Mane vis bara, kad rašau senoviškai, nerašau taip gerai kaip Justinas Marcinkevičius ir pan. Žinoma, aš gi nesu literatas. Jeigu juo būčiau, gal "Žalioje žolėje " ir nesėdėčiau. Nors manau, kad čia yra daug nepaprastai įdomių ir talentingų autorių. Bara, kam rašau Tėvynei, nesukuriu kažkokių ypatingų naujų žodžių. Tarytum būtų galima duoną pavadinti kitaip? Ir palikim vieną kartą visų laikų garbingiausią poetą Justiną Marcinkevičių ramybėje. Nemanau, kad dar greitai kas nors jam prilygs. Tokių neprotingų ambicijų niekados sau nekėliau, o ir iš kitų nereikalauju. Kai kas mane kartais pavadina poetu, skubu taisyti, aš esu inžinierius, o poezijoje, literatūroje tik atsitiktinis mėgėjas, kol kas laimingas jos mylėtojas.
Vienam tokiam išdidžiam „kritikui“ parašiau asmenišką atsakymą, bet pagalvojau, kad jis galėtų būti ir paviešintas. Taigi, į tokius priekaištus atsakiau: "Labas pone .... , nagi pabandyk parašyt naujais žodžiais ką nors įspūdingo Lietuvai. Mes skirtingų laikų žmonės, tad nesistenk priversti mane naujoviškai cypauti. Man patys gražiausi mano tėvų išmokyti seni lietuviški žodžiai. Manau, kad Jums truputėlis tolerancijos kitiems tikrai nepakenktų. Jeigu aš nerašau apie Jūsų kūrybą, tai gal tik todėl, kad nieko joje nerandu gražaus ir prasmingo sau. Bet neniekinu Jūsų viešai. Tikriausiai ji kažkam labai patinka. Tad Dieve padėk kiekvienam giedoti savas giesmeles".
Esu labai dėkingas, kai man padeda, parodo, kurioje vietoje galėtų būti kitaip, geriau, taisyklingiau. Žinoma, labai dėkingas moderatoriams, kurie mano neatidumo klaideles ištaiso, dalykiškai padeda. Kiti sako, kad čia yra vieša erdvė, tad galima išmesti bet kokią nuomonę, netgi gal ir labai nevalyvą ar įžeidžiančią. Kaip kokioje „Delfio“ svetainėje, nes žmogus pasislepia už slapyvardžio. Savo gėdą galima paslėpti ir už figos lapo, bet ... visi mato, kad toks "karalius" nuogas, intelektualiai, morališkai nuogas. O, kaip kam norėtųsi pasakyti - būk didis darbais, bet ne priekaištais savo artimui!
Aš nežinau, kodėl kai kurie "kūrėjai" taip stengiasi man įpiršti savo "modernumą", savo supratimą apie poeziją ir priekaištauti dėl, būk tai, senoviško rašymo, senų žodžių, minčių vartojimo. Rašo, komentuoja, bet jauti, kaip tūlas komentatorius žvelgia į tavo kūrybą iš aukšto.
Niekados niekam nerašau jokio kritiškesnio, ypatingai pamokančio komentaro. Aš tik džiaugiuosi, kad yra kūryba, yra žmonių ja gyvenančių. Mokyti nieko negaliu, nes pats nesu koks profesionalas, savo kūrybą vertinu labai rezervuotai, kritiškai, nes darau ir klaidelių ir labai daug ko nežinau. Gal tik turiu už kai kuriuos jaunesniuosius daugiau gyvenimiškos patirties ir išaugau aplinkoje, kur buvo vertinama moralė, meilė žemei, gyvenimui, gražus ir teisingas žmogus. Patinka, kartu pasidžiaugiu ir tiek. Veltis į beprasmius ginčus, reikštų save alinti, gesinti savo kūrybinę kibirkštį. O tai jau negerai, tarytum duotos Dievo dovanos paniekinimas.
Perskaičiau šiandien vieno tūlo kritiko kūrinėlį, tačiau tame murmėjime aš radau tik žodžius, bet ne rišlias mintis, ne estetiką ir ne gyvenimą. O gal tik aš nieko nesupratau. Bet...., jeigu jam taip gerai, tegul rašo, gal ir bendraminčių suras. Juk net ir einant į aklavietę gali rasti pakeleivių.

