Jei tunelio gale nesimato šviesos, susimąstyk - galbūt eini ne į tą pusę?

Kai pats nežinai, ko nori, verta susimąstyti - gal tau nieko ir netrūksta?

Kartais akimirkoje sutelpa visas gyvenimas...

Ne tai svarbu, kiek kartų jau esu suklydus,
Bet vien tik tai, kiek pasimokyti pavyko klaidų...

Ši diena gal ir nebus geresnė už kitas, tačiau ji ypatinga jau vien tuo, kad niekada nepasikartos...

Ši diena padovanojo naują galimybę padaryti mažiau klaidų nei padariau jų vakar, rytoj galėsiu klysti truputį mažiau, nei šiandien. Ar kada nors galėsiu pasakyti - šią dieną gyvenau be klaidų? Bijau to, nes tada jau gali būti nesuteikta teisė į rytojų...

Naujieji metai - visada nauja pradžia...
O gal tiktai senųjų metų tęsinys?
Išsaugokim jausmus tyriausius širdyje
Ir džiaugsmas dar dažniau mus aplankys...

Su Naujaisiais metais :)

Sukurti ką nors vertingo mums dažnai neužtenka viso gyvenimo. Sugriauti - užtenka vienos dienos, vieno žodžio, vieno poelgio.

Dėl nieko nesu tikra, bet rašau ir rašysiu tik tai, ką jaučiu.

Visada rašiau (o rašau nuo vaikystės) tai, ką jaučiau, nes galvojau, kad poezija, - tai menas, sielos dalykai.
Nustebau perskaičiusi vienos moderatorės komentarą: "...Ir poezijos menas nėra skirtas aprašinėti savo jausmams. Ne tik jauskit, bet ir pradėkit mąstyti..."
Dabar jau esu pasimetusi, nes ir toliau manau, kad protas labiau svarbus tiksliesiems mokslams, o ne poezijai. Ką daryti? Rašyti kažkokias abstrakcijas? To tikrai nedarysiu, nes man tai negražu, kaip negražios ir eilės, kurios nesirimuoja...