pirmas gal ne toks svarbus, ir mes visi jį žinome, bet antrasis- maždaug: " aš tave myliu, brangioji, ir net labai labai", - nusikvatojo viešnia iš Italijos. O po kelių dienų tas pats rudaakis pasakys: " paklausyk, mergina, jau ne tave myliu. "
- Temperamentas ten pietietiškas, pokyčiai žaibiški, o požiūris paviršutiniškas, - pridūriau.
- O taip. Netiesą rašo lietuviška spauda. Italai geri vyrai. Jie tik meilužiai puikūs, o vyrai, tai apsaugok, Viešpatie, nuo vyro italo. Ne vieną naivią lietuvaitę teko gelbėti nuo italo vyro, kuris jai prižadėjo rojų, o paskui žemino, - atviravo jauna moteris, rudomis garbanomis, kurios išsidraikiusios krito ant jos švelnaus skruosto.
- Po pietų turiu pasimatymą su vienuoliu. Įdomu bus turėti neleistiną akių kontaktą su prancūzu vienuoliu ištisą valandą, - su šypsena pasakiau ir kibau į baltą sūrį, Felomenos rankomis slėgtą.



III dalis

Saulei įsidienojus, patraukiau pas vienuolį, kuris būdamas septyniolikos metų, pajuto trauką tarnauti Dievui ir pašventė tam visą savo brangų gyvenimą.
Jis pasitiko mane su skaisčiai švytinčiu veidu, ir švelniai minkštu akcentu lietuviškai prakalbo:
- Kuo galėčiau jums padėti?
- Norėčiau pasikalbėti apie atleidimą, - tiesiai šviesiai pasakiau.
- Mūsų visų troškimas yra - gyventi džiaugsme su Dievo palaima. Dievas myli tave, - paprastai ištarė vienuolis, ir jo akyse pamačiau šviesią gelmę.
- O ką patartumėte tam, kuris nori atleisti, bet jam nesiseka? - paklausiau.
- Žmogaus protas bando rasti argumentas, kodėl reikia atleisti, meluoja pats sau, kad jau atleisti, bet akmuo slegia širdį. Reikia prašyti pagalbos Dievo šventosios dvasios, kuri gyvena žmogaus viduje. Susijungus su ja, tu esi galingas, - šypsojosi vienuolis.
- Daug aplink mus piktų žmonių. Ką galėtumėt apie juos pasakyti?
- Piktas - tai ligotas žmogus. Su meile eiti į tokį žmogų, - romiu tonu aiškino jau pradėjęs žilti vienuolis, apvalainu veidu.
- Ar galima būtų pasmalsauti, ką veikia vienuoliai laisvu laiku? - paleidau savo įžūlumą į lankas.
- Skaitome knygas, žaidžiame stalo tenisą, sodiname mišką, vasarą plaukiojame tvenkinyje arba einame pasivaikščioti. Bet laisvo laiko nedaug teturime. Padedame pasauliečiams pažinti Dievą ir suprasti Jo meilę, septynis kartus giedame bažnyčioje, repetuojame, - spindinčiomis iš neapsimestinės laimės akimis atviravo jis.
- Labai įdomu. O, jūs jau žinote daug gražių lietuviškų žodžių.
- Mano troškimas- gerai išmokti lietuvių kalba, - plačiai šypsojosi jis.
Vienuolio akių mėlis tarsi skaidrus ežeras skleidė harmoniją ir meilę. Subtilioji energija vaikštinėjo nediduku kambariu lyg nuotaka su permatomu nuometu. Akys - sielos langai. Neapsakoma šiluma įtekėjo į mane ir pajutau, kaip delnuose ėmė suktis jau man pažįstamas karštis. Atsisveikino vienuolis nuolankiai nulenkęs galvą ir pažadėjęs, manęs neprašytas, melstis už mane dvi dienas.
Staiga, tarsi vaiko akimis pamačiau pasaulį kitokį, nei prieš pokalbį. Tarsi vienuolės akimis žvelgiau į žalumą po kojomis, jutau kaip saulės spinduliai glamonėja nuogą kaklo išlinkį, o vėjas atsimušęs į krūtinę, palenda po palaidinuke. Oi, ką aš čia dabar taip valiūkiškai, vėl nustebau, bet šį kartą nenuraudau, tik plačiai šypsojausi, tarsi būčiau išlošusi milijoną. Tik rūpėjo jis man mažiausiai. Šį vakarą vėl viena palaimingai lydėsiu saulėlydį į geltonų rugių ežerą, ir su manim bus nenuorama mano ištikimasis palydovas vėjas. Vakar saulės apvalumas niro it didžiulė nunokusi vyšnia. Laižiau ją žvilgsniu tokią deimantiniai tobulą, sentimentalią, leisdama velti dar nespėjusiam įsirudenėti vėjui palaidus plaukus.
Staiga atitipeno ant galų pirštelių suvokimas: visai nejaučiu gailesčio čia gyvenantiems vienuoliams, bet atvirkščiai, žaviuosi jų gyvenimo pilnatve ir palaima. Nesunku nubėgti nusipirkti ledų ir tik tada pasijusti šiek tiek, o gal netgi labai laimingu, bet tai sąlyginė laimė, priklausanti nuo ledų, nuo ištaigių atostogų brangiame ar pigiame kurorte, nuo kažkieno pasakyto tau "myliu". O juk tikroji laimė jau dabar šią sekundę tavyje, nes tu gyveni, nes tu gali pajusti vėjo glamones, išgirsti paukščių, o gal mašinų ūžesio muziką, danguje grožėtis pono Viešpačio meno kūriniais, kurie savo žavesiu rungiasi su Rafaelio paveikslais, leisti pažliugusiam rudeniui išmyluoti tave.
Mielas žmogau, dovanoju tau šiandien tą svaiginančiai žavingą dangaus paveikslą, kuris virš tavęs šią minutę. Pažvelk į jį giliau, per sielos langus. Ar jauti, kaip gera tuo džiaugtis? Jei taip, tuomet tu taip pat viduje truputį vienuolis, mokantis skanauti gyvenimą.