Pagalvojau, kad kad gal vertą vieną komentarą įkelti ir į dienoraščiu užrašėlius. Visados paskaitau man skirtus komentarus, paskaitau skirtus ir kitiems. Man norėtųsi, kad komentarai skatintų kurti, skatintų rašyti ir būtų atlaidesni dėl mažų netikslumų. O, kokių klaidų gyvenime mes padarome! Tad šios, pasitaikančios mūsų kūrinėliuose ir "nuodėmės" vardo nevertos. Jeigu aš tikrai linkiu ką nors gero ir matau akivaizdžią klaidą, galiu parašyti asmenišką žinutę, netgi konkrečiai patarti, pamokyti, parodyti, kur tas ar kitas kūrinėlio kampelis yra taisytinas, o gal ir pataisyti. Pats blogiausias dalykas yra šalto vandens užpylimas, kūrinio suniekinimas. Taigi vienas mano komentaras buvo toks:
"... Mintis yra ir prie jos bus verta sugrįžti. Jeigu kas nors širdyje krebžda, jeigu dėl ko širdelė jaudinasi, virpa, negalima viso to ištrinti, įmesti į stalčių. Techniką galima ištobulinti, o jausmo naujai neprikelsi. Taip, internete nematai žmogaus, kaip ir čia. Už tai, kai parašai skaudesni komentrą ir pačiam skaudu, kai pasiseka ką nors gero parašyti, tada ir pačiam kažkur daugiau šviesos atsiranda. Patikėkite manimi, senoliu, literatūros kirviu neaptašytu skroblu - leiskim poezijai, jausmui lietis laisvai, nors ir mažu upeliu, nors ir menka lietaus ar ašarų srovele per dūžtantį lango ar gyvenimo stiklą."
Jei jūs žinotumėte, kaip man priekaištauja dėl tingėjimo neužrašyta mintelė arba eilėraščio posmelis. Vėliau norėčiau ištaisyti savo klaidą, užrašyti, bet jie dingsta ir daugiau nesirodo. Jūs, jaunieji, pardedantieji kūrėjai, nedarykite tokių klaidų. Visoms mintims leiskite gyventi. Ateis laikas ir jos sužydės, pasipuoš gražiu literatūriniu poezijos ar prozos rūbeliu.

Kaip kas sako, kad per daug rudenį rašoma liūdnai, per daug skausmo, abejonių, tamsių spalvų. Iš prigimties esu optimistas, bet .... toks jau tas pasaulis - margas margas. Ogi ir visko reikia - reikia ir liūdesio, reikia ir juoko, reikia džiaugsmo, o kartais ir skausmo. Žinoma, tik mažo trupunėlio, kad džiaugsmas būtų ryškesnis. Reikia spalvų, kaip reikia dienos ir nakties. Svarbiausia - per ilgai neužsibūti naktyje, sulaukti ryto, vėl šviesaus, vėl spalvoto. Nežinau dailininko, kuris būtų apsiėjęs be tamsios jūros ar rūškano debesio spalvos. Kaip ir eiliuotojo - be meilės, be gėrio, be ilgesio. Manau, kad kūrėjas turi truputėlį žvlegti ir į priekį, jausti ateinančią šalną, nerimą dėl žmonių, visuomenės klaidų. Poetas privalo šaukti, kai gręsia tautai, valstybei, jos kultūrai pavojus. Sako, kad poezija dabar mažai reikalinga, bet ją rašyti, kurti, kalbėti iš širdies į širdis - būtina.

