Šlama mirusio rudenio lapais
Skudurėliai laiškų padegtų,
Ir lyg šaukia kažką iš anapus
Nubolavusių ievom naktų.

Gal iš viso nebuvo gyventa?
Gal tik sapnas akių mėlynų –
Mėnesienų sidabro prisemtą,
Meilę saugantį langą menu?

Ir visur aš matau šitą langą.
Užsimerkiu – sužiūra jinai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.

„Kai miršta pasakos“ Paulius Širvys

 

Kiekvieną žodį laikas atsiims
kaip seną skolą užgyventą tavo
kaip tą žalumą suteiktą akims
ar sniegą kur tarpuvartėj baltavo
 

Ar nuodėmė sakyt: atsitiktinės
gyvybės, mirtys, dulkės ant veidų?
Kas bus rytoj – likimas vienas žino,
taip baimę aš, o ne tave vedu.
 
Eilėraščiuos pasislepia, kas tąsyk
tik šmėstelėjo – ir atspėt imies,
ar paslapčiom dar šitos mintys tęsias,
šis ilgesys, šie žodžiai be žymės?
 
Nenoriu aš išlikt nei akmeny, nei raštuos
teisėjų, man jų nuosprendžiai – perniek.
Tik panorėk mane lengviau surasti,
kai jau neras kiti, tik panorėk – –
 
Ne žodžiuos (jie ankšti, jie neužgauna
anei kraštelio pastovumo ar kaitos),
o dausose, kur plauko mėnuo jaunas
jau ne šiame pasauly, o kituos.
 
Surasti akmeny, kurios per naktį švyti
dugne šaltinio ties šviesia giria –
šešėliuose galėsi įskaityti:
manęs seniai nėra – –
 
„Kas bus rytoj“ Robertas Keturakis
 

Žinau kad tu nieko daugiau iš dainos neišmesi
Nei paukščių šiaudinių kurie palubėj vis dar skrenda
Nei voro tinklų kurie virpa nuo vėjo nedrąsiai
Nei vaistų kuriais užglaistei mano atvirą randą
 
Nei vieno vienintelio žodžio nustelbiančio tylą
Nei vario cimbolų nei žvangesio rudenio vario
Kada pilnatis vėl į delčią apakinta skyla
Ir slenka dangum avinėliai pilki ir nešvarūs
 
Savy auginu tarsi perštinčią sėklą garstyčių
Tikėjimo grūdą – jaučiu kaip šaknis jis įleido
Jei būtum šalia tave visą sniegu nubarstyčiau
Tarytumei cukrum kur lieka duobutėje veido
 
Kai rašalas šaukia – tylėti daugiau nebegali
Dar spėji išvysti kaip visas pasaulis apanka
Ir sniego sidabras kaip išmalda kris į puodelį
Prieš ryto mišias stipriai laikomą elgetos rankų
 
Žinau kad tu nieko daugiau iš dainos neišmesi
Kad viską paliksi lyg spręstum gyvenimo lygtį
Išsaugoki mus tarsi retą nežinomą rasę
Kuri nuo pradžios pasmerkta vis retėt ir išnykti.
 
Vainius Bakas
 

Diena – pelenai, uždaryti į rudenio urną,
Tiktai atmintis – tavo veidas, mylėtas mažai?
Argi beprasmybė – tas lašas raudonas į purvą?
Akimirka laimės – ar meilės išblukę dažai?

Tokia atmintis – tarsi saulėtom adatom lytų...
Šešėlis pro langą sugrįžta tarytum pro vartus
Ir žingsniai nušvinta – regi? – ant šaligatvio plytų...
Jie dega! Jie dega! Ir jų negesina lietus...

      *** Vidmantė Jasukaitytė
 

Kai paliesiu pečiais ir lūpom
Eglių žemę – aitroką, rupią...
Kai dangus virš manęs tekės
Kaip didžiulė saulėlydžių upė...
 
Ir kai vėjas plaukų netaršys...
Ir kai jūros neberegėsiu...
Ir kai vyturio džiaugsmas atsidauš
Man į širdį
                kaip į akmenį vėsų...
 
Ir kai naktys man ilgos nebus...
Ir kai dienos man šviesios nebus...
Ir kai būsiu aš – nežinia –
                 Pašauk mane!
 
     Janina Degutytė „Liūčių kryžkelėj“
 

Asfaltas, kelias, eilės ar draugai –
Tik atributai, saulės neišvydę...
Tik vieną skrydį, paskutinį skrydį
Su savimi pasiima drugiai.

Ir juos palaimina aušros ranka gera,
Ir apačioj palieka baltas slėnis, –
Ten rytas, rūkas, gėlės, ten vien plėnys
Ir saulė ten – mūs meilės chimera.

Ir mūsų laužas – tirpstanti naktis –
Aukojom jam save – kaip kraujo duoklę,
Bet mes vaiduokliai, mielas, mes vaiduokliai,
Realūs tarsi sapnas ir mirtis.

     *** Vidmantė Jasukaitytė

Tave prikėlė saulės spindulys,
Po krūtimi nubrėždamas kryželį,
Ir pro užvertus langus ir duris
Švytėjo tarsi amalas – birželis.

O aš tave regėjau iš toli –
Lyg būčiau ant vandens užmigęs valty,
Nebuvo žemės po manim, kuri
Galėtų stumti nuo savęs ir kelti...

...Tu užmigai šešėlyje, delne
Sugniaužus paskutinį saulės žiupsnį
Kaip duoną – alkstantis, nes tai, deja,
Visiems kartojasi prieš laimę arba žūtį.

Jonas Liniauskas „Langas“

dabai kai rodos jau nesugebėčiau
nei darbą dirbt nei teisti nei paglostyt
lietaus užspęstas lyg žvėris po gluosniu
geriu arbatą traškančių erškėčių
 
geriu arbatą lietuje nes liepta
arbatą gerti lietuje kai lietūs
užeina netikėti ir iš lėto
nuplauna vienus o kitus palieka
arbatą gerti lietuje ant kranto
iš vėstančio puodelio mano rankoj
 
   „Arbatos gėrimas lietuje“ Donaldas Kajokas
 

aš mirsiu rudenį bus pusė keturių
dar neišaušus ramų spalio rytą
kažkas sustos prie lango uždaryto
mėnulis? karieta? – – – neįžiūriu
matau tiktai kad rudenį kad tykiai
ir kad aš perskaičiau tai savo knygoj
artėjant aušrai pusę keturių


Kajokas, Donaldas. 2005.