Iš sielos orgazmo tą pačią akimirką gimė malda:
Vėjau, lieski mano pečius
Tave jaučiu, glaudžiu, myliu.
Tu prasliuogi tarp klevo šakų
Ir atleki apglėgt visų sykiu.
Tu glamonėji veidą nebylus.
Te šypsosi šiandien dangus.
Esu įsileidus dievo ramybę
į savo giedros sielos namus.

IV dalis

Žliugia nuotaika pargrįžau po aštuonių metų pertraukos į Palendriuose pūpsantį šv. Benedikto vyrų vienuolyną. Pasveikino mane tie patys kauburiuojantys laukai, dobilais žydinčios pievos, gojeliai, tolumoje stygrantys miškai, vandens telkiniai. Iš tiesų šventą vietą pasirinko vienuolyno statybaai prancūzų vienuoliai.

Lijo. Po skėčiu slėpiausi ne tik nuo šlapumos, bet ir nuo įkyrių minčių. Kad jas kur nelabasis! Tikiuosi čia vienuolyno dvasia išsems iš mano pavargusios makaulės bičių spiečiu tapusį protą ir pripildys ramybės, skaistumo, gerumo… Naivu?
Svečio teisėmis apsistojau “Aušros namuose “. Vienuolėms neįprastu entuziazmu pasitiko mane Magdalena- nė keturiasdešimt neturinti moteris. Nuobodus iki žemės sijonas, šiltas neaiškios spalvos nertinis priminė mano mieląją močiutę.

Begalinis malonumas kai pažadina gaidys kartu su vienuolyno varpų duetu nuskamba per kalvas ir pasiekia mano užmiegotas ausis. Net jeigu tai penkta valanda ryto nepykstu o priešingai žaviuosi šio dueto skambesio. Rytinių mišių metu bažnyčioje man šilo rankos, kojų pėdos; širdies plote- malonūs virpesiai.
Vienuoliams giedant grigališkus choralus, gelsva apvytusia mano oda ritosi ašaros. Skaudu, paširdžiuose maudžia. TAO dvasios mokytoja iš Malaizijos mane mokė:
-Maudžia sielą? Skaudu? Ego per didelis, Sonata. Skausmo dydis be išimčių adekvatus ego dydžiui.

