Arvydas Šliogeris "Melancholijos archipelagai"; "Dievas negali sukurti juslinio pasaulio, nes kaip begalinė būtybė stokoja net kokybinės nuojautos, nes pats tėra kiekybinė neduotis arba geriausiu atveju intensyviausio naikinimo krešulys, metafizinė ir teologinė A-bomba.Begalybė kiekybiška: negalima net įsivaizduoti kokybinės begalybės.Jau tardami žodį "būtybė", suponuojame kokybinio - juslinio unikalumo duotį, kokybinės individualizacijos krešulį."

Bet juk pasaulis tėra vienas. Laimė ir absurdas - du tos pačios žemes vaikai. Jie neatskiriami. Klaidinga būtų tvirtinti, jog laimė būtinai atsiranda suvokus absurdą. Vis dėlto būna ir taip, kad absurdo jausmas kyla iš laimės. "Pripažistu, jog viskas - gerai", - sako Edipas, ir tie jo žodžiai šventi. Jie atsiliepia aidu nuožmiame ribotame žmogaus pasaulyje. Jie moko, jog ne viskas yra ar buvo patirta. Jie išvaro iš šio pasaulio dievą, įžengusį į jį su nepasitenkinimu ir beprasmiškų kančių pomėgiu. Likimas per juos tampa žmonių reikalu ir turi būti jų pačių tvarkomas. (Alberas Kamiu)

"Žmogus yra tik mirtingas dievas, didžiojo esinijos tragizmo dalyvis ir stebėtojas. Jis susipažįsta su būtimi ir nori būti, tačiau kartu pažįsta nebūtį ir nori nebūti. Bet iš tikrųjų viskas yra truputį sudėtingiau. Būti sunkiau negu nebūti; būtis yra didis sunkumas, o nebūtis - lengva. Žmogus visada svyra lengvumo pusėn. Jis trokšta nebūti būdamas ir būti - nebūdamas. Jis siekia mirti gyvendamas ir gyventi - mirdamas. Jis nenori nei grynos būties, nei grynos nebūties. Būtis jam per sunki, nebūtis per baisi. Jis bijo to, ko trokšta, - nebūties. Jis trokšta to, ko bijo, - būties."
Arvydas Šliogeris "Bulvės metafizika", psl. 50

"Žemė - žmonių žvaigždė." Sigitas Geda

"Tikėti reikia tik tuo, ko nėra, ir vice versa - yra tik tai, kuo tikėti nereikia"
A. Šliogeris "Bulvės metafizika" psl.46

"...ypatybė ta, jog žmogus stovi vienas prieš vieną su pasauliu, neturėdamas jokių išorinių atramų. Jei ir turi kokią atramą, tai tik vidinę. Tokia atrama – vidinis, tačiau jam pačiam nežinomas žodis. Tarp žmoguje glūdinčio vidinio žodžio ir paties žmogaus labai didelis atstumas. Žmonių, vadinamų didvyriais, žmogiškasis gyvenimas – tai niršus vienijimasis su savimi pačiu. T. y. vienijimasis su vidiniu tavyje glūdinčiu žodžiu. Kaip šis žodis įdiegtas, nežinome. Tai būties paslaptis, žmogaus kilmės paslaptis, taip ir liksianti paslaptimi. Net ir ką nors žinodami apie pasaulį, paslapties iš tikrųjų neatspėjame, ją tik suvaidiname. T. y. ką nors suprantame per vaidinimą."
Merab Mamardašvili "Psichologinė kelio topologija"

"Dievo mes nematome ne todėl, kad jis pernelyg toli nuo mūsų;
mes jo nematome, nes jis pernelyg arti mūsų."
A. Šliogeris "Bulvės metafizika"

Būtinybė kaip laisvės antipodas. A. Šliogeris, "Bulvės metafizika"

"Tikros eilutės turi būti paženklintos įkvėpimu,
pranokstančiu mūsų išmintį ir gabumus." Sigitas Geda

http://www.youtube.com/watch?v=-PogJpQo1lQ&feature=related
Žodžiai N. Gumiliovo.