„... užsidaręs savyje, ieškau durų ir nenoriu jų rasti. Tai mano eilėraštis, bet aš atsisakau jo, štai, jūs matote, aš sudraskau jo rankraštį, ir suplėšyti žodžiai raitosi prie mano kojų kaip gyvatė, sukapota į gabalus. Leiskite man išeiti, leiskite man išeiti ir įsitikinti. Ar jūs nematote, kad dūstu, kad po stikliniu gaubtu oras taip iškvėpuotas, jog aš galiu tik numirti. Leiskite man išeiti, pasakykite, kaip man išeiti. Bet žmonės negirdi manęs, kaip aš negirdžiu jų, jie žiūri į mane kaip į retą egzempliorių zoologijos sode, pakraipo galvą, ateina ir nueina. Ir oro vis mažiau, ir šviesos vis mažiau, ir spalvas, mano mylimas spalvas aptraukia šešėlis, ir aš nežinau, ką daryti.
Žmonės, nejaugi aš mirsiu?!“
Karo metų patirtis išmokė mane, kad nedera imtis plunksnos tik tam, kad kitiems pateiktum savo neviltį ir vidinius trūkumus, nes tai pigi prekė, jos gamybai nereikia daug pastangų; sunku išsaugoti pagarbą sau tokios produkcijos imantis.
Česlovas Milošas, Pavergtas protas
Sukurta: 2012-02-16 11:32:50
Akmenukas
akmenukas yra tobulas
tvarinys
pats sau tolygus
saugantis savo ribas
iki galo pilnas
akmens prasmės
jo kvapas nieko neprimena
nieko neatstumia nesukelia geismo
jo įkarštis ir vėsa
pagrįsti ir visiškai orūs
jaučiu sunkų priekaištą
kai laikau jį delne
ir kilnų jo kūną
persmelkia netikra šiluma
- akmenukai nesileidžia būt prijaukinti
jie žiūrės į mus iki galo
ramiomis ir labai giedromis akimis
Zbigniewas Herbertas
***
Pasibjaurėjęs viskuo, kas gyva, pasitraukiau į akmenų pasaulį: čia, maniau, laisvas, iš aukšto, bet neišdidžiai, stebėsiu anų daiktų sūkuriavimą. Akmens akimis, akmuo tarp akmenų, jautrus kaip ir jie, pulsuosiu sukantis saulei. Atitolsiu vis giliau į save-akmenį, nejudrų, begarsį, stingstantį; būnantį būties blėsimu - šaltą trauką skleidžiant mėnuliui. Mensktančia menkmena smėlio klepsidroje, lygiai, vienodai, be pokyčių, vienas grūdelis po kito. Paklūstant tik dienos ir nakties keitimuisi. Bet -
juose jokio šalčio, jokio sūkurio, jokio jaudulio: tiktai regula. Ir tylėjimas. Ne tampa, yra. Nieko daugiau. Ne daugiau, galvoju, pasibjaurėjęs viskuo, kas tampa.
Aleksandras Watas
Sukurta: 2011-11-28 21:05:05
„Vienintelis žavintis dalykas, likęs nuo bočių laikų, — tai muštynės. Gali tau į akis meluot, bet snukį daužo nuoširdžiai.“ Justas Tertelis, „Sudie, idiotai!“
Sukurta: 2011-10-20 08:04:50
,,Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jei ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu. Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne.''
Sukurta: 2011-10-18 16:10:14
Kvailutės Onulės rauda
Rado prie tako Onulė
raudoną siūlą
iš vaikiškos kojinės,
o gal iš vaivorykštės?
atsisėdo prie tako
ir pagailo Onulei to siūlo,
ir iš gailumo -
apsiverkė.
Ir pagailo Onulei
vyturio lizdo dirvone,
šį rytą į kūdrą įkritusios bitės
ir smėlyje vaiko pėdos.
Ir pagailo Onulei,
kad plūgais apars
vyturio lizdą dirvone,
kad bitė ratuota namo nesugrįš
ir liks alkana bičių motina,
kad vaikai tie - užaugs ir pasens,
o raudonos vaikiškos kojinės
bus per mažos jų kojoms.
Sėdėjo prie tako Onulė
ir verkė,
laikydama rankoje siūlą,
taip verkė,
lyg būtų sudegę namai.