Oi, kad supykau tą dien už tiesą. Dvi savaites kojos nežengiau pas tai-chi mokytoją.
Taigi, ego aplaužyti ne taip jau paprasta. Čia tau ne vištienos kepsnį orkaitėje iškepti.
Bet grįžkime į vienuolyną, kur aš sudėjus rankas maldai raudu tyliai sau. Snarglys- iki bambos, ego- iki žvaigždynų. Žvilgt į rankas. Supratau- nejaunėju. O gaila. Bet nėra ko per daug sielvartauti. Juk balzakiško amžiaus moterys ypač kerinčios. Naivumas jų dingęs, seksualumas išaugęs iki begalybės, drovumo iš vis nė su žibintu nerasi. Sakoma, jog veidrodžiai nemeluoja. Kartais žvelgia iš ten senė, tik dar su visais savais dantimis, dažytais plaukais ir raudonintom lūpom. O kartais- seksuali “Nefertitė”-žvilrių akučių ir mielo veidelio. Mat jį bala, tą veidrodį.
-Si lavi!- pasakytų prancūzaitė, o aš sakau gera buvo yra ir bus gyventi.
Tai kasdienybės pilkis įsispraudęs į pasąmonę ir neleidžia matyti gyvenimo gražesnio nė iš tiesų koks jis yra. Dėl šios priežasties ir šlapiai žavus ruduo neteikia džiaugsmo tiek kiek norėtųsi. O galėtų. Atvykau į vienuolyną apvalyti užsigliaumėjusią sąžinę. Priėmiau komuniją. Visas nedorybes išsisakiau ypač persivalgymui suteikiau daug reikšmės. Kažkada esu girdėjusi per Marijos radiją vietinės reikšmės kunigėlis porino:
-Skundžamės blogu gyvenimu o juk nieks nemiršta iš bado o visi miršta tik iš persivalgymo.
Vistik teisus jis buvo.
Taigi,palengvėjo prisipažinus sau beteršiasnti buvau savo kūną besaikiu maisto dorojimu. Daat tikskiau pasakius pajutau, jog paaugau. Nesupraskite klaidingai. Ūgis gal būt net ir sumažėjo kokį centimetrą kitą. Tai nuo per sotaus užjūrio gyvenimo Nyderlandų žemėje. Iriantis į priekį šalyje, kuri vienu metru žemiau jūros lygio, gimsta keistas požiūris į gyvenimą. Vis juokaudavau, jog olandai saviti nuo per didelės drėgmės atmosferoje. Negaliu atsižavėti olandų proprogeneracijom, kurios ant pelkių ir durpynų pastatė miestus, miesteliūkščius.

Žinojau kad kinta visada viskas, kad nerasiu to ką palikau, tačiau stipriai nustebau. Vienuolyną supo gerokai ūgtelėjusios pušaitės. Jas savo rankomis sodino vienuoliai. Bičių aviliai supo miniatiūrinį griovelį gojelio paūnksmėje. Čia pat beržai, o čia pat žavingos raudonos musmėrės. Kaip nupieštos tobulos. Kažkodėl jos mane pradžiugino. Laumžirgiai supo ratus virš vandens. Panorau būti laumžirgiu nors porai akimirkų.
Tik kas gi čia? Suolelis. Apsidairiau aplink ir tik tuomet supratau. Vėl nusižengiau vienuolyno tvarkai. Jus čia taip vadinama “klauzūra”. Miesčionių kalba išvertus “draudžiama zona”. Per daug tyras gamtos etiudas neleistinas pasauliečiams. Čia vienuoliai kopinėja medų liepos mėnesį. Nusilenkiau mintyse šiai nepriekaištingai gamtos dalelei ir pasiskubinau link svečių namų. Nepraėjo nepastebėta mano mažutė paslaptėlė ir vienuolė suraukusi kaktą išdėstė:
-Ėjote į draudžiamą pusę. Ten vienuolių rezervuota klauzūra. Negalima įkelti kojos pasauliečiui.
-Kodėl?-nusiminusi paklausiau.
-Tokia jau čia tvarka. Toliau jiems nuo žemiškų pagundų arčiau dieviškos palaimos.
Štai kodėl man būtent atsisėdus ant suolelio po berželiu panorau laumžirgiu praskristi. Subtiliąją energiją vienuolių pajutau. Jie visi kaip tie laumžirgiai tyri, tikri ir savitai laimingi. Nors kelioms dienomis prisilietus prie jų skaistaus gyvenimo tampi pats šiek tiek laumžirgis virš upeliuko. Mintys tampa minkštos eisena plastiška akių žvilgsnis švelnus be velnioniškų kibirkštėlių.

