Apie likimą

Taip kalbėjo Zaratustra:
Žmogui yra duota viena, kas jį daro dievu, kas jam primena, jog jis dievas:pažinti likimą. (...)Mažai kas pažįsta savo likimą. Mažai kas gyvena savo gyvenimą. Mokykitės gyventi savo gyvenimą. Mokykitės pažinti savo likimą.
(...) Kam likimas ateina iš išorės, tą jis nudeda taip, kad strėlė nudeda žvėrį. O kam likimas ateina išvidaus ir iš giliausios savasties, tą jis sustiprina ir padaro dievu(...). Kas pažino likimą, tas niekad nenori jo keisti. Norėti pakeisti likimą - iš tiesų vaikiškos pastangos, kuomet žmonės kimba viens kitam į plaukus ir viens kitą galabija(...). Dabar, neįstengus pakeisti likimo, jisai jums apkarto, ir jūs vaitojate, kad jis - nuodai. Jei nebūtumėte užsigeidę jį pakeisti, jei būtumėte padarę jį savo vaiku ir širdimi, padarę jį visiškai savu - koks tada jis būtų saldus. Skausmas, nuodai, mirtis - iškęstas, svetimu likęs likimas. O kiekvienas veiksmas ir visa, kas Žemėje gera, džiugu ir visa, kas gimdo, yra išgyventas likimas, savastimi tapęs likimas.

Hermanas Hesė. Esė

http://www.filmai.in/uzeik-430885.html

Kai aš pamilau save,

aš supratau, kad liūdesys ir kančia,

tai perspėjimo signalai apie tai,

kad aš gyvenu prieš savo asmeninę tiesą,

kad tai vadinasi

„BŪTI SAVIMI PAČIU“.



Kai aš pamilau save,

aš supratau, kaip stipriai galima įžeisti tą,

jeigu jam primesti, mano asmeninių norų išpildymą,

kai laikas dar neatėjo, ir žmogus nepasiruošęs ir tas žmogus – aš pats.

Šiandien aš vadinu tai

„SAVIGARBA“.



Kai aš pamilau save,

aš nustojau norėti kito gyvenimo, ir netikėtai pamačiau

kad gyvenimas kuris mane supa dabar

suteikia visas galimybes mano augimui

Šiandien aš tai vadinu

„SUBRENDIMU“.



Kai aš pamilau pats save

aš supratau, kad esant bet kokiom aplinkybėm

aš esu teisingoje vietoje teisingu laiku.

Ir kad viskas vyksta išskirtinai teisingu momentu.

Aš galiu būti ramus visada. Dabar tai vadinu

„PASITIKĖJIMU SAVIMI“.



Kai aš pamilau save

aš nustojau vogti savo asmeninį laiką

ir svajoti apie būsimuosius projektus.

šiandien aš darau tik tai

kas neša man džiaugsmą

ir daro mane laimingą

ir kas priverčia mano širdį šypsotis.

Aš darau visa taip kaip noriu, savo asmeniniu ritmu.

Šiandien aš tai vadinu

„PAPRASTUMU“.



Kai aš pamilau save

aš išsilaisvinau iš visko

kas neša žalą mano sveikatai

maisto, žmonių, daiktų, situacijų.

Visko kas tempė mane žemyn ir išmušdavo iš mano asmeninio kelio.

Šiandien aš tai vadinu

„MEILĖ PAČIAM SAU“.



Kai aš pamilau save

Aš nustojau būti visada teisiu

Ir būtent nuo tada aš vis mažiau ir mažiau pradėjau klysti

Šiandien aš supratau, kad tai yra

„KUKLUMAS“.



Kai aš pamilau save

Aš nustojau gyventi praeitimi ir pergyventi dėl ateities.

Šiandien aš gyvenu tik esamu momemtu ir vadinu tai

„PASITENKINIMU“.



