Gyvenimas eina į priekį. Kartais dairomės atgal, norime kartais sugrįžti, bet aplinkybės nebeleidžia...

Baigęs ruduo, nežinia ko dabar laukti...

Pagaliau galime džiaugtis atbundančia gamta ;)

Aš dauką atiduočiau už vakara, nakti ir ryta praleista drauge...

Kai ryte jokių žodžių, o iš kart mėlynų akių žvilgsnis ir bučinis, bet nebanalus, o kertu ir nedrovus...

Išlipus mudviems iš lovos žiūriu į gamtą... Tu apkabini per juosmenį ir bučiuoji lūpas, kaklą, glaudiesi prie manes, nors tu to net nežinai, kad tai mane labai veža, nors ir to iki meilės maža!!!

Nauja diena, nauji veidai, bet seni jausmai

Antradienis

Darbo diena trumpa. Lyja. Dangus nieko neveikia tik verkia, o aš šypsau, nes ne aš verkiu :)

Praėjo Danielius.... Ironiška, bet ir vėl kitas praėjo.... Tiesiog aš mylėt nemoku, o laikas eina... na, bet pavasaris, vėl sodai žydi ir težinau rebilitacija bus kaime. Begalinėje erdvėje...

Kai buvau aštuntoje klasėje per tikybos pamoka teko rašyt rašinį apie savo gebėjimus. Gaila, jog ne viskas liko manyje iki šių dienų.


Talentai dangaus ašarose

„ Už lango lyja, tai reiks popieriaus lape ar išgeltusioje nuo laiko drobėje tai įamžinti“,- sau dažnai pasakau, kai lyja toks trapus ir plikšvas lietus. Manau, vienas iš mano talentų yra dailė. Skamba plačiai. Man patinka piešti akvarele, guašu ir kitomis priemonėmis... Piešiniais virsta dažniausiai sapnai, tai gal kvaila., bet sapnuos išryškėja vaizdai ar tiesiog išgyventi jausmai, pavyzdžiui, – meilė. Mano nuomone, visi žmonių talentai kyla iš meilės. Na, bent jau dauguma.

Kitas mano talentas, kuris yra įvertintas ne viename konkurse ar svetimo žmogaus
pagyrimų – kurti poeziją. Būtent poeziją įkvepia meilė. Meilė Tėvynei, artimiesiems,
tėvams, gamtai, o pagaliau ir mylimam žmogui, kurio vardas paslėptas giliai širdies kamputyje.

Meno šaka, kurią sunkiai, bet pradedu prisijaukinti- tai yra muzika. Dabartinis tikslas, kurį jau pradedu įgyvendinti,- tai poeziją paversti dainomis.

„Už lango vis dar lyja“,- sau panosėje sumurmu. Tie riedantys stiklais vandens lašai kiekvienąkart man primena bekraštiškai laimingą, na, gal dar vaikišką, bet meilę mylimam berniokui... Nors ta meilė seniai subyrėjus, bet lietus vis mena tas dienas, kai su juo po verkiančiu dangum dviese išlydėdavom į pietus baltuosius gandrus.

Tos dangaus ašaros man mena viską, net ir ašaras, kurių neturiu. Niekad ašarų nelieju, filosofiškai viską apmąstau, gal todėl, kad ruošiuos studijuot psichologiją. Todėl jau pradedu išmokti būt tvirta kaip apleisto slėnio pušis per audrą. O vietoj ašarų imtis dailės ar poezijos.

O tas lietus man padeda puoselėti talentus. Tikriausiai Dievas tą lietų man ir siunčia. Kartais savo talentų kelyje susižeidžiu, bet žinau - nereikia nuleist rankų, o tik nusišypsoti priešui ir skubėti toliau. Jei į viską nusispjaučiau, tai greit apsamanočiau, įpulčiau į depresiją.

Už mano talentus ačiū Dievui, kuris sutvėrė lietų ir mane. Ačiū Dievui, kad sukūrė žmones, kurie mane kritikuoja ir sąžiningai giria.

Aš savo talentų neužkasu, o paleidžiu į apyvartą. Nei šaltas kalnų vanduo, nei pykti žodžiai neužgesins mano talentų. Mano mintyse nuaidės: „ Lyk, lyk, lietau, iš sudužusio dangaus...“


Mažoji Gulnar'a

Tavęs nekenčiu nors savo šaltoj širdy jausmą jaučiu ;**

Gulnara ryt

Aš ir tu nuo ryt nebepora. Ryt aš busiu jau kita. Man neberūpės kažkoks pacanas iš kito miesto. Aš liksiu čia sostinėj. Turėsiu laisvę ir ramybę. Ryt busiu laiminga ir savaip žavanga. Dar kelios valandos, keli dirbtiniai bučiniai ir aš turėsiu laisvę ir ramybę nuo tavęs ryt... Tu mane myli, bet aš tavęs nekenčiu. Paleisk, nes kuo labiau laikai paukštį – jis tuo labiau bėga nuo tavęs. Pamiršk viską kas jungė mudu, nes Gulnara ryt bus kitokia....

Bučiuoju tave ;**