Į rudenėjantį dangų tykiai žvairavo mėnulis.
Naktinis Amsterdamas vėrė savo paslaptis. Spalvingos reklamų šviesos bėginėjo kanalų vandens paviršiumi. Grakščiai išrietę nugaras, linksmai nuteikdami, mus pasitiko tiltukai. Gatvės žibintai blausiai apšvietė drėgną grindinį.
Naktinis judėjimas čia kas dieną verda iki aušros. Vyšnių sirupo raudonio šviesa plieskė iš didžiulių langų vitrinų. Bėginėjo žybsinčios reklamų lemputės: „Live Sex“, „ Sex shop“.
Žmonių minia iš lėto judėjo gatve. Įdėmiai į virtinas žiopsojo japonų būrelis. Drąsesnis storulis japonas net ranka mostelėjo į prostitutę, rūkančią už stiklo.
Gatvėje sutiktas įžūliai atrodantis marokietis švepla olandų kalba manęs paklausė:
– Gal narkotikų?
– Ačiū, ne, – atsakiau mandagiai.
Juk vidurnaktį Olandijos sostinės centre nesipyksi su narkobiznio sraigteliais.
– Pro šūdą geriau praeiti neįlipus, – guviai tarstelėjo Airida.
Vėl siaurutė gatvelė, kur platesnių pečių vyrukas ko gero brauktų pečiais tarp mūrų sienų.
Padvejojusios porą sekundžių pasukome į ją. Saldžiai koktus kvapas dvilktelėjo tiesiai į nosį. Tik lango stiklas skyrė mane nuo gašliai apsirėdžiusios prostitutės, kuri sėdėjo ant kėdės. Už tamsiai rudos iki galo neužtrauktos užuolaidėlės matėsi lova. Putlios krūtys beveik lietė vitrinos stiklą. Lediniu apdujusių akių žvilgsniu ji spoksojo į mane. Už kito stiklo raudonai dažytus trumpus plaukus šukavosi apysenė suvytusios veido odos moteris. Išvirtusiu storu pilvuku ji buvo greičiau panaši į sudegusio teatro artistę negu į prostitutę. Jos kaimynė, kitos vitrinos šeimininkė – jaunutė, gražutė skaistaus veidelio ilgaplaukė mergaičiukė. Matyt, mėgstanti soliariumą, nes su ežero spalvos akimis ir šviesiais plaukais keistai derėjo įdegusi oda.
Nudelbiau akis ir paskubomis nukiūtinau. Liūdesys, gailestis, neapykanta, pažeminimas ir dar daugybė nesuvokiamų pojūčių tarsi fontanas apipylė mane nuo kojų pirštelių iki plaukų galiukų.
– Man jau gana, – nukirtau kaip kirviu.
– Skaitai mano mintis. Pasijutau tokia purvina ir be kaltės prasikaltusi.
– Tai pati seniausia profesija pasaulyje ir ko gero reikalinga, nes daug kur užuolaidos užtrauktos, o vitrinos viršuje dega raudona švieselė.
– Darbuojasi moterys iš peties, – bandė šmaikštauti Airida.
– Taip, brangioji, esame liberaliausios šalies sostinėje.
Bet koks gi čia paveikslas ant sienos? Žvilgtelėjau įdėmiau. Ant mūrinės sienos raudonųjų žibintų kvartale kabėjo Olandijos karalienės nuotrauka. Pakėliau aukštyn akis ir pamačiau, kad tai mažutė bažnytėlė.
– Kaip viskas gerai suderinta, – juokėsi Airida.
– Kas?
– Pirmiausia prasikalsti su prostitute, o tada bėgi už kampo atgailauti, – dusdama kvatojo draugė.


