Mylėsiu tą,kuris mane vadins gražia,kai sirgsiu gripu…o prireikus vidurnaktį važiuos į vaistinę pirkt ledinukų nuo kosulio.Kuris paskambins antrą,trečią kartą jei aš supykusi padėsiu ragelį.Kuris neužmigs pirmas norėdamas pažiūrėti į mane miegančią.Mylėsiu tą,kuris švelniai ryte pabučiuos.Lauksiu tokio,kuris primins ką jam reiškiu ir kaip jam pasisekė,kad mane turi,kuris supras,kada man skauda ir liudna;]*

Neturime pagrindo nepasitikėti savo pasauliu, nes jis nėra mums priešiškas. Jeigu jame yra siaubų, tai čia mūsų siaubai, jeigu jame yra bedugnių, tai tos bedugnės mums priklauso, jeigu tyko pavojai, tai turime mėginti juos mylėti. Ir jeigu kursime savo gyvenimą, remdamiesi principu, kad visada reikia laikytis to, kas sunku, tai tie dalykai, kurie mums dabar dar atrodo labai svetimi, pasidarys mūsų tikriausiais ir ištikimiausiais bičiuliais. Kaip gi mes galime pamiršti senuosius mitus, esančius visų tautų pradžioje, – mitus apie slibinus, kurie lemiamą akimirką pavirsta princesėmis; galbūt visi mūsų gyvenimo slibinai yra princesės, tik ir laukiančios, kada mes vieną dieną pasirodysime esą gražūs ir drąsūs. Todėl nevalia … išsigąsti, jeigu prieš Jus iškyla toks didelis liūdesys, kokio dar niekada nebuvote regėjęs; jeigu nerimas nelyg šviesa ir debesų šešėliai slenka per Jūsų rankas ir visus Jūsų darbus. Turite galvoti, kad Jums kažkas darosi, kad gyvenimas Jūsų nepamiršo, kad jis laiko Jus rankose; jis neleis Jums nukristi. …Kiekvienoje ligoje būna daugybė dienų, kai gydytojas nieko daugiau negali daryti ir turi tik laukti. Kaip tik taip dabar pirmiausia turite elgtis ir Jūs, būdamas pats savo gydytoju.

Jei užversi duris visoms klaidoms, tiesa liks anapus durų.

Ar saugosi mane, jei už˛merksiu akis tamsoje..?
Ar laikysi rankas, jei nieko neturėsiu..?
Ar neleisi paskęst, jei pradėsiu savęs nekęst..?
Ar liksi šalia, jei užges šviesa širdyje..?
Ar leisi prisiglaust, tylėt ir nieko neklausinėt..?
Ar parodysi ką reiškia mylėt..?

Kodėl likimas mus išskyrė?
Aš to suprasti negaliu,
Ar per mažai kančių patyriau?
Ar per mažai tave myliu?
Aš tau atleisti negalėsiu,
Nes aš žinau, šventai tikiu,
Jog ką˛kada ir tu gailėsies,
Tik bus vėlu, labai vėlu...

Kaip tave pamiršti, jei širdis nenustoja apie tave galvoti?
Kaip tave ištrinti, jei kiekviena daina primena tave?
Ką padaryti, kad šitaip neskaudėtų?
Ką daryti, kad mano širdis tavęs nemylėtų?

Niekada negalvok, kad esi niekam nereikalingas..Žinok pasaulyje yra žmogus, kuriam reikalinga Tavo šypsena. Gal jis Toli, o gal šalia Tavęs, bet jis yra Tikėk Tuo, išmok matyti, kas nematoma, išmok mylėti, kas neapkenčiama, išmok pravirkti kai draugas verkia ir nusišypsoti kai būna neįmanoma. Visgi ne Tikėk vėju - Jis pažada ir nebegrįžta, ne Tikėk žiogų daina - Ji per daug nerūpestinga, ne Tikėk medžių žydėjimu - Jis laikinas ir Trumpas.Tikėk draugyste - Tikėk Tuo kas amžina.

Kai nieko neturi, manai, jog tiks bet kas. Bet kai turi bet ką, nes praradai ką˛ką brangaus, supranti, kad geriau niekas ir skaudanti širdis, nei tas, kam žiūrint į akis matyti mylimojo žvilgsnis...

Kaip man pasiekti juos ir skristi aukštai, tarp debesų plačių dangaus skliautų... Ten kur pykčio nėra, amžina tyla... Bet juk visa tai tik miražas lango stikle... Ir svajonėse ir sapnuose aš busiu šalia, kai aplink bus tylu ir širdžiai skaudu... Angelo šviesa mus lydės visada ir nesvarbu, kur ji nuves, tada jau busime šviesa ir tamsa...

Ar tu tiki, kad žemei yra meilė?
Kad žmonės alpsta vasaros naktim...
Ar tu tiki, kad atneš tau laimę?
Žavi mergaitė, mėlynom akim...