Atleiskite, jeigu apie kūrybą ir meną pasamprotausiu ir aš. Žinoma, gal ir labai neprofesionaliai.
Atgimimo pradžioje gėrėjomės vienu Gruzijos režisieriaus filmu "Atgaila". Jame sena moteris klausė: "Kam reikalingas kelias, jeigu jis neveda į šventovę?". Kalb4damas apie kūrybą ir meną šį klausimą perfrazuočiau taip: "Kam reikalingas menas, jeigu jis nepadeda žmogui nueiti į šventovę?" Supratimas apie meną kiekvieno yra vis kitoks ir netgi tas pats žmogus, priklausomai nuo amžiaus, gyvenimo patyrimo, išsilavinimo, gali keistis. Taigi niekas neturi meno supratimo monopolio, netgi žymiausi visų laikų menininkai. Kartais net matematikai sako, ko jų matematinės formulės yra pats išraiškingiausias menas. Kiti mano, kad menas turi dvasiškai supurtyti žmogų. Bet gal aukšta įtampa gali supurtyti geriau, kad net nudegimo žymės liktų. Taigi, pasiliekų prie savo minties - menas turi padėti žmogui artėti prie Gerumo, Meilės, Tobulumo. Nesvarbu kokia išraiškos formą jis turėtų - muziką, šokį, dailę, literatūrą ar pan. Taip pat darau prielaidą, tiesiog sau leidžiu, kad ne visa kūryba privalo nešti didesnį ar mažesnį meno ženklą. Meninku gali ir nebūti, bet kūrėju privalai (vėl perfrazavau seną pasakymą). Juk Dievas yra pats didžiausias kūrėjas ir jis mums padovanojo kiekvienam didesnę ar mažesnę kruopelytę tų galių dėl savo džiaugsmo. O jeigu ja dar dalinamės su kitais, jeigu jai sugebame įdėti ir meno ženklą, tai tikrai nuostabu. Nesmerkime ir mažų kūrėjų, kurių kūrinys gal teikia džiaugsmo tik jam vienam. Paniekinti kūrybos jausmą, manyti, kad tu netinkamas kūrybai, kada ji beldžiasi tavo širdyje, reikštų paniekinti Dievo dovaną. Menas, kūryba neturi tarnauti blogiui, žemiems instinktams, neturi skatinti nusikaltimui, neturi kelti baimę, pyktį. Sunku pasakyti, juo labiau nustatyti, kada savo kūrinį verta parodyti kitiems, kad jis bus kitų pripažintas, o kada pasilikti tik sau, kaip vieno ar kito momento, užplūdusio jausmo prisiminimą, tam tikrą emocinį pliūpsnį. Kartais ir čia pastebi, kad, žiūrėk, kūrinėlis, kuris tau patinka, lieka kaip ir nepastebėtas arba gerokai "aptašytas", o kitas, tavo akimis, tik lengvas plunksno paskrebenimas, visai neblogų komentarų sulaukia. Taigi, savo juodu, blogu žodžiu, niekam neatimkim, negesinkim kūrybos polėkio, kūrybinio džiaugsmo. O jeigu Dievulis dar užpučia mažą lašelį talento, tai tegul uždeda ir meninio kūrinio vainiką.
Ar menas gali būti verslu? Nežinau, gal ir gali, bet sunkiai. Netgi tokiai poezijos lakštingalai, kaip Salomėja Nėris, kai jai reikėjo surimuoti traktorių, plieną ir socializmą - nieko neišėjo. Kol žodžiai, mintys, jausmai beldžiasi į širdį - leiskime jiems prasiveržti, skristi, labai nebijodami, kad gal skrydis ir nebus labai didelis. O jeigu jiems skrendant, ant jų nusileis ryškesnė ar mažiau ryški meno spalva, tai tik dar daugiau džiaugsmo visiems, daugiau garbės tautai iš kurios kyla žmonės, kūrėjai - menininkai.