Į netoli Demo aikštės esančią naktinę kavinę su Airida užsukome numalšinti troškulio ir prastumti laiko. Traukinys atgal į Roterdamą išvažiuos tik paryčiais. Taigi, turime marias laiko. Įsitaisėme už mažučio apvalaus staliuko priešais jauną moterį. Ji iš karto it magnetas patraukė mano dėmesį. Prietema netrukdė žavėtis dieviška nepažįstamąja, jos putliomis lūpomis, juodais it anglis plaukais iki juosmens. Tarp plonyčių ilgų pirštų ruseno cigaretė. Atkreipiau dėmesį į migdolinės formos nagus, kurie blizgėjo nulakuoti kremo spalva. Subtilus skonis! O, kaip grakščiai, lėtu judesiu į peleninę ji užgesino nuorūką. Pailgas ovalus veidas, kampuoti žandikauliai, lazdyno riešutų spalvos akys, kurių susiaurėjimas išdavė indėnę. Barmenas priėjo prie žavingosios geltonodės ir, nušvietęs ją šypsena, mandagiai pasiteiravo:
– Gal dar ko pageidausite, ponia?
– Prašau bakardi kolos, – ledine išraiška tarstelėjo indėnė, o aš kažkodėl tą akimirką prisiminiau vaikystėje matytą filmą „Sniego karalienė“.
– Ko taip skvarbiai ją tyrinėji? – paklausė mano bendrakeleivė.
– Ji dieviškai tobula. Dabar puikiai suprantu vargšus vyrus, kurie pameta galvą dėl moters išorės žavesio, – atsakiau.
Žemaūgis turkas priėjęs kažką meiliai pakuždėjo indėnei, ir netrukus jie jau lėtai sukosi šoko sūkuryje. Nepadoriai aptempta juoda suknelė išryškino moteriškas linijas, liekną liemenį. Pro atvirą iškirptę veržėsi jaunos dailios krūtys, vos uždengdamos spenelius.
– Laisvo elgesio kekšė, – tarsi kirviu nukirto draugė.
– Žinau pati, tačiau tai netrukdo žavėtis tuo, ką jai davė motina gamta. Kokia ji gracinga! O, kaip šokdama dailiai siūbuoja klubais!
– Taigi, pietietis vyras jau nuo jos užkaito. Visas raudonas, o galvą padėjęs ant apnuogintos krūtinės.
Po šokio indėnė prisėdo prie alaus buteliais apkrauto staliuko. Turkas plačiu rankos mostu pakvietė barmeną, ir geltonodės rankose atsirado taurė su kokteiliu.
Netrukus porelė pasuko išėjimo link. Vyriškis galantiškai atidarė duris ir praleido damą į priekį.
– Ko gero ji ne pigi? – samprotavo draugė.
– Man tai nerūpi, – atsakiau ir dar užsisakiau apelsinų sulčių, kurios čia tokios gardžios.
Buvome bepradedančios nuobodžiauti, kai baro durys plačiai atsivėrė ir į vidų įvirto tas pats turkas atsisagsčiusiais baltais marškiniais ir nukarusiu juodu kaklaraiščiu. Vešlūs krūtinės gaurai stebino baro lankytojus, kurie staiga ėmė kvatoti. Vos atgaudamas kvapą, turkas jausmingai šuktelėjo barmenui:
– Prašau degtinės su ledu! Dvigubą!
– Ko taip greitai, drauguži? Maniau ilga ir maloni naktis tavęs laukia? – atvirai šaipėsi barmenas.
– Žmogau, apie kokius malonumus pliauški? Vos pradėjau nurenginėti, stabas ištiko.
Turkas keliais maukais ištuštino stiklą degtinės ir drebančiomis rankomis ėmė sagstytis marškinių sagutes postringaudamas:
– Karamba! Išsigandęs net nespėjau padoriai susitvarkyti.
Barmenas kvatojo iš širdies:
– Tai tau ir meilės naktis!
– Kokia ten meilė, žmogau! Ji – vyras!!! Supranti? Vyras!