Kai aš pamilau save

aš supratau, kad mano protas gali man maišyti

Kad nuo jo galiu netgi susirgti

ir kada aš sugebėjau jį sutuokti su mano širdimi

Jis iš karto tapo mano nuostabiu pagalbininku.

šiandien šitą ryšį aš vadinu

„ŠIRDIES IŠMINTIMI“.



Mums nereikia daugiau bijoti ginčų,

Konfrontacijų, problemų su savimi pačiu ir su kitais žmonėmis

Netgi žvaigždės susiduria, ir iš jų susidurimo gimsta nauji pasauliai

šiandien aš žinau, kad tai yra

„GYVENIMAS“.

Čarlio Čaplino malda

Die, pasiimk mano žydras akis į savo dangų....

Paglostyk galvą nešventą, pavargusią....

Raukšlėtas vaiko akis, į tave viltingai žiūrinčias....

Atleisk mano silpnumą, netikėjimą, nemeilę.

Ir tik tu vienas gali atsijoti pelus nuo grūdų

ir suprasti, kur ir kas išties aš esu

O kur tik nuosėdos gyvenimo....

Juk iš tavo minties kažkada nusileidau...

O dabar labai pavargau....

Noriu kilti vėl ten, kur debesys per sielą

plaukia, kur nesakauda, neilgu, kur nėra

amžino rudens, nykios susivėlusios mano sielos

nakties...

Leisk išlyti visa, ką skauda į tavo delnus beribius....

Bet taip, kad nuplautų, o ne badytų ten,

kur atviros žaizdos....

Pasiimk mane, savo avelę pasiklydusią tamsoj,

stipriai apglėbk su visa mano naktimi

ir leisk Tavy pavirsti aušra...

Koks trapus buvimas...
Įkvepi - iškvepi....
Pirmąkart ir paskutinį...
Keliauji pušimis, paglostai jų spyglius
ir....atiduodi save....

Thinking of you
Fills my heart with gladness
Thinking of you
Fills my heart with pain
I would not trade
That gladness or that pain
For anything in the world
Except to have you back
Again.

Na ir ką dabar beparašyti? .......Žodžiai nebetenka prasmės.....Vien kvėpavimas skaudus, apsunkęs....Kur ieškoti Tavęs? Vėjo gūsyje? Savo skausmingoj tyloj? Esu...Nes tu to norėtum....Ir Jis...Ir Jis...

Įsikelk mane į pušį aukščiausią.
Taip arti dangaus. Taip arti Tavęs...

Poetai

Poetai juokias, verkia, pranašauja –
nemylimi, prarandantys, keisti.
Jiems visos akys pakartoja saulę.
Agonija jų širdyse skaisti.

Jie myli sapną, išdavystės nuodą
dažnai pajunta taurėse, dažnai – – –
Mylėdami jie visad išsiduoda
ir kalba: Nieko, meile, nežinai!..

Jie kalba, kalba, jie pasako viską –
ir nepasako visko niekados,
ant rankos jaučia tylų žiedą tviskant –
jame rasa nuo slepiamos raudos.

Poetai, spinduliai, pasaulio kerštas,
daiktų ir sielų virpanti grėsmė,
kur liejas kraujas begalybėn karštas,
kad visą širdį pervertų giesmė,

sparnais užkloja mylimosios rūbą,
kuris nakties šlamėjime nubus,
ir savo meilę išpažinti skuba,
kur niekad išsipildymo nebus.

Poetai juokias, verkia ir maištauja –
nemylimi, vadinami vaikais,
pasauliui savo meilę atnašauja,
pasiūlo neapykantą juokais.

Keisti poetai: kuo labiau jie geidžia
pasiekt iliuziją – tuo myli nekalčiau.
Paskui į savo meilę susižeidžia – – –
Aš jų mintis liūdėdama skaičiau.



Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.

http://www.youtube.com/watch?v=PMCQIjsaI5s&feature=youtube_gdata