Pasirodo, kad jau treji metai kaip aš čia. Tiesiog jau ne žaliažolietis, bet "senšienis". Visko buvo, prikankinau savo rašiniais ne tik kolegas vartotojus, kūrėjus, bet ir moderatorius. Su kai kuriais gerokai pasipešiau ir nežinau ar gerai, ar ne, bet net nesigailiu. Gyvenimas - kova, kūrybinis gyvenimas - ištisas karas. Su savo laimėjimais, pralaimėjimais ir kančiomis. Gerai, kad čia nėra žuvusiųjų. Žinoma, paklausius kaip kurių iš aukšto žiūrinčių "asų", atrodo, galėtum ne tik rašyt, bet ir kvėpuot nustoti. Tik gerai, kad dauguma yra geranoriški, padedantys, pamokantys, netgi parodantys. Tiems ne tik laukio ramunių puokštę priskintum, bet ir visą rožių krūmą nušienautum. Va, jie ir stumia į priekį, tad ir nugrubusias rankas miklini, minteles dailiau šlifuoji. Ačiū jiems, didelis ačiū! Jauniesiems ši erdvė gera ne tik saviraiškai, kūrybiam augimui, bet ir savo talento ugdymui, kuris tikrai išsilies ne viena knygele, rinkiniu. O mums vyresniems - puikus "stadionas" smegenų mankštai, bėgimui nuo senatvinio sustabarėjimo. Suprantu, kad kiek įvairūs kūrėjai, tiek įvairūs ir vartotojai, skaitytojai, kritikai. Gal kartais tikriems literatams ir pikta dėl mūsų, mėgėjų, nugrubnagių, bandymų rašyti, senamadiškai eiliuoti, bet gi esame žalioje žolėje, taigi su perspektyva žydėti. Jeigu ir ne Ramunėmis, tai ir ne dilgėlėmis. Nors tiesa, jos taip pat kartais gražius žiedus sukrauna. Taigi visi kartu žaliuokime, žydėkime, o jeigu kada nors kokį "senšienį" ir sudeginsite, tai taip, matyt, jam ir reikės. Nėra ko trukdyti želmenėliams.

Nežinau kaip pasiseks įvykdyti visą sumanymą, bet pradėtuose „Gyvenimo fragmentuose“ per savo kelią gražiame ir naujame Lietuvos istorijos tarpsnyje noriu perteikti ne faktus, bet išgyvenimus, vertinimus. Pastebėjau, kad kartais tam tikromis progomis tokie eilėraštukai prisimenami, o ypač autoriui jau nesant. Juk kažkada daug kas buvo perduodama dainomis, tad kodėl apie gyvenimą, jo ilgesnį kelią neprabilti eilėmis? Ačiū tiems, kurie turės kantrybės perskaityti. Žinau, kūrinėlis nebus dabar populiarus, bet manau, kad reikia ir tokių. Gal jis ir silpnas menine prasme, atleiskite, juk nesu literatas, bet, kaip sako, neužginti ir žvirbliui čirkšti.

Tik esamame laike mes būname tikri.

Musė atsparesnė už žmogų, jos žodžiu neužmuši, tik laikraščiu. Gi žmogų gali užmušti tiek žodžiu, tiek laikraščiu.

Man priekaištaujama, kad mano eilėraščiai dažnai yra moralizuojantys ir juose nėra tikros poezijos. Manau, kad šių dienų gyvenime kaip tik labiausiai ir pasigendama moralės. Jokia kūryba negali būti atitrūkusi nuo gyvenimo, nuo jo skaudulių. Poezija taip pat. Kiekvienas kūrėjas pirmiausia privalo būti gyvenimo, moralės šaukliu, o tik vėliau lyrikas. Tuščiažiedė kūryba, kuri nieko nekelia, neragina, neskatina yra niekinė, galbūt reikalinga tik pačiam kūrėjui. Suprantama, malonu, kai tave iš karto priima, gėrisi, bet taip pat labai svarbu išreikšti ir savo poziciją, kuri galės kalbėti kada nors vėliau, jau kai tu pats negalėsi savęs ir savo nuomonės išreikšti, jos apginti.

Bijok nebijojęs, bet senatvė ateis, o liūdesys kada nors taip pat neaplenks. Tik ir senatvėje bei liūdesyje būna savo, švelnaus grožio. Žmogaus pilnatvei jie abu reikalingi.