“Jeigu ne tie nelemti pasiklydę raktai, ilsėčiausi fotelyje prieš televizorių”- galvojau pati sau.
Prasidarė šoninės durys ir pasirodė Vetronelos geltona plaukų kupeta.
“ Pagaliau”, pagalvojo moteris. Kambario kaimynė nenutuokė, kad jos laukiu, todėl tiesiu taikymu priėjo prie jaunų vaikinų būrelio ir paprašė pridegti cigaretę. Iš paskos Vetronelos išėjo aukštas, šviesus vyras. Pažino jį ne iš karto.
- Kaip siaubinga! Juk tai Džeimsas, - perbėgo šiurpai per visą kūną ir sustingdė mane iki plaukų šaknų.. Atrodo, net ir kvėpuoti nustojau. Klubo administratorius pasilenkęs kažką pašnibždėjo Vetronėlai į ausį, ir toji atsisukusi į mane, nusišypsojo lipšnia šypsena. Lik niekur nieko užklausė:
- O tu čia ką veiki?
- Atėjau namų raktų. Ko gero jie liko tavo rankinuke.
- Šit kaip. Aš tuoj pažiūrėsiu, brangute.
Džeimsas stovėjo prie kasos ir mokėjo pinigus.
Netrukus Vetronela sugrįžo nešina raktais.
- Štai raktai. Sonata prašau, tu tik nepyk, brangute, ant manęs. Tavo vaikinas Džeimsas nupirko mane dviem valandom. Negalėjau atsisakyti, nes būtų išmetę mane iš darbo, o be to tokie dideli pinigai. Pati žinai, kad poryt turime už butą susimokėti. Privalėjau dirbti.
- Dirbti!? - šūktelėjau nesusivaldžiusi.
- Bet jis buvo toks girtas, kad vos man pradėjus nusirenginėti, paršelis užmigo. Ar tu tiki? Bandžiau jį prikelti, juk tokius pinigus už mane sumokėjo, bet nepavyko. Kai jis prabudo, prašė, kad tau neprasitarčiau. O ir nėra ko prasitarti. Juk nieko nebuvo.
- O galėjo būti, jei šis olandiškas veršis nebūtų užmigęs. Vetronėla, pakalbėsime rytoj namie. Šiandien buvo man labai sunki diena, o finalas mane galutinai pribaigė. Iki.
- Iki, brangute.
Palikau aštuonis guldenus monetomis ant stalelio ir bėgte išbėgau streso harmonų vedama.
Lietus vis nesiliovė. Manyje apsigyveno tuštuma, kurią pagimdė draugo išdavystė.
Atėjus vidurnakčiui, mano “princas” persivertė į veršį.
Staiga atėjo suvokimas, kad tie nelemti raktai atrakino man duris į tiesą, kurios gal būt nenorėjau matyti ankščiau. Ir tai buvo tikra. Gyvenimo vertybės būtent ir yra tai kas tikra. Už iliuzijų pasaulio gyvuoja tikrasis pasaulis, kuris tegul ne visada toks kokio mes laukiame, bet jis nepameluotas- tikras.
Tyliai pati sau sušnibždėjo -“ačiū, raktai, jums“.

Dalis
Roterdamo Mashaveno uostas skendo tamsoje. Tik kur ne kur laivų žiburėliai blykčiojo tai žaliai, tai gelsvai, tai raudonai. Šiaurės vėjas košė kiaurai, vėlė plaukus, lupo iš rankų skėtį. Pietų Roterdamo rajonas garsėjo nelabai geru vardu. Jaunai moteriai nebuvo saugu vienai vaikštinėti po niūrų uostą vėlų vakarą, bet Marina neturėjau kitos išeities. Buto kaimynė per klaidą įsidėjo ir jos namų raktus. Pernakvoti viešbutyje neturėjo pinigų, pažįstamų taip pat neturėjo. Olandijoje buvo vienintelis jai artimas žmogus – Džeimsas. Jų romanas užsimezgė dar Lietuvoje, tačiau ji niekaip jam neprisiskambino.

Kovodama su vėju ir lietumi, aš priėjau naktinių klubų gatvę. Štai
raudoni žiburiai šviečia iš tolo. Ant triaukščio pastato mirksėjo ryškiai
raudona šviesos reklama „Sexclub“. Mano vargšė širdis ėmė stipriai daužytis krūtinėje.
„Turiu išdrįsti užeiti, nes juk nemiegosiu gatvėje, o kambario kaimynė
Petronėlė iš darbo grįš tik paryčiais. Kaip tyčia Džeimsas neatsakė
telefonu. “
Priėjusi masyvias duris, stabtelėjau sukaupti visą drąsą. Dar niekada neteko peržengti sekso klubo slenksčio, bet šį kartą atvejis – išskirtinis. Giliai atsidususi, suskleidžiau skėtį ir, pravėrusi sunkias duris, įėjau į jai svetimą aplinką. Jau trys dienos kaip aš gyvenau pas Veronelą. Vienai gyventi per brangu, o čia puiki proga. Prisiminiau, kaip džiūgavau šia sėkme, jog nereikės miegoti parke ant suoliuko. Lietuvės kolegės merginos nė viena nepasiūlėstogo nors vienai nakčiai. Aušros maldavsu, kad priimtų nors tualete ant klozeto sulaukti ryto. Juk rytas protingesnis už vakarą. Deja atsitrenkiau į abejingumo sieną. Sėdėjau už baro ir tylutėliai verkiau sau viena. Staiga pajutau šiltą ranką ant pečių. Tau buvo ji Veronela- mūsų „ sweet drink“ deimančiukas. Ji – prostitutė, bet man tą nelemtą naktį pasirodė kaip Motina Terezė.
-Gyvenu kukliai, bet jei nepasididžiuosi, mielai prašau apsistok pas mane. Juo labiau, kad butelis nebuvo brangus, nors ir neprestižiniame miesto rajone. Nelabai toli nuo turgaus. Puikumėlis.

