Poezija be poezijos
Aleksandras ŠIDLAUSKAS



Nuomonė

Išugdžiusi kilnias lyrikos tradicijas, gimtoji poezija, deja, masinio skaitytojo vis dar neišsikovojo. Turiu galvoje ne savilaidinę eiliuotojų kūrybą, o V. Bložės, S. Gedos, K. Platelio, J. Juškaičio, J. Vaičiūnaitės poeziją. Tuotarp kokia įvairiopa šių poetų meninio žodžio sklaida, jos filosofinė prasmė ir estetinė raiška. Ir mokyklose, regisi, vis mažiau tekalbama apie tradicinės eilėdaros ypatumus ar subtilybes, vis labiau žvelgiama į eilėraštį struktūriškai ir semantiškai, o poetas atsistoja nelyg toliau nuo savojo teksto. Suprantama, amžiaus antspaudas poezijoje visuomet palieka savus ženklus, neretas atvejis, kai poetai prisitaiko prie poetinės konjunktūros ar prie europinės poetikos stilistinių manierų. Nepaprastai didūs poslinkiai įvyko nuo K. Binkio, Maironio, S. Nėries laikų. Ilgainiui ši ir kitos tradicinės poetinės mokyklos užsimiršo, imta „giedoti“ kitomis natomis. Juk ir lenkų poetai Z. Herbertas, Cz. Miloszas, V. Szymborska seniai „pabėgo“ nuo A. Mickevičiaus ar J. Slowackio, pagaliau ir nuo L. Stafo, J. Tuwimo poetinės kalbėsenos. Modernizmo banga, užplūdusi Prancūziją XX a. antrajame – trečiajame dešimtmetyje, nubėgo iki pačių Europos pakraščių. Beveik visur atsisakyta silabotonikos, netgi ritmo, skyrybos ženklų, radosi verlibriška šneka, o asociatyvaus mąstymo pagautas eilėraštis dažnai tampa atvira prozos kalba. Kalbėjimas apie bet ką ir bet kaip pavertė poeziją keista naujažode forma, kurios lyrika nebepavadinsi, nors ir iki geros prozos nepriartėjama.
----------------------------
Malonu paskaityti mano pirmosios knygos redaktoriaus, mielo Aleksandro Šidlausko, nekartą buvusio Švenčionyse, žmogaus, su kuriuo artimai bendrauta ruošiant knygą spaudai, poeziją, prozą, publicistiką ir nuomones literatūros raidos klausimais.

Gražu, kai žydi sodelyje ankstyvosios gėlės, kai šiltnamyje žaliuoja jau vasario 10 dieną pasėtos salotos ir ridikėliai; kai vešlus kultūrinio lazdyno krūmas puikuojasi savo gausiais gelsvais žirginėliais, žadėdamas rudenį subrandinti dar daugiau riešutų negu pernai. Teko padėkoti lazdynui, kad per žiemą išsaugojo apie 15 stambių ir pilnų, sultingų riešutų, kurių rudenį tarp nukritusių lapų nepastebėjau. Vešėk, mielas lazdyne, ne tik mus su žmona, bet ir visą sūnaus šeimyną rudenį pradžiugink, o mes tave kaip ir iki šiol visaip popinsim, kad tu neskurstum, nevarktum, kaip kaimyno prastai prižiūrima ruda katytė, pas mus pasistiprinti dažnokai atklystanti. Toli dar mums iki Amerikos, kur taip rūpinamasi ne tik benamiais, bet ir žmonių auginamais, globojamais, o labiausiai - skriaudžiamais gyvūnais.

Nesuprantu, kam narveliuose, kaip kalėjime, laikyti paukščius, kai galima, tegul ir ne egzotinius, lesinti ant palangės, gėrėtis jais laisvėje, klausantis jų čiulbesių ir džiaugsmingų krykščiojimų, stebint jų skrydžius ir net šokius.

