← Atgal

Feniksas Skrajūnas UŽRAŠAI

Sukurta: 2016-12-09 15:24:22

Sveiki ir sveikos, visi ir visos!
Šovė dabar toks keistas klausimas mano galvon:ko yra daugiau iš žž autorių: vyrų ar moterų? Iš to kyla ir kiti:kurie yra kūrybingesni, labiau „našesni“, produktyvesni, labiau nugludinę šią likimo duotą dovaną kurti? Koks autorių amžius dominuoja? Klausimai kyla ir apie lankytojus, ne autorius: kas daugiau iš jų – vyrų ar moterų– negali nė dienos pragyventi be čia publikuojamų tekstų? Pačiam vaizdą gana sunku suisdaryti, nes tik kartkartėmis čia užklystu. O ilgiau panaršyti tiesiog ranka nekyla, nesinori pernelyg ilgai žarstyti minčių klodų, jautiesi kaip įsibrovėlis į kito žmogaus vidų, šniukštinėjantis, kur dera ir kur nedera... Gal ir klaidingai, bet taip mąstau.
O apskritai kalbant apie vyrų bei moterų santykius... Na čia jau tikrai susiduria dvi atskiros planetos, Marsas ir Venera. Žvelgiant iš kosmoso, Žemė juk yra tarp jų ir štai joje šios dvi skirtingos energijos, dvi esencijos turi susiderinti, siekti harmonijos. Aišku, ne visada pavyksta, bet įdėjus pastangų viskas įmanoma!

Sukurta: 2016-07-12 02:52:24

Jau nebe pirmą kartą į šią svetainę užklystu bei rašau naktį. Prisipažinsiu- pastaruoju metu itin pamėgau gerti visiems gerai žinomą gėrimą, gaminamą iš kokos medžio lapų. Kažin kada, senovėje, indėnai tuos lapus džiovindavo, susisukdavo suktines, juos rūkydavo ir svaigdavo. Šiais laikais gamina tonizuojantį, tamsų "vandenį", kuris veika tas pačias smegenų dalis. Mane, pavyzdžiui, jis verčia daug mąstyti. Tiesiog visą gyvenimą permąstai, pusę litro išgurkšnojęs! Ir sunku užmigt. Ir įrašai gal tuomet būna nei šiokie, nei tokie, panašūs į nusišnekėjimus. Tad iš anksto atsiprašau, jei jų čia dabar pasitaikys.
Krikščionybėje tas nepriimtina, net baisiausiai smerktina, bet manęs neapleidžia mintys, kad gyvenu šioje žemėje tikrai ne pirmą gyvenimą. Gal buvau tas pats, aukščiau minėtas Pietų Amerikos indėnas, rūkęs kokos lapus, gal barbaras, plėšęs Romos imperiją, gal ir lietuvių karys, besikovęs Žalgirio mūšyje... Sakoma, kad visi buvę žmogaus gyvenimai jo DNR ląstelių spiralėje saugomi, pasąmonėje užkoduoti. Juos meditacijos būdu turbūt įmanoma prisiminti. Ir dabar gimsta vaikų, kurie prisimena ir pasakoja apie savo buvusius gyvenimus. Mes, deja, ne iš tokių...
Ir tas pats Jėzus pagal kai kuriuos šaltinius siaurajame- plačiajame internete irgi ne visada buvo dieviškas. Jo sielos sąmonė turėjo pereiti daugybę inkarnacijų, įsikūnijimų mūsų Žemėje, o gal ir kitose planetose, kol sutiko ji aukotis fiziniame lygmenyje, prikalta prie kryžiaus Judėjos prokuratoriaus Pontijaus Piloto akivaizdoje. Iš Plejadžių (Sietyno) žvaigždyno ta siela atkeliavo. Gal kai kam visa tai pasirodys kaip iš fantastikos srities, tačiau yra tinklapių, kur labai rimtai apie tai kalbama. (www.jeshua.net).
Beje, jeigu kas iš Jūsų, mieli plunksnos broliai bei sesės, panorėsite padiskutuoti su manimi dvasinėmis ir kūrybinėmis temomis, visada galite rašyti man privačią žinutę arba į el.paštą:justinasdumbliauskas@yahoo.com . Ir kas žino, gal likimas mus suves pasimatyti gyvai!
Tai tiek šią tamsią vasaros naktį ir norėjau parašyti. Čirškia smilgose žiogai, ūkauja tolumoje pelėda...

Sukurta: 2016-04-30 17:40:55

Padėka Mamai

Ačiū Tau, miela Mama, kad mane pagimdei šiam pasauliui. Ačiū, kad rūpinaisi, mylėjai ir globojai. Ir iki šiol dar juntu Tavo rūpestį, atsidavimą. Atsimenu, ne visada Tavęs klausydavau, ne visada norėdavau išgirsti... Ko tik nepadaro žmogus vaikystėje ir paauglystėje, kiek jis negražių žodžių prikalba savo mamai... Mama, atleisk man už visą tą nepraustaburniškumą, kurį Tu iš manęs esi girdėjusi. Gyvuok dar ilgai, stovėki tvirtai tarsi liepa. Menu Tavo virtą liepžiedžių arbatą, kaip ją gerdavau, sirgdamas angina, sėdėdamas kambaryje, už lango siautėjant žiemos vėjams... Bet dabar- pavasaris ir Tu žydėk, kaip tas pavasaris, visad spindėki šypsena!
 

Sukurta: 2015-08-11 03:37:42

Sveiki, mūzų pakeleiviai!
Nuo šių metų rugpjūčio pirmos iki aštuntos dienos buvau Guronyse, kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinėje. Ten dabar stovi įrengti Eucharistinio Jėzaus vienuolių seserų rekolekcijų namai. Vyko kūrybinio rašymo ir dvasinės atgaivos stovykla. Vadovas- Julius Kvedarauskas.
Tenai be viso kito žaidėme tokį žaidimą: vadovas užrašė vieną frazę ir ją davė kitam. Šis perskaitė ir užrašė savo, bet pirmąją frazę užlenkė.Taip darė ir visi kiti, visi rašydami matėme tik po vieną eilutę. Štai, kas išėjo:

Brežnevo vila
Kopos ir saulė
Kad galėčiau ranką tau paduot
Tai ir pinigų duočiau 
Ir į lūpas pabučiuočiau
Patį giliausią dangų
Ryto migloj
Ieškojau tavo veido
Ir myliu jus visus
Vietos, mylėsiu amžinai
Tą baisiai girtą girtuoklio raudą
Išgirsk ir perkeisk į giesmę
Savo visą esybę, būki atviras
Būk, o ne atrodyk
Būnu, esu, būsiu,
Tam, kad suskambėčiau kaip mindauginė Lietuva
Pirmausiai turiu atvėsti...
Gavau tą šaltą Pikčiuvienės dušą!
Yra skylėtas lietsargis ir batai kiauri yra
Viešpatie, suteik kantrybės visa ištverti 
Vaiko lipnūs pirštukai.

Taigi štai, kokia puiki kūryba išėjo iš po mūsų tušinukų.

Sukurta: 2015-01-06 01:28:28

Su Naujaisiais, 2015-aisiais Žaliosios Medinės Ožkos metais! 
Keistas tas kinų kalendorius ir dar keistesni jo žvėreliai. Na kur jūs matėt gamtoje žalią ožką? Jinai turbūt iš medžio drožta ir tada žaliais dažais išdažyta. Betgi tada išeina, jog ji yra žmogaus rankų darbas, o ne gyvas sutvėrimas! Nors ką gali žinoti, gal greitai tikrai pievose bėgios klonuotos- modifikuotos žalios ožkos ir jų partneriai ožiai, taip susilies su aplinka, kad jų neatskirsi nuo kitų žalių augalų. Žalios ožkos žalią žolę rupšnos ir vėliau žalią pienelį duos...
Iš tikrųjų gi jokios ne ožkos metai prasidėjo, o gi jau du tūkstančiai ir penkiolika metų praėjo, kai Žemėje įsikünijo ir vėliau savo gyvybę už mus, nuodėminguosius, atidavė pats Viešpats. Buvo taip, tikrai, neabejotinas faktas. Tik skaudu, kad krikščioniškame krašte internetiniai delfio komentatoriai Jį dar šlykščiai visaip išvadina. Nekartosiu, kaip... Ir anonimiškai šmeižia. Galėtų gerbiami teisėsaugininkai surasti juos pagal skelbiamus IP adresus ir gerokai papurtyti už tokią rašliavą. 
Kūrybinio įkvėpimo visiems noriu palinkėt šiais metais! Kad pajustumėte dievišką kibirkštį savyje! Ir kad jokie ožiai bei ožkos jūsų nesuėstų, net nebandytų to daryti. 

Sukurta: 2014-04-09 19:46:31

Sveiki, mieli žaliažoliečiai!
Šįkart su Jumis pasidalinsiu mintimis apie vieną knygą, kurią dabar skaitau ir nagrinėju. Tai rusų rašytojo Aleksandro Isajevičiaus Solženycino tritomis " Gulago Archipelagas". Pradėjau skaityti pirmąjį tomą.
Jau pats žodis "Gulagas" mūsų postsovietinėje visuomenėje kelia prieštaringus jausmus ir asociacijas. Vieniems tai- nepakeliamas, baisus siaubas, kitiems- dvasinės stiprybės, valios išbandymas. Tiems, kas kadaise praėjo šituos " glavnoje upravlenije lagerej" dantračius tai buvo didžioji gyvenimo mokykla. Nors ir nelaisvas, pilnas skausmo žmogus gyveno, daugelis jų tenais, šaltuose Rusijos sniegynuose ir iškeliavo į aną pasaulį, bet sugrįžę jie nepalūžo ir dar daug ką nuveikė.
Puikus to pavyzdys- knygos autorius. Sovietinės armijos kapitonas neišvengė žiauraus likimo pokšto. Aštuonerius metus ėjo pragaro ratus lageriuose, po to dar- trejus metus tremtyje. Grįžęs jis sumanė aprašyti visą kalėjimų ir gulagų istoriją nuo 1918 iki 1956 metų. Pradėdamas nuo paties pirmojo sukrėtimo- arešto, jis eina toliau per keturis dešimtmečius, kaip sovietinės valdžios buvo naikinami tikri ir tariami, įsivaizduojami priešai. Taigi tremtys, kalėjimai bei lageriai buvo iš pat pradžių taip įsigėrę į sovietinę sistemą, kad jos išgyvendinti niekas taip ir negalėjo. Tremtys Lietuvoje buvo jau dviejų dešimtmečių "organų mankštinimosi" rezultatas.
Taigi štai tokios mintys ir pasižvalgymas praeitin. Būtų gerai, kad tokia istorija žmonių visuomenėje daugiau niekad nepasikartotų.

Sukurta: 2013-12-26 20:14:23

Mielieji šios svetainės lankytojai, autoriai, moderatoriai!
Eina į pabaigą dar vieneri metai. Vieniems jie buvo labiau sėkmingi, kitiems mažiau, bet noriu tikėti, kad kiekvienas atradote ką nors naujo, gražaus, šviesaus. Nors trumpam sustokime, pailsėkime nuo to nuolatinio, niekaip nesibaigiančio bėgimo, atsikvėpkime. Apsidairykime aplinkui, pajuskime šaltus, bet kartu ir gaivinančius vėjo prisilietimus. Pamatykime KITOKĮ pasaulį, be įvairių nesusipratimų, nesutarimų, problemų. Ir į Naujuosius Metus įženkime dvasiškai apsivalę bei nuskaidrėję.
Sakoma, kad gamta yra tobula, tik mes ne visada esame linkę tą pastebėti. Tad linkiu visiems įžvelgti tą nepakartojamą, tobulą ryšį tarp gamtos ir žmogaus.Gyvenkime ir džiaukimės, nes gyvenimas yra nuostabi dovana, kurią turime branginti.

Sukurta: 2013-08-15 01:16:11

Ak tie konkursai! Visokio plauko bei pakraipų. Sportiniai, intelektiniai, grožio, kūrybiniai... Per radiją, televiziją, laikraščius, internetą... Na, žinoma, ir čia, žž, jie nuolatos organizuojami, kad tobulėtų autorių kūrybingumas.
Dviejuose paskutiniuose ir aš dalyvavau. Net ambicijų turėjau pirmajame į finalinį etapą pakliūti. Bet gerbiamai komisijai tie du mano kūrinėliai nepasirodė verti didesnio dėmesio. Ką gi... taip buvo lemta.
Dabar dėl daiktų istorijų konkurso. Šį tekstą rašiau skubotai, pirmo impulso pagautas ir išgaravo iš galvos visos taisyklės, susijusios su skyrybos ženklais. Apskritai, kilo noras rašyt net be kablelių ir taškų, jau nekalbant apie brūkšnius.

Sukurta: 2013-03-30 20:47:35

Ką daryti? Tai amžinas visų istorijos civilizacijų klausimas. Mąstė egiptiečiai, ką daryti, kad neišsektų jų visų maitintojas Nilas, mąstė ir graikai, ką daryti, kaip gintis nuo užpuolėjų persų. Parėmę rankomis smakrus tą patį galvojo ir didieji romėnai, kada griuvo jų ilgus amžius statyta bei puoselėta imperija. Ir mūsų didysis kunigaikštis- karalius Mindaugas mintijo, kaip gintis nuo kryžiuočių, kad tie neniokotų tokios trapios ir dar labai pažeidžiamos Lietuvos valstybės. Galų gale jau XIXa. didis rusų rašytojas N.G. Černyševskis parašė storiausią knygą pavadinimu "Ką daryti?" Ir kiekvienas iš mūsų net ir šiais triumfuojančių technologijų laikais irgi tą patį kasdien galvoja.
Manau, tai išsigelbėjimo klausimas, nes mąstymas, išeičių ieškojimas visada atveda prie sprendimų, gal ir netobulų, bet vis dėlto suteikiančių tvirtumo, ryžtingumo. Kada pas mus po ilgos pertraukos grįžo rinkos ekonomikos laikai, daug kas galvojo, jog tai- didžiausia beprotybė, žmonių skurdinimas ir pan. Vėl buvo sėdama už stalų ir mąstoma, ką daryti, kaip viską sureguliuoti. Ir pastangos dažnai būdavo sėkmingos. Dabar jau galime drąsiai taip pasakyti.

Sukurta: 2013-03-03 15:50:59

Na ką, 13-asis dienoraščio įrašas čionai... Velnio tuzinas! Tad ir kalba bus velniška ir apie velnius.
Turiu namie šviesaus atminimo etnologo Norberto Vėliaus sudarytą lietuviškų sakmių rinkinį " Sužeistas vėjas". Ten velnias vaizduojamas gan kvailas kai kur. Tarkime, su medžiokliu susitikęs, jis patiki, kad šautuvas- tai pypkė, o kai anas šauna jam gerklėn, ištaria- "labai stiprus tabakas". Arba kaip galuojasi su arkliu, galvodamas, kad žmogus jį kaltins dėl to, kad arklys juodas, smala išteptas, paskui- kad išpraustas, bet šlapias, galiausiai- kad apdegintas... Velnio ir žmogaus santykiai sakmėse linksmai vaizduojami.
Ir kiekvienas savy visokių velniškumų turime. Kartais juos suvaldyti būna sunku, būna, jog jie veržiasi, nori ištrūkt, pasireikšti aplinkoje... Jeigu juos visus išlaisvintume, nežinia, kas gali nutikti.
Yra velnių viešpatija- pragaras, yra ir amžinas gėris- rojus. Šios dvi priešingybės nuolatos ir kovoja tarpusavy, nei viena, nei kita nenori pasiduoti. Linkiu tad suvaldyti savo demonus, kiekvienoje, kad ir pačioje sudėtingiausioje situacijoje! Neišsigąskite!