Lipdama raudona kilimine danga dengtais laiptais, dešimtis kartų prakeikiau Olandiją, Vetronėlą ir visą pasaulį, o ypač savo vaikiną, kuriam negalėjau prisiskambinti, kada taip jo reikėjo. Pagaliau į veidą atsimušė rausva prieblanda, cigaro dūmų bei aštrių kvepalų tvaikas, toks saldus iki šleikštulio. Pasimetęs tarsi pabaidytos stirnos žvilgsniu bėgiojau patalpa. Moterys giliomis suknelių iškirptėmis ir trumpais sijonais bei tinklinėmis kojinėmis sėdėjo prie baro. Šalia peroksidu nusibalinusios plaukus blondinės, didžiulėmis lyg melionai krūtimis, sėdėjo kostiumuotas, vidutinio amžiaus vyras. Pastebėjęs sutrikusį nepažįstamosios žvilgsnį, nusišypsojo. Dar atidžiau peržvelgiau visas moteris, bet Vetronėlos nesimatė.
Lyg iš dangaus, iš kažkur atsirado klubo administratorius, neįprasto grožio vyras. Kertu lažybų- gėjus. Juos suuodžiu iš tolo. Jis mandagiai pasiteiravo:
– Labas vakaras. Kuo galėčiau būti naudingas?
– Norėčiau trumpam šnektelti su Vetronėla.
– Ak, štai kaip. Žinoma, galima. Tik jums reikės palaukti, nes ji šiuo metu
dirba. – Šyptelėjo kreivai ir pridūrė- netrukus bus laisva. Prašau prisėsti. Gal norėtumėte ko išgerti?
– Norėčiau sulčių. Apelsinų sulčių, prašau, – užsisakė ir prisėdo už stalelio pačiame kampe, kur bent iš dalies galėjo jaustis saugi.
„Na įdomu, kiek reikės laukti? “ – sukau makaulę.
Prie baro sėdėjęs vyras pūtė cigaro dūmus blondinei tiesiai į veidą, o
pirštu grubiai braukė per jos vos ne nuogas per iškirptę išvirtusias
krūtis. Madonos daina taip pritiko prie viso šios aplinkos ansamblio.
Kai lauki, laikas slenka vėžlio žingsniu. Ištuštinusi antrą stiklą sulčių, ėmiau maigyti pirštais popierinį alaus sugertuką.
Pasigirdo linksmi laiptais į viršų lipančių jaunų vaikinų balsai. Keturi jaunuoliai, ko gero, vos 18 metų teturintys, gerokai įkaušę, priėjo prie baro ir užsisakė alaus. Storašlaunė moteris ryškiai rudu peruku
nesivaržydama apsikabino blondiną ir pabučiavo į lūpas, o paskui garsiai nusikvatojo.

*
rūką pirmiausia
išvydau pabudęs iš ryto
į visas puses besidriekiantį
pažeme rūką
tirštą rūką, atrodė, kad eidamas
galėtum jį rankom praskleisti
vos įstengiau kriaušes sode įžiūrėti
bet paskui pamačiau: tolėliau
už trobos palei kelią
žmogus kasė duobę
rūke judesiai jo
atrodė kaip šokis
jeigu saulė būtų nušvitus
tikriausiai būčiau pamatęs
ir to darbininko šešėlį

Antanas Jonynas

Atsisveikinimas prie ežero

Rytą
kai plynas
ledynas
švyti

dega
raudona
kaštono
žvakė

keista
išblėso
ko dviese
geista

baigias
mums skirtas
netvirtas
laikas
melduos
sūpuojas
abuojos
valtys

nykios
kaip vėjo
sklaidomos
knygos

Antanas Jonynas

Laba diena mielieji! Ruduo... geltonas, raudonas, kvapnus, geras...

Ir vel rugsejis, dargana, gatvese purvas. Nuobodulio ji nejaute. Senatves baime is pasamones atsikrauste i samone ir vis kaip ikyrus uodai, kamavo Evelina mintys apie senatve.
Uzteko tik vieno skambucio. Vel Evelinos sieloje prabudo ragana. Ar jaute ji sazines grauzima del to? To ji nezinojo.
Ko gero pasigailejo, kad takart pasinaudojo samano paslaugomis. Netikejo, kad tie samanai gali ka nors. Is nevilties, per dideles meiles ir egoizmo bego ji pas maga.
- As busiu Olandijoje pirmadieni. Turesiu pusantros valandos laiko – afrikiecio sodriu balsu pasake prancuzas.
Evelina labai norejo pasakyti NE. Mintyse reke - NE. O viduje, kairiau, daresi vis silciau ir silciau. Tyruole virto ragana. Sako yra geru ir blogu raganu, kaip yra baltoji ir juodoji magija. Ir ji nusprende, jeigu jau raganauti, tai baltai. Beliko apsispresti, ko ji pati nori. Ta nelemta vakara, kada prancuzas isgere Evelinos pagaminto magisko gerimo, praejo vos dveji metai.
Jis sutiko jauna, miela prancuzaite. Tad ko jis nerimsta? Jai buvo ir taip aisku. Samano burtai veikia iki dabar. Iki siol negali suprasti, kaip tie burtai veikia, bet kad jie tikrai veikia, isitikino pati. Ausyse skamba samano zodziai:
- Tu liksi jam vienintele. Jis gris pas tave.
Ir stai jis cia. Evelina galetu ji paleisti, atverus jam visa tiesa. Taip is raganos vel taptu skaistuole. Kitas kelias – priesiskas skaistuoles keliui.
- Praejo du metai, ji paseno, jos rauksles gilesnes, maziau blizgesio akyse, isrove du dantis ir ji mane, kad yra israutas ir jis is Evelinos gyvenimo.
- Pasiilgau tavo kuno kvapo, tavo prakaito kvapo.
Ir tuomet Evelina pajuto dideli gailesti jam. Jis priristas energetiniais raisciais prie jos . O ji? Ar ji jauciasi laisva nuo jo?
- Prekiauju antikvaru. Mane domina porceleno servizai.
Evelina norejo pasakyti, kad neturi jokio supratimo nei apie porcelena, nei apie antikvara, bet pasake:
- As tau galiu padeti. Turiu pazistama Roterdame, kuris daug ismano apie si versla.




Ne tiek aistros vedina, kiek senatves baimes apsesta, Evelina isileido i savo gyvenima Johana atgal. Ryskiai geleta suknele, palaidais ilgais plaukais, svaria oda, kvepiancia muilu, Evelina atidare savo namu duris. Jie ilgai tylejo, be sypsenu veide, bet ir be kaukiu.
Si karta jokios samano pagalbos. Ji apramino savo sazine pasiteisinumui pries save: man reikia tik jo jaunystes. Lai mano kuno lasteles atjauneja, priartejus prie jo auros. Johanas mintyse bande atspeti, ar gali ja apkabinti ir priglausti kaip geidziama moteri, o ne kaip sielos seseri. Jo mazos rudos, beveik juodos, akys su pakritusiais vokais, gloste jos veido rauksles. Visos jusles bande atkoduoti tyla.
- Sveikas.
- Sveika, Evelina. Ilgejausi taves. Atleisk, turiu mazai laiko siandien.
- Kavos? Arbatos?
- Ne gerti as atvaziavau. Ir bande prieiti prie jos kiek galima arciau.
- Man truko taves kaip oro, kaip narkotiku.
- Ka veikia siuo metu Misele? Ji studijose? Mes ja islaudintumem, jeigu nueitumem per toli, todel noriu uzbegti ivykiams uz akiu.
- Kas tave baugina, ar Misele, ar tavo Pjeras?
- Jie abu.