Šiandien mums su žmona džiaugsminga diena: po poros valandų atvyks visa penkių narių sūnaus šeimyna. Gaila tik, kad jau rytoj, pirmąją Velykų dieną, išvyks namo, nes iš anksto yra įsigijusi bilietus į laukiamą koncertą. Ką gi, tokia tėvų dalia: džiaugsmingai sutikti vaiką, jo šeimyną, susigraudinus išlydėti į savuosius namus. Taip buvo ir taip bus.

Nepažinojau asmeniškai Vytauto K., bet nuo sovietmečio laikų juo žavėjausi. Dar tikėjausi, kad pasveiks. Tačiau Dangaus valia lemiama, patys geriausi gydytojai, pati pažangiausia medicina bejėgė prieš ją. Ilsėkis ramybėje, tautos numylėtini, tikiuosi, kad Tavasis talentas bus įvertintas, o gal ir panaudotas net Anapilyje visų tautiečių, išėjusiųjų tenai anksčiau, džiaugsmui.

Džiaugiuosi, kad įkalbėjau WLiepssnelę nuvykti į susitikimą Palangoje: pasirodė esanti puiki ir operatyvi repoterė. Šaunuolė :)

KRIKŠTATĖVIO p. KAZIMIERO BARŠAUSKO 100 GIMIMO METINIŲ PROGA

Neprisimenu. Tiktai įsivaizduoju,
Kaip bažnyčioje ant rankų laikėt
Mane mažą, gležną kūdikėlį.
Didžiam tėčio ir motulės džiaugsmui.
Jau seniai trisdešimt penktieji metai
Su vėlesniais praeityj atgulę
Toj šaly, kurion išėjo tėtis,
Jūsų amžininkas, buvęs bendražygis,
Nesulaukęs krašto atgimimo,
Proanūkių, Jūsų jubiliejaus...
Nelabai seniai susipažinom.
Ačiū mamai, jei ne ji nebūčiau
Iki šiol žinojęs, kad Jūs esat,
Ypač, kad sulauksit šimto metų,
Viešpaties, likimo dovanotų,
Sūnaus džiaugsmui, džiaugsmui artimųjų,
Su kuriais ir aš kartu džiaugiuosi.
Ir motulė Jums sveikatos linki,
Puikiai žinanti, kokia jinai brangi,
Kai senatvė atima jėgas...
-------------------------------------
Laikas greitai eina, bėga, srūva,
Nieks negali laiko sulaikyti.
Tad kol esame gyvi – neliūskim
Ir nepavydėkim ilgaamžiams
Nei šimtinės, nei ilgesnių metų,
Nes yra jie Dievo išrinktieji,
Pavyzdžiai, parodantys jo galią
Ir pamokantys kaip reik gyventi,
Kad išliktų giminės archyvuos
Pavyzdžiu kitiems gentainiams,
Visai Lietuvai ir net žmonijai...

2008 02 02

xxx
Broliai lietuviai, ko vaidotės?
Mielosios sesės, ko pjaunatės?
Ko riečiate nosis, tikėdami,
Kad esat Marijos vaikai?

Pasaulio, o ypač Aukščiausiojo,
Kalbom išdidžiom neapgausite,
Garbės nepelnysit...Net laisvę
Per įtūžį savo prarasite.

Broliai ir sesės, jei esame
Gimę lietuviais - gyvenkime
Nebūtinai kaip judėjai,
Bet būtinai - kuo gražiau.

Duona ir laime dalinkimės.
Vieningai į rytdieną ženkim,
Kuklumu, ne puikybe, puoškimės,
Nesantaiką vykime lauk.

Laimė - tai kada nelaimė praeina pro šalį.

Nepatinka jaunutės dažytos mergaitės, su žiedeliais lūpose, noselėse, gal ir kur kas intimesnėse vietelėse. Nors ten -velniai nemato, tai ir aš nematysiu. Tačiau labjausiai nekenčiu mergužėlių, traukiančių dūmą, girtų ir besikeikiančių triaukščiais rusiškais keiksmažodžiais, tokiu kvailoku būdu besistengiančių pademostruoti savo šiuolaikiškumą, "kietumą". Labai džiaugiuosi, kad mano anūkė taip nesielgia, bet labai bijau, kad ir ji neužsikrėstų šiais madingais virusais. Apsaugok ją, Viešpatie!