Ne viskas kas gilu, privalo būti gražu.

Kokia bebūtų meilės baigtis, laimingas žmogus ją didelę pažinęs.

Sakai, kad ausyse kažkas ūžia, gaudžia...
Tai nieko, tai tik laiko garvežys skelbia, kad artėjame į galinę stotį.

Kaip pavasariui kiekvienas paukštis dainuoja, taip mes dainuokim Lietuvai, kiekvienas savais balsais. Ir nesvarbu, kad tarp skambių lakštingalų trelių pasigirs kitos, silpnesnės, tylesnės melodijos, mažiau išlavinti balsai. Svarbu, kad bet kurioje vietoje, bet kuriuo metu sklistų viena didinga nenutrūkstamos meilės ir pasididžiavimo daina. Lietuva ir mūsų Žemė visados yra graži. Tai tik mes, žmonės, kartais ją per mažai mylime, per mažai dirbame, per mažai aukojamės.

Pakaks gėrėtis kitais - būsiu ir aš modernus. Paimsiu tuščią, prieš savaitę išpūstą ir išdžiovintą kanapėtosios kiaušinį, storą lietuvišką žodyną, šieno peštuką, virvėms vyti seną tėvo suktuvą ir griebsiuosi darbo. Iš žodyno pešiosiu įmantriausius žodžius, vieną po kito vysiu į plonas nepabaigiamų sakinių virveles ir jomis apvyniosiu rudą lukštą. Dar priraišiosiu mazgų mazgelių, kilpų kilpelių, kad niekas nežinotų, kur pradžia ir kur pabaiga. Maskuotei įgrūsiu porą spalvotesnių metaforų, kapą labiau išsipūtusių ir rėkiančių hiperbolių, kupetą painesnių tarptautinių žodeliūkščių, senovės laikus menantį slavizmą, palivarkais kvepiantį polonizmą, proproprobobutės potierių posmelį ir „superultramodern“ kūrinys gatavas. Štai jis – gromuliuokite literatūrinių laukų jaučiai naują „šedevrą“.

Gėrėkitės, aikčiokite ir spėkite neatspėkite, kokia geniali mintis ar šiaip būsimų laikų mintelė slepiasi jo viduje. Taip taip, pagal formą ten kiaušinis, visatos centro ir gyvybės pradžios simbolis, bet iššaukiančiai nepaprastas turiniu. Tiesiog, kiaušinis – mįslė. Gal auksinis, gal sidabrinis, gal juodosios skylės pradžia, gal ...? Ką gali žinoti? Juk buvo pasakyta: kas buvo nieks, tas taps viskuo. Atrodo, jau tampama.

Ant pažinimo medžio kiekvienam yra paskirtas savas obuolys. Kitas tavo suvalgyto obuolio jau neparagaus. Tad kiekvienas vėl bandys naują, vėl apsiriks arba džiaugsis ir sakys, kad tik jis žino tikrą tiesą, pažįsta tikrą meilę ir tikrą gyvenimo aistrą. Tuo ir gražus pasaulis, tuo ir turtingas žmogus.

Gyventi Laisvėje? Kaip joje gyventi? Ir aš nemoku, bet aš tai suprantu. Mozė žydų tautą mokė 40 metų, gal ir mums tiek reikės, kol išmoksime nebijoti, nenusileisti absurdui, savivalei, kol išmoksime susitelkti, rinkti ir pasirinkti, kontroliuoti ir bausti apsimetėlius, karjeristus, savanaudžius, kol patys išdrįsime eiti į priekį ir vadovauti. Žinoma, tokie mokslai jaunesniems, bet aš matau, kad tokia karta auga ir tikiu, kad taip ir bus. Ir dar. Visados reikia turėti viltį pamatyti šviesą. Naktis netrunka amžiais, tik kartais žmogaus gyvenimas būna per trumpas jai išvysti. Tai ir yra mūsų, žmonių, didžiausia tragedija.

O, kiek daug grožio bėgančiame laike! Tik jis taip greitai bėga, kad negaliu spėti įsižiūrėti, tad praeina diena ir neprisimenu, kokia ji buvo. Matyt, labai graži.

Žmogus kaip medis - stiprus, kuris sugeba neatitrūkti nuo savo šaknų.

Pasikartojime slypi nemirtingumas. Tad nebijokime kartotis, visomis prasmėmis.