?????????????????????????????????? ;)

Būna dienų ar net savaičių, kai negaliu parašyti nė vieno eilėraščio. Tiksliau - galiu, bet tai bus dirbtina ir atrodys paprasčiausias žodžių žaismas. Bet būna dienų (veikiau naktų) kada supilu tris-keturis eilėraščius. net nespėju savo minčių užrašinėti. Pastebėjau vieną dalyką - jei man viskas gerai, jei įsigali rami kasdienybė, tai kūryba būna labai prasta. Reikia dirgiklio. Įdomiausia, kad tas dirgiklis dažniausiai yra neigiamos emocijos, kurias ir nuslopinu rašydamas. Bet nebūtinai kokius nors piktus ar liūdnus kūrinius. Keista...

Šiandieną patyriau skaudų dūrį. Kalbu ne apie meilės reikalus, juk jei dažnai apie ją rašau, nereiškia, jog vien ja gyvenu. Vieniems dažnas badymas į tą pačią vietą padaro žaizdas, kitiems - užaugina storą odą. Aš iš pastarųjų tarpo. Nekreipkit dėmesio, juk raganosiai irgi turi širdį.

Nemėgstu protingų citatų. Ne, ne todėl, kad negerbiu žmonių, kurie jas sakė. Ir ne todėl, kad neskaitau ir nevertinu jų nuomonės. Tiesiog manau, jog kiekvieno mūsų mintys yra vertos to, kad jas galima būtų irgi cituoti ar bent jau įsidėmėti. Tiesiog mes jas paliekam sau arba nemokam pasakyti kitiems. Juk pagalvojus - ar pievų smilga yra prastesnė už darželio rožę? Na, taip, sutinku - rožė yra išskirtinė savo žiedais, ji yra daugiametis augalas, kuris savo nektaru pritraukia bites. Bet, vėlgi... Pastaruoju metu rožės tapo tokios, kad jos nebekvepia. Jos išsigimė, nes taip padarėm mes patys. O smilgos? Taip ir liko lauko žolėmis. Jos rudenį nuvysta, jos visiškai neišvaizdžios, jos eilinės žolės, kam nors tai paprasčiausias šienas. Bet man patinka šieno kvapas. Jis yra natūralus ir ramina. Nenoriu auginti darželio gėlių. Noriu nukristi į pievą ir apie nieką negalvoti...

Nuotaika... Kiek daug nuo jos priklauso. Bent jau man, tai tikrai. Galiu susikoncentruoti ir dirbti (rašyti, nes tai ir yra mano darbas) būdamas bet kokios nuotaikos, tačiau mintys... Užgarantuoju, jog skaitytojas visada jaučia (jei tik pasistengia įsijausti), kokioje būsenoje tą ar kitą kūrinį parašė autorius, kokia buvo jo nuotaika. Todėl ir eilės būna liūdnesnės ar linksmesnės. Juk tai ne darbas, kurį reikia atlikti pagal užsakymą, tai ir yra mūsų tikras išsiliejimas. Nors... Kartais skaitau savo paties eiles ir jomis netikiu. Galima pagalvoti, jog tai „išprievartauti“ kūriniai. Tačiau nemoku ir nenoriu apsimetinėti rašydamas eiles. Tad kur šuo pakastas? Paprasčiausiai, skaitau jas kitąsyk būdamas jau kitos nuotaikos ir todėl imu netikėti. Ir komentuodamas visada vengiu rašyti žodžius „eilės neįtikino“, nes žinau, kad jos kitąsyk gali pasirodyti jau visiškai kitokios...

Moterys skaito kai kurias mano eiles ir sako, kad tai parašyta „Jai“... O kas Ji? Aš nežinau. O gal tai Mūza? Nenoriu susireikšminti, juk nesu poetas profesionalas, save įvardyčiau veikiau mėgėju. Bet toji Ji ateina pas mane naktimis ir pasako ką reikia rašyti. Deja, Ji niekada nepraneša ar aš įvykdžiau Jos norą iki galo ir ar mano eilės tikrai yra vertos Jos dėmesio... Visgi aš Jai dėkingas - galbūt kada nors pats suprasiu ar ne veltui rašiau. Jei taip, tada tikrai parašysiu eilėraštį tik Jai. Ir tai bus geriausios mano eilės. O kol kas tokių tikrai nėra, tai tik bandymai kurti, tik nedrąsūs žingsniai...

Diena keičia dieną. Tai, kas šiandien atrodė neįmanoma, dabar atrodo ranka pasiekiama. Toks yra gyvenimas - juoda spalva staiga tampa balta. Pasakykit, kad nesu teisus...

Et, tebūnie kas bus... Taip pagalvojau pavaikščiojęs po gamtą. Gamta ramina, blaivo. Ir tuos visus mano rūpesčius nupūtė pavasarinis (veikiau jau vasarinis) vėjukas. Juk nervinsies tu dėl ateities ar ne - jokio skirtumo. Nesu fatalistas, bet kai kurie dalykai tiesiogiai nuo vieno žmogaus veiksmų visiškai nepriklauso. Tad pasiduodu laiko tėkmei, o po to pažiūrėsim...

Patarlė, kad bėda viena nevaikšto, man visuomet pasiteisina šimtu procentų. Net nežinau kodėl. Galima būtų sakyti, kad nesu labai stabilios būsenos ir todėl susidūręs su sunkumais pasimetu, o juk tuomet pridaroma ir daugiau klaidų. Iš tiesų taip nėra, tiesiog kai pradeda bėdos lįsti, tai iš visų kampų, net iš ten, kur mažiausiai galima tikėtis. Ir tas nesėkmių ruožas tęsiasi jau bene pusantro mėnesio. Jau ima nervinti, nes kuo toliau, tuo blogiau. Iš prigimties esu optimistas, bet to jau net ir man pernelyg daug. Žinoma, didžiąją dalį bėdų galima nurašyti mūsų partijai ir vyriausybei, tačiau kita vertus tokiose sunkiose situacijose ima ryškėti kas yra kas. Kalbu apie žmones su kuriais tenka dirbti ir bendrauti. Ir pamatai, kad jie ne tik yra lito vergai, tačiau dar ir visiški idiotai, nes gyvena tik šia diena. Nieko nepadarysi, mūsų karta pusiau lupta, pusiau skusta, tad prisitaikyti ir blaiviai mąstyti apie ateitį nedaug kas išmoko. Ech, ta nesėkmių juosta... Ir vis tiek tikiu, kad viskas gerai baigsis. Tikiu ir tiek... O čia tik nervai, tik laikina.

Mėgstu žaisti šachmatais. Žaidžiu gal ir pusėtinai, bet nesu tas, kuris sugeba kiekvienoje situacijoje išskaičiuoti visus galimus ėjimus. O juk tai įmanoma. Taip yra ir su rimavimu. Kadangi mano eilės - rimuotos, esu suvaržytas tik tam tikrų žodžių deriniu. Dėl to neretai nukenčia minties gilumas, išsireiškimų grožis. Gal būt netgi kai kam tokie eilėraščiai gali pasirodyti trafaretiniai arba nuobodūs. Deja, niekur nuo to nesidėsi ir tenka kuriant taikytis prie tokių dalykų...