Arvydas Šliogeris:
"Kai man sako „aš žinau tiesą“, atsakau Sokrato žodžiais: „Sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet kaip nuo maro bėk nuo to, kuris sakosi ją turįs.“ Man tai – išminties viršūnė."

Mindaugas Tomonis:

ateivis

o veidrodžių ir laikrodžių
nerealus pasauli
skaidrių spalvų
garsų
visuotiniame plastėjime
esu

.......ir visa dar tylės
keisčiausiais rašmenim
būties ženklais - išnykstančioj
nežinomybėje Šviesoj - ir tai
kartosis - - - - - -

paukšteli Dievas - tavo
akyse - regėsiu ir girdėsiu -
Tylą......o iš jos giesmė
gėlė rasa ar margas akmenėlis
tai aidai - ir aš - kur aš
einu
1972.IX.2-?

Mindaugas Tomonis:

* * *
pilnoj apgaulės ir Tamsos
būty man žiedu būk
šventąja

...tarp daugiaveidžių
kas jis toks -
likimą į viršūnę veja

veidai atsigręžia atgal
keisti ir baugūs
ir išnyksta

kas žino - gal pavyks jam
gal - - - - - - - - - - - - - -
pasiekti Vėjų karalystę

...praūš liepsnom
ir viesulais
būtis...
ir kas iš jos palieka - - - - -

kai sudega šviesa
į n i e k ą
man baltu žiedu būk
atskleisk

gėlelės grožio
švelnią jėgą

1973. VI - VII
Rašmenys ant smėlio

Arvydas Šliogeris:
– Egzistuoja tokia hipotezė, kad žmogus nėra žemiškos kilmės, tačiau tokių dalykų nepatikrinsi. Bet kad jis yra svetimas šiai žemei, svetimas nežmogiškiems daiktams – neabejotina. Netikiu, kad žmogus yra gamtos vaikas, nes jis gamtos nekenčia ir sadistiškai naikina bet kokį nežmogiškumą. Kodėl vietoj medžio žmogus pasirenka dangoraižį? Kodėl vietoj gyvo, mylimo žmogaus jis išranda Dievą?
Žmogus nėra gamtiškas padaras, o savo svetimumą saulei, lietui, medžiui, žvirbliui jis turi kažkaip kompensuoti. Kaip jis tai padaro? Kalbėdamas. Visi socializmai, dievai, genai, kapitalai, kvarkai ar seksai egzistuoja tik kalboje. Baisiausia, kai tokius tuščiažodžius žmogus primeta nežmogiškiems dalykams. Debesims, stirnai ar upeliui visos mūsų religijos yra kliedesiai. Nekalbančioms būtybėms mes primetame savo kliedesius, kaip sakoma, sužmoginame pasaulį. Kadangi žmogus yra savotiškas kosminis ligonis, jam reikia kažkaip kompensuoti jame žiojėjančią tuštumą, atsiradusią dėl susvetimėjimo su juslumo okeanu. Ir šią tuštumą jis pavadina, pavyzdžiui, „Dievu“. Todėl aš ir sakau, kad „Dievas“ yra Niekio vardas, beviltiškos žmogiškumo tuštumos užkeikimas. O tuštumą reikia užkimšti kalbos kamščiu, nežmogiškąją tikrovę priversti atitikti žmogaus „diskursą“ – mokslus, mitus, religijas ir pasakas.

Arvydas Šliogeris:
"Pavyzdžiui, tiesa. Kas yra tiesa? Kliedesys. Medeliui jokios tiesos nereikia, jis nenori, kad aš jį ištiesinčiau. Buvau sugniuždytas, kai prieš trejus metus skverelyje prie universiteto pamačiau ištiesintas ir prie kryžiokų prikaltas medžių šakas. Nukryžiuoti medžiai, pagalvojau. Mane apima siaubas, kai pamatau iš medžių padarytus kubus, cilindrus, konusus ar piramides. Ar medis nori, ką jį taip prievartautų? Abejoju. Medžiui nereikia to, ką pasipūtęs hominidas vadina tiesa.
Jeigu aš esu ligonis, man reikia ieškoti vaistų nuo tos kosminės Niekio ligos. Vienintelis man duotas vaistas – kalba. Ja mėginu kompensuoti tikrovės stoką, tačiau, žinoma, visada beviltiškai, nes kalba irgi naikina, todėl tik plečia Tuštumos imperiją."

Arvydas Šliogeris
"Tai kas gi lieka po to, kai nebelieka Niekio? Lieka debesys, lieka ugnis; lieka vandenynai; lieka sprogstančio medžio žaluma; lieka saulėti spalio miškai; lieka vėjo gūsis. O galiausiai lieka melancholija ir nekaltybė. Niekio sūnus nekaltas; Jis pats tėra tik Didžiosios Paslapties auka. Kas nubloškė jį į Žemę? Kas užkrėtė Niekio dvasia? Kas pagimdė jį nihilistu? Kas lėmė, kad "šita daili tvarka" paremta naikinimu?/…/ Didžioji Paslaptis turi jį išteisinti. Transcendencija turi jam atleisti. Savo kaltę mes išperkame melancholija – tiesos akimirkos anamneze. Tiesos akimirką aš sugrįžtu į pradžią."

O melsvuma dangaus švelni,
Liūdna kaip Dangiškasis Niekas,
Neradusio kažko širdy
Kaip atminimas lieka.
V. Mačernis, Rudens sonetai, 4

tai "postmodernus" globalinis cirkas atsiliko - ir atsiliko beviltiškai - nuo debesų, kalvų, mylimo veido, laukų ramunės, duonos riekės, upokšnio, rudenėjančio klevo lapo ir daugybės kitų paprasčiausių, po Saule ir žvaigždynais gyvenančių daiktų ir dalykų grožio, švaraus ir tyro lyg okeano tyla. Arvydas Šliogeris

Vergilijus. Eneida:
Bet kuriame žmoguje "nepasakysiu koks, bet dievas gyvena."
Seneka:
Mes garbiname didžiųjų upių versmes, statome aukurus ten, kur iš žemės gelmių išsiveržia plačios srovės, šloviname karštųjų vandenų šaltinius, o kai kurie ežerai mums šventi dėl jų tamsumo ar neišmatuojamos gilybės. Kai išvysi neišsigandusį žmogų, kuriam svetimos aistros, kuris laimingas negandų verpetuose, ramus audrų sūkuriuose ir iš aukšto žiūri į žmnes ir kaip į lygius sau - dievus, ar neapims tavęs noras jį garbinti? Ar netarsi: "Čia yra kažkas pernelyg didaus ir aukšto, kad būtų galima patikėti, jog jam tinka šis menkas kūnas, kuriame jis tūno!"

Seneka:
Tik tas atsikratė visų reikmių, tas atsistatydino
ir yra laisvas,
kuris gyvena jau užbaigęs